Pasak Rytės, dukters ji susilaukė po išprievartavimo, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Kadangi tėvystės neįmanoma nustatyti, iš Vaiko išlaikymo fondo ji negauna pinigų.
„Ši mama gali pretenduoti į kitą socialinę paramą, tačiau į alimetus – ne, nes nėra nustatyto asmens, kuris galėtų būti tų alimentų mokėtoju“, – Rytės situaciją komentavo Vaikų išlaikymo fondo direktoriaus pavaduotoja Ina Skubilovienė.
DELFI pašnekovės atvejį specialistė vadino išskirtiniu, panašių jos praktikoje nepasitaikė.
„Jei skolininkas yra, bet., pvz., miršta, Vaikų išlaikymo fondas jo mirties dieną nutraukia išmokų mokėjimą, tačiau vaikas nelieka be išlaikymo, jei mama kreipiasi į socialinės paramos skyrių dėl šalpos našlaičio pensijos. Tačiau jei tėvystė nenustatyta, išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo nemokamos“, – pakartojo I. Skubilovienė.
Tai – tik vienas iš rebusų, kurį teko spręsti jaunai mamai. Tačiau dabar svarbiausia kažkaip išgyventi. Iš 15 eurų per mėnesį.
Pervedė išmoką – nubraukė pašalpą
„Daugiau aš nieko negavau. Ilgai stovėjau Darbo biržoje. Kaip sužinojau iš socialinės darbuotojos, Sodra man turėjo mokėti po 147 eurus bedarbio išmokos, tačiau ne kas mėnesį mokėjo, o praeitą pervedė už kelis, 600 eurų iškart, todėl man nuėmė socialinę pašalpą – per didelės pajamos“, – paaiškino Trakų r. gyventoja.
Rytė nesijaučia kalta, kad tokia suma buvo pervesta, sako, net nežinojusi, iš kur tie pinigai „Nenorėjau skambinti ir klausti, kodėl tiek daug pervedė. Tačiau dėl to netekau net ir dalies vaiko pinigų. Jei per mėnesį mokėdavo 75 eurus, šį mėnesį gavau tik 15 eurų“, – nusiminusi DELFI pašnekovė.
Pranešimas dėl socialinės pašalpos neskyrimo skamba taip: „Vadovaudamiesi LR respublikos socialinės paramos nepasiturintiems asmenims įstatymu, informuojame, kad pagal jūsų 2016 metų kovo 17 d. pateikt1 paraišką piniginei socialiniai paramai gauti (…), jums socialinė pašalpa už laikotarpį nuo 2016 m kovo 1 dienos iki 2016 m. kovo 31 d. neskiriama. Prašymas skirti socialinę pašalpą nepatenkinamas, vadovaujantis tuo, kad paskaičiuotos pajamos viršija valstybės remiamų pajamų dydį bendrai gyvenantiems asmenims ar vienam gyvenančiam asmeniui“.
„Tai – dėl tų 600 eurų, kuriuos išmokėjo „Sodra“, – mano Rytė, neįsivaizduojanti, kaip gyvens.
Plovė autobusus, tvarkė verslininkės kambarius
Iškart po dukters gimimo ji glaudėsi tėvo namuose, kaime, kurio pavadinimo negalime minėti paisydami nepilnamečių apsaugos įstatymo.
Paaugus mažylei „Carito“ darbuotoja pasiūlė Rytei bandyti prieglobsčio paprašyti Vilniaus arkivyskupijos Carito „Vaiko ir motinos globos namuose“ ir įgyti profesiją.
„Gyvenau ten metus. Per tą laiką mėginau mokytis Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre“, – sakė kirpėja norėjusi tapti Rytė. Per trejus metus ji būtų įgijusi ne tik profesinę kvalifikaciją, bet ir gavusi brandos atestatą, nes yra baigusi tik 10 klasių. Tačiau su mokslai „nieko neišėjo, nes dukra dažnai sirgo, ir teko imti akademines atostogas“.
Darbą autobusų parke, kurį gavo Vilniuje, ji vadino visai įdomiu. Plaudavo autobusus. Dirbo tik 0,25 etato, tad buvo susiradusi ir neoficialų darbelį – tvarkė verslininkei namus. „Būdavo taip, kad sutvarkau autobusą ir bėgu pas ją“, – prisimindama pralinksmėjo. – Aš darbo nebijau. Kiekvienas darbas žmogų puošia. Va, neseniai su sesers vyru sutariau, kad pažiūrėtų man vaiką ir ėjau miško sodinti. Per dieną 15 eurų uždirbau. Kad būtų darbo, aš bėgčiau pirma“.
Paklausta, kodėl Autobusų parke dirbo tokiu mažu krūviu, Rytė prisipažino nenorėjusi prarasti dalies socialinės pašalpos: „Žinojau, kad tas darbas laikinas. Nenorėjau rizikuoti pašalpa. Pati viena būčiau išsivertusi, bet gi turiu vaiką. Tačiau vis viena pradėjus dirbti man socialinę pašalpą sumažino“.
Stengiasi nevalgyti, bet nežada badu marinti dukters
Vilniuje galimybių įsidarbinti buvo, tačiau kur gyventi – ne. „Butų nuomos kainos net negaliu pasakyti, kokio didumo – baisūs pinigai“, – sakė vėl pas tėvą grįžusi dukra.
Ar lengviau kaime? „Pagerėjo ar ne, negaliu pasakyti. Tik kad ant savęs pykstu. Gal gyvendama Vilniuje galėjau kažką daugiau padaryti? Gal galėjau pakentėti su mokykla, neimti akademinių atostogų, nors ir vaikas serga? Galvoju, kur padariau klaidų, kad dabar viskas taip“, – prisipažino Rytė.
Ji nenorėjo grįžti pas tėvą, tačiau baigėsi ilgiausias gyvenimo „Carite“ terminas. Reikėjo ieškotis būsto kitur, o jos pajamos tuomet buvo 75 eurai. „Bent jau pirmą mėnesį iš tų pinigų niekaip nebūčiau išgyvenusi“, – mano ji.
Tačiau ir kaime ne stebuklai. Rytė net svarsto galimybę dukrą laikinai atiduoti į globos namus. „Aš jos alkanos nežadu laikyti. Pati gyvendama pas tėvą nieko nevalgau, nes matau, kad jam jau per sunku. Turėčiau kur eiti, iš karto išeičiau. Tėtis dirba miške, bet algos gavo tik 177 eurus už mėnesį. Tyli, mums nieko nesako, bet matau, kad man reikia ieškot išeičių. Mama namie. Tai dirba, tai nedirba. Nieko negaliu pasakyt apie ją. Kalbėjau ir su tėvu, ir su mama dėl vaiko. Bet mama sveikatos neturi, tėvas dirba, sesei aš pačiai vaikus žiūriu, gailiu jos, nes sunkiai dirba, sodina mišką“, – kalbėjo Rytė.
ŠMM: bendrabučiai tikrai priimtų
Jei rastų profesinę mokyklą, kurios bendrabutyje būtų galima apsigyventi su vaiku, ji važiuotų mokytis nedvejodama.
Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro, kuriame mokėsi, bendrabučiuose tokios galimybės nėra, nors stipendijas mokiniai gauna. Pagal mokymosi rezultatus, jos svyruoja nuo 10 iki 30 eurų per mėnesį. Vieta bendrabutyje kainuoja 10 eurų.
Kaip DELFI teigė Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėja Nomeda Barauskienė, šiuo metu profesinių mokyklų bendrabučiuose nėra mokinių, gyvenančių su savo vaikais.
„Tiesiog nebuvo tokio poreikio. Bendrabučiai tikrai priimtų, svarbu, kad būtų vietų. Dalis mokyklų jų turi, gali apgyvendinti kitų tame pačiame mieste esančių profesinių mokyklų mokinius. Mokiniui dėl to nereikia tiesiogiai kreiptis į kitą mokyklą, tarpininkauti gali tos pačios įstaigos administracija – svarbu tik pareikšti tokį pageidavimą“, – sakė N. Barauskienė.
Kodėl Rytei už kelis mėnesius buvo išmokėta bedarbio pašalpa, dėl kurios ji neteko socialinių išmokų – klausimas atviras. Ką apie tai mano Sodra, Darbo birža, savivaldybė ir Socialinės apsaugos ministerija – istorijos tęsinyje.