Saugomas ežeras ir jį supantis miškas
Į šį vertingą rezervatą patenka ežeras Baltys ir jį supanti nedidelė miško juosta. „Nacionalinis parkas ilgą laiką neturėjo šito rezervato. 1996 m. jis yra įteisintas. Parko korektūros autoriai vis dėlto nutarė, kad reikia įsteigti nacionaliniame parke nors vieną ežero rezervatą. Neoficialiai sakoma, kad Aukštaitijos nacionalinis parkas yra ežerų rezervatas. Daugiau nei 100 ežerų parke ir nebuvo nė vienas apsaugotas rezervatiniu režimu.
Taigi, parko projektuotojai išrinko šitą ežerą, kadangi jis yra nenuotakus: niekas neįteka ir niekas neišteka. Verta į jį pasižiūrėti, nes labai skaidrus vanduo. Galbūt dėl to šitą ežerą pamėgo juodakakliai narai. Jie yra didžiulė retenybė visoje Lietuvoje, kadangi iki 10 ežerų visoje Lietuvoje jie gyvena ir veisiasi. Kodėl narai pasirinko būtent šitą ežerą? Jiems reikia būtinai skaidraus vandens, svarbu, kad ežeras būtų žuvingas.
Aplink šitą ežerą yra apibrėžta miško juosta vien dėl to, kad pats vienas ežeras negali būti apsaugotas rezervatiniu režimu. Turi būti aplinka. O aplinka yra miškas. Jis saugo vandenį nuo užteršimo“, - apie rezervatą kalbėjo biologas.
Anot jo, anksčiau šiam rezervatui žalos yra padarę ir poilsiautojai, kurie nepaisydami draudimų lankydavosi prie šio ežero.
„Netoliese yra kaimas, bet kaimo žmonės neateidavo. Jiems to nereikia. Bet atvažiuodavo giminės iš miesto. Ir tada atsirado labai didelis erozinis poveikis dėl tų poilsiautojų. Kadangi kaimas beveik ištuštėjo, tai ir žmonių nebėra, neatvažiuoja poilsiautojai. Ir tai gelbėja patį ežerą. Dabar tie eroziniai reiškiniai pradeda užaugti“, - kalbėjo B. Šablevičius.
Jo teigimu, anksčiau žmonės šiame ežere neteisėtai žvejodavo ir dėl to baidydavo juodakaklius narus. „Jie peri ilgą laiką, visą mėnesį. Ir žmonės nubaidydavo juos iš lizdų, nuo kiaušinių. Dėl to neišsiperėdavo jaunikliai. Bet dabar šitoje vietoje yra tokia ramybė. Gamtiniu požiūriu tai yra labai gerai. Žmonės čia nereikalingi“, - pasakojo pašnekovas.
Jo teigimu, rezervate grybų tikrai nėra daug, todėl grybautojai turėtų pasiieškoti geresnių vietų.
B. Šablevičius aiškino, kad rezervate nors valgomų grybų yra mažai, bet kitokių grybų yra daug. „Labai sename miške augalijos retų ryšių yra ne daug. Daugiau yra grybų, kurie, aišku, yra nevalgomi. Miško ekologijai jie yra labai svarbūs. Tokie grybai yra ant nuvirtusių medžių, ant pūvančių kelmų. Tada samanos, kerpės – labai svarbus dalykas“, - dėstė biomedicinos mokslų daktaras.
Reti paukščiai, kurie Lietuvoje gali išnykti
Priėjus prie ežero mums pasisekė ir mes pamatėme retuosius juodakaklius narus. Tuomet biologas apie šiuos paukščius papasakojo daugiau. Anot jo, šie paukščiai šitame rezervate užima labai svarbią vietą.
„Tai yra vandens paukščiai, bet jie nepriklauso nei antims, nei žąsims, nei gulbėms. Jie yra atskirai išsirutulioję evoliucijos metu. Jeigu jį padėsi ant žemės, jis žus. Vaizdžiai tariant, kojos yra išaugusios iš sėdynės, o ne iš pilvo vidurio, kaip kad antims, kurios gali vaikščioti sausuma. Jų kojos yra kitokios, todėl jie visiškai priklauso nuo ežero. Jie pradeda gyvenimą ežere ir baigia gyvenimą ežere. Šie paukščiai gyvena gan ilgai – 20-25 metus. Labai branginame šituos paukščius, nes Lietuvoje jų yra labai mažai. Daugiausia 10 vietų jie sutinkami. Visi pasirinkę Rytų Lietuvos miškus ir ežerus. Jiems reikia ežero miške. Jie labai prisirišę prie savo vietos. Šitame ežere šiuos paukščius atradau prieš maždaug 42 metus. Ir jie kasmet yra. Jeigu bent vienas poros narys žūva, tai prisijungia kitas. Šiaip jie yra šiauriniai paukščiai. Tai yra Karelija, visa Skandinavija. Paprastai du kiaušiniai būna ir geriausiu atveju du jaunikliai išsirita. Labai pageidautina, kad abu išaugtų, nes labai reti paukščiai“, - aiškino biologas.
Jo teigimu, šioje vietoje yra nutikę ir skaudžių įvykių.
„Labai daug tragiškų dalykų yra buvę su tais juodakakliais narais. Pavyzdžiui, pakyla vanduo ežere ir apsemia perimus kiaušinius. Kiaušiniai tada žūva. Tai brakonieriai išbaido statydami tinklus, kaip anksčiau būdavo. Šitie paukščiai yra pakankamai bailūs prie lizdo. Jie tada palieka lizdą ir laukia, kol žmonės pasišalins. O per tą laiką kiaušiniai atšąla.
Kartą pakrantėje buvo viksvų kupstas, išlindęs iš vandens. Ir ten juodakakliai narai sugalvojo įsirengti sau lizdą. Tas kupstas toks mažas, kad tas lizdas tik ir tilpo. Žiūriu, kad praėjo perėjimo laikas, o naras dar peri. Praėjo dar savaitė – naras dar peri. Ir jis taip perėjo du mėnesius. Aš supratau, kad tai yra užšaldyti kiaušiniai ir narą reikia gelbėti nuo mirties, nes naras išseks. Visiškai prie kranto, 17 metrų nuo tako, šitas lizdas buvo. Kai tik žmonės eidavo šituo taku, naras pasitraukdavo nuo lizdo. Kai žmonės nueidavo, naras grįždavo. Tai kiaušiniai atšąla. Kai pasižiūrėjome, kas tame lizde yra, radome du kiaušinius. Abu pajudinus kliuksėjo. Pradūriau kiaušinių abu galus ir mes išpūtėm jų vidų. Ten buvo geltonas skystis. Viskas, kas buvo likę iš gyvybingo gemalo. Tuos kiaušinius atidaviau Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejui. Mes išgelbėjom narą. Jis būtų perėjęs ir perėjęs toliau“, - dėstė B. Šablevičius.
Jis svarstė, kad šito paukščio Lietuvoje mes greičiausiai ateityje neteksime.
„Labai svarbus tas paukštis yra. Jis peri Zarasų rajone (keturiuose ežeruose), dar Labanoro girioje, Švenčionių rajone. Ten irgi yra 3-4 ežerai. Pietų Lietuvoj nėra, Vakarų Lietuvoj nėra. Lietuva jiems yra pietinis kraštas, arealo pakraštys.
Man atrodo, kad ryšium su labai sparčiu klimato atšilimu, kaip ir eglynai žūsta, taip žus visos šaltamėgės rūšys. Taip pat ir ši. Tas liečia ir augalus, ir vabzdžius, ir paukščius. Ir konkrečiai šita rūšis. Bet ateina ir nauji paukščiai, kurių anksčiau pas mus nebuvo. Jie ateina iš Pietų“, - kalbėjo biologas.
Nusilpusioms eglėms sunku apsiginti nuo vabalų
Jo teigimu, kol čia nebuvo įsteigtas rezervatas, šis miškas atrodė visiškai kitaip.
„Kol nebuvo čia rezervato, šis miškas buvo labai nykus, eilinis ir paprastas. Miškas jau pradeda darytis į normalų mišką. Atsiranda virtuoliai, atsiranda nulūžę medžiai. O jie visi labai labai reikalingi rezervatiniam miškui. Tai yra natūrali gamta. Miškininkai kelia didžiulį triukšmą dėl kinivarpų. Tie maži vabaliukai užpuola egles ir jas pražudo. Tai yra visiška nesąmonė. Ne vabaliukai naikina rezervatinį mišką, kur negalima kirsti, o klimatas. Eglė neturi šaknų, kurios skverbtųsi gilyn. Eglių šaknys yra tik po samanomis. Ir tada vėjas labai lengvai jas išverčia. Be to, eglės labai bijo sausrų. Maždaug nuo 1992 m. buvo labai daug sausringų metų ir nukentėjo eglės. Dar oro temperatūra kyla. Tada eglės pradeda džiūti.
Tos kinivarpos labai gerai jaučia, turi nuostabią uoslę, ir jaučia tą eglės skleidžiamą džiuvimo kvapą. Ir tada padaro skylutę, įlenda ir ten deda kiaušinukus. Tada jau viskas prasideda. Džiūstanti eglė pati negali apsiginti. Normali eglė gali apsiginti nuo kinivarpų, nes ji išleidžia skystus sakus. Kaip skystas medus, kuris iš karto užlipdo. Tas vabalėlis žūsta. O kai nusilpusi eglė, jau nebėra to“, - teigė B. Šablevičius.
