Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentės, Socialinių tyrimų centro vadovės Jolantos Reingardės vadovaujamu tyrimu, be kita ko, buvo siekiama ištirti homofobijos lygį šalyje ir priežastis, gyventojų požiūrį į homoseksualus. Prieš trejus metus bendrovė „Vilmorus" apklausė 1005 suaugusius gyventojus (beje, 599 žmonės atsisakė dalyvauti tyrime).
Neseniai Vilniuje vykusiame seminare J. Reingardė teigė, jog homofobiją skatina mitai, informacijos trūkumas, silpna homoseksualų, biseksualų ir transseksualų bendruomenė, mokslinių tyrimų apie juos bei pilietiškumo stoka. Nemažai lemia ir tai, kaip patys homoseksualai suvokia save. Pasak J. Reingardės, homoseksualių žmonių padėtis Lietuvoje balansuoja tarp dviejų kraštutinių požiūrių: priespauda ir diskriminacija arba išskirtinių teisių reikalavimas.
Daugiau nei pusė - už homoseksualų santuokas ar oficialią partnerystę
Lietuvos gyventojai save laiko tolerantiškais. 88 proc. tikino, jog niekada nepateisintų įvairių diskriminacijos formų (dėl lyties, etninės/rasinės kilmės ar tautybės, negalios, religinių įsitikinimų), 84 proc. - dėl amžiaus, visada pateisintų vos po 2 proc., likusiųjų nuomonė priklausytų nuo aplinkybių.
Kalbant apie diskriminaciją dėl lytinės orientacijos, užfiksuoti kiek kitokie skaičiai: jos niekada nepateisintų tik 70 proc., o visada pateisintų 7 proc. Tačiau respondentai pripažino, jog diskriminacija šalyje nėra retas reiškinys. Labiausiai diskriminuojamais laikomi pagyvenę žmonės (54 proc.), neįgalieji (45 proc.), moterys (30 proc.), homoseksualai (28 proc.), etninių mažumų atstovai (13 proc.), jaunimas (11 proc.).
Nors žmonės skelbiasi esantys pakantūs, viduje didelė dalis galvoja priešingai. Šiuo atveju susiduria vieša tolerancija ir privatus nepakantumas, jie tarytum sako: gerbiu, kol nesiartina prie manęs, kol nematau.
Paprašyti įsivaizduoti, kaip elgtųsi sužinoję, jog artimas ar pažįstamas asmuo yra homoseksualus, nemaža dalis prisipažino, kad atsisakytų bendrauti: su bendradarbe - 15 proc., bendradarbiu - 18 proc., artima drauge - 22 proc., artimu draugu - 24. Didžiausias priešiškumas tokiu atveju laukia kaimynystėje gyvenančios gėjų arba lesbiečių poros - po 30 proc. nustotų su jais bendrauti.
Dviem iš trijų mintis apie homoseksualius santykius tarp vyrų ir truputį mažiau - tarp moterų kelia pasibjaurėjimą.
Beveik pusė teigė, jog homoseksualus reikia gydyti, truputį daugiau nenori matyti jų policijoje, 69 proc. - policijoje.
Maždaug 60 proc. nenorėtų priklausyti organizacijai, kuri turi homoseksualių narių, ir bijotų, jei homoseksualai mokytų jų vaikus.
Tačiau 65 proc. teigė, jog homoseksualai privalo turėti tokias pat galimybes darbo rinkoje, kaip heteroseksualūs asmenys, 56 proc. - kad švietimo institucijos turėtų skirti daugiau dėmesio diskriminuojamoms grupėms. 42 proc. sutiktų, kad būtų įteisinta homoseksualų partnerystė, 12 proc. - kad būtų įteisintos santuokos, 13 proc. - kad jiems būtų leista įsivaikinti.
Kad šie asmenys galėtų tapti Seimo nariais, sutiko trys iš dešimties, tačiau net pusė nerinktų viešai homoseksualumą pripažinusių žmonių nei į parlamentą, nei į savivaldybės tarybą. Trečdalis apklaustųjų įsivaizduoja, kad homoseksualius santykius draudžiantys įstatymai sumažintų homoseksualų skaičių.
Išsilavinusių vyrų savisaugos instinktas stiprėja?
Moterų su nebaigtu viduriniu išsilavinimu homofobijos indeksas siekia 60, su viduriniu ir spec. viduriniu išsilavinimu - maždaug 58, o su aukštuoju išsilavinimu - 52,5.
Tuo tarpu vyrų su nebaigtu viduriniu išsilavinimu homofobijos indeksas viršija 62, su viduriniu ir spec. viduriniu išsilavinimu - 61, o su aukštuoju išsilavinimu - 62,5.
Didmiesčiuose tiek vyrų, tiek moterų homofobijos indeksas, aukštėjant išsilavinimui, krenta. Mažesniuose miestuose vyrai tuo homofobiškesni, kuo aukštesnis jų išsilavinimas.
Beje, mažiausiai išsilavinusios moterys nepakantumu čia pranoksta vyrus. Kaimuose vyrus aplenkia moterys su viduriniu ir spec. viduriniu išsilavinimu.
Anot J. Reingardės, tai rodo, jog homofobiškiausi yra aukštąjį išsilavinimą turintys vyrai. „Stiprėja savisaugos instinktas", - taip tyrimo rezultatus pakomentavo ji.
Kol moterys nebus lygios vyrams, homoseksualumas bus problema
Sociologė įžvelgė ryšį tarp tolerancijos ir požiūrio į moteris - pakantumas homoseksualams kito su pakantumu dailiajai lyčiai: „Lietuvoje labiausiai patriarchalinį požiūrį ir moteris menkinantį požiūrį išreiškia išsilavinę vyrai. Žmonės, išreiškiantys tradiciškesnį požiūrį į lyčių vaidmenis, kartu išreiškia homofobiškesnes nuostatas."
Respondentai, pažįstantys homoseksualių asmenų, išreiškė mažiau tradicinį požiūrį į lyčių vaidmenis ir buvo mažiau homofobiški. Kas aštuntas apklaustasis teigė asmeniškai pažįstantis homoseksualų.
Homofobiją J. Reingardė prilygino moteriškumo nuvertinimui. Respondentai, išreiškę labiau tradicinį požiūrį į lyčių vaidmenis, kartu išreiškia labiau homofobiškas nuostatas. Respondentai, kurie pažįsta homo, išreiškia mažiau tradicinį požiūrį į lytiškumą.
Kaune studijavusi latvių sociologė Aivita Putnina jau anksčiau teigė, jog kol moterys Lietuvoje nebus vertinamos kaip lygios vyrams, homoseksualumas liks problema.
„Dvi apsikabinusios moterys niekam nekliūna, - stebėjosi J. Reingardė, lygindama jas su dviem analogiškai besielgiančiais vyrais. - Tai yra vyro invazija į moterų pasaulį. Saldumas vyriškume laikomas didele problema. Jei vyras yra moteriškas, jis susiduria su tokia pat rizika kaip homoseksualai."
Prancūzų filosofas ir sociologas Michelis Foucault savo veikale „Seksualumo istorija" pažymėjo, jog taip vadinamos normos apibrėžtis priklauso nuo istorinių, socialinių, kultūrinių aplinkybių. Pavyzdžiui, senovės graikų filosofai homoseksualumą aukštino, bet vėliau jis buvo nustumtas į pakraštį. Nors pramonės revoliucija ir kapitalizmo atsiradimas reiškė visuomenės pažangą, homoseksualumas buvo kriminalizuotas, Vakaruose veikė net tapatybės atstatymo klinikos.