„Aš visiškai nesigailiu, kad už jo ištekėjau ir pažinojau žmogų tokį, koks jis iš tikrųjų yra“, – taip apie visą Lietuvą prieš keliolika metų šiurpinusį seksualinį maniaką ir žudiką iš Kazlų Rūdos kalbėjo Rasa.

Kad jos antrasis sutuoktinis yra negyvas, moteris sužinojo jau būdama laisvėje – sulaukė skambučio iš Alytaus kalėjimo, kur V. Norkus buvo įkalintas vienutėje. Praėjus pusmečiui po jo mirties moteris, kaip pati sakė, iš eksperto sužinojo, jog sutuoktinis mirė perdozavęs labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Tai Rasai sukėlė ne ką mažesnį šoką – ji nė nenutuokė, kad griežčiausiomis sąlygomis kalėjime prižiūrimas sutuoktinis svaiginasi kvaišalais.

„Norėčiau, kad būtų įvykdytas teisingumas ir išaiškintos jo mirties aplinkybės – jeigu jis ir pats kaltas yra, tuomet kaip kalėjime atsirado narkotikai, juos gi kažkas atnešė, dėl to atsakomybę turi prisiimti ir kalėjimo pareigūnai“, – kalbėjo tik prieš metus iš kalėjimo, kur kalėjo dėl sutuoktinio nužudymo, lygtinai į laisvę paleista moteris.

Rasa ryžosi išskirtiniam savo gyvenimo interviuDelfi.lt žurnalistui Dainiui Sinkevičiui pasakojo apie savo gyvenimo baisiausias akimirkas, kai apimta pavydo nudūrė sutuoktinį, pažintį su žudiku maniaku, įkalinimą Panevėžyje ir čia tarp nuteistų moterų klestinčias subkultūros taisykles bei visą Lietuvą savo įvykdytais nusikaltimais šokiravusias ir čia įkalintas garsiausias vaikų žudikes.

– Su Vytautu susipažinau bendraudama laiškais, nes tuo metu aš atlikinėjau bausmę Panevėžio pataisos namuose, draugė pasiūlė – sako, žmogus ieško, nenori, kad nei jam, nei man būtų liūdna. Tuo metu jau buvo praėję trys metai, kai buvau įkalinta.

Pradėjome bendrauti, netrukus supratau, kad suradau savo sielai artimą žmogų – nei aš buvau labai šventa, nei jis. Suradome bendrą kalbą, jis pradėjo mane suprasti – žinote, jis jau daug metų buvo sėdėjęs ir „įkirtęs“ psichologiją, o aš tokia... pirmą kartą sėdinti, nei ką žinojau... Svarbiausia, kad po trijų mėnesių mes susituokėme.

Vytautas Norkus
– O pačioje draugystės pradžioje ką jūs apie jį žinojote?

– Nieko. Absoliučiai nieko.

– Kada sužinojote, kad jis ne šiaip sau nusikaltėlis, o nuteistas už labai sunkius nusikaltimus ir įkalintas pačia griežčiausia bausme?

– Kai buvo paduoti pareiškimai tuoktis, jau net data buvo nustatyta. Tada nuėjau pas dinaminės priežiūros specialistę ir paprašiau, kad ji internete pažiūrėtų, už ką mano būsimas vyras sėdi. Ir kai man pasakė, patyriau šoką – maniakas žudikas... Baisu pasidarė.

– Nekilo minčių nutraukti santykių?

– Taip, žinokite, perbalau, sakau, viskas, netekėsiu. Bet dinaminės priežiūros specialistė pasakė labai auksinius žodžius: „Rasa, gal čia tavo laimė, nespręsk pagal tai, jis sėdi, ką jau padarė, už tai yra nuteistas ir tikrai gailisi.“ Tada paskambinau savo dukrai, sūnui, nes tėvelių nebeturiu. Ir dukra pasakė: „Mama, tu pas mane esi drąsi“. Ir iš tikrųjų, ji mane padrąsino, nors pasakiau, kas jis toks, o ir ji pati pasigūglino. Dukra sakė nekreipti dėmesio – koks kieno reikalas, ką jis padarė. Bet, neslėpsiu, sakė, kad labai baisiai apie jį yra parašyta.

Žinote, vis tiek juk nepasakosi, kad gerą nusikaltimą padarė, bet ir apie mane baisiai yra parašyta – tada vaikams buvo didžiulis skausmas, jie vieną dieną neteko ir mamos, ir tėvo.

Ir, žinokite, ryžausi – dėl to, kad ištekėjau, reikia pasakyti ačiū mano dukrai.

Delfi trumpai
Kazlų Rūdos savivaldybėje gimęs ir gyvenęs Vytautas Norkus buvo teistas 6 kartus, 2006 metais teismas jam dėl 18 m. studentės išžaginimo, apiplėšimo ir nužudymo (kūną paslėpė melioracijos griovyje) bei kitų seksualinių nusikaltimų skyrė griežčiausią bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos. Šį nusikaltimą vyras įvykdė nepraėjus nė dviem savaitėms po to, kai buvo paleistas į laisvę iš įkalinimo įstaigos. Tai nebuvo pirmoji jo auka: praėjus vos 3 val. po to, kai išėjo į laisvę, vyras Kauno Panemunės rajone užpuolė ir išžagino į ligoninę sergančios motinos aplankyti vykusią aštuoniolikmetę studentę.
Mūsų vestuvės įvyko 2021 metų rugpjūčio 25 dieną Alytaus pataisos namuose. Kai nuėjau, jis toks pasimetęs buvo... Bet mes negavome nei pasimatymo, išvis nieko, nors prieš tai mes vienas kito net nebuvome matę, jis tik savo nuotraukų buvo atsiuntęs. O aš nesiunčiau – jis net nežinojo, kaip aš atrodau, tik prieš santuoką pasakiau, kad nueitų pas viršininką ir internete pasižiūrėtų.

Kai mus sutuokė, atėjo pastoriai, mes santuokos įžadus davėme ir prieš Dievą. Dar kalėdama Panevėžio pataisos namuose įtikėjau gyvu Dievo buvimu – turėjau be galo gerą vadovę Birutę Norkūnienę, kuri mane iš viso to liūno ir ištraukė. Patikėkite, labai sunku, kai papuoli už tų sienų.

Kai pirmą kartą tekėjau prieš 13 metų, buvau apsirengusi baltą nuotakos suknelę, o čia paprastai apsirengusi – ir tokios buvo mielos vestuvės, nesvarbu, kad už spygliuotos tvoros. Bet labai buvo faina – pasibučiavome, apsikabinome už rankučių, pabuvome tris valandas. Ir išsiskyrėme – mane parvežė atgal į Panevėžį.

O paskui aš gavau dovanų – pataisos namuose man pranešė, kad patekau į Pusiaukelės namus.

Vytauto Norkaus darbai, kuriuos jis padovanojo Rasai Norkuvienei
– O ką vyras padovanojo?

– Dvi grandinėles, savo darytus paveikslus, taip pat karpinius iš popieriaus – jis labai gražiai juos darydavo. Labai daug savo darbų jis man padovanojo – iš popieriaus iškarpytas rožes vežiau dėžėmis.

Po vetsuvių, kai pradėjau pas jį važinėti į ilgalaikius pasimatymus, labai daug kalbėjome apie jo padarytus nusikaltimus. Man tai labai rūpėjo. Ir jis pasakojo – sakė buvo taip, kad išeidavau iš kalėjimo ir vėl grįždavau, jis pasakojo, kad nesutardavo su patėviu, buvo matęs tokių dalykų, kokių vaikas neturėtų matyti, jis matė daug smurto, mama gal daug ko nesuprato, gal todėl, kai pagalvoju – negalima teisti. Ką jis matė, meilės namuose nebuvo, matė tik smurtą, daužymą, gal priėjo prie tos išvados, kad gal geriau kažką padaryti – nusikalsti ir sėsti atgal į kalėjimą.

– Taip ir buvo sakęs?

– Taip. Jis pirmą nusikaltimą, kiek žinau, padarė būdamas 16 metų. Paskui labai ilgai galvojau – tau 16 metų, o tai moteriai – 45, tu gi nepilnametis, o ji – suaugusi moteris. Neginu savo vyro, neginu ir savęs už tai, ką padariau, bet truputį reikia logiškai mąstyti...

– Ką jūs turite omeny?

– Na, jis buvo 16 metų vaikas ir 45 metų išprievartauta moteris. Aš nesuprantu.

– Bet būna ir baisesnių atvejų...

– Nesu girdėjusi. Tikrai aš jo neginu, jis viską man pasipasakojo. Turėjau jo dokumentus, bet viską jau sudeginau.

– O apie nužudymą, dėl kurio buvo nuteistas, ar kalbėjo?

– Taip, kalbėjo, sakė, tada buvo girtas, įlipo į „keleivinę mašiną“, prie jo prisėdo mergina. Sakė, tada buvau išgėręs, gal ant meilės iš karto patraukė, nes pastovios moters neturėjo... Aš nepateisinu, labai grubiai su juo apie tuos nusikaltimus kalbėdavau – sakiau, gerai, tu išprievartavai, bet kam tu ją nužudei. Plius dar apvogei, blogai pasielgei, reikėjo nors gyvybę palikti, juk ji tavęs prašė... Jis nežinojo, ką atsakyti. Ir dar iki šiol negaliu suprasti, kas tuo metu vyko jo galvoje.

Vytautas Norkus
Jis suprato, kad blogai padarė ir nereikėjo žudyti, bet šaukštai jau po pietų – kai darai nusikaltimą būdamas apsvaigęs nuo narkotikų ar alkoholio, žinokite, atrodo, kad taip reikia. Ir viskas – būsiu saugus, nužudysiu, viskas man bus gerai. Bet vis tiek žinai, kad tavęs kažkada atvažiuos suimti.

Kai aš padariau nusikaltimą, buvau neblaivi ir viskas įvyko labai greitai – mane užvaldė pavydas, nes buvo įsimaišiusi viena moteris. Tada man užteko to, ką man pasakė...

– O ką pasakė?

– Kad ji miegojo su mano vyru. Ir jos laimė, kad aš jų abiejų neužtikau, nes tada juos abu būčiau nužudžiusi.

– Jūs nužudėte savo vyrą?

– Taip. Nudūriau su peiliu, šiuose namuose.

– Tik dėl pavydo?

– Ne, susidėjo visi tie 13 bendro gyvenimo metų – jis mane daužydavo, mušdavo, kai jis buvo neblaivus, tapdavo labai žiauriu žmogumi, buvo be galo pavydus. Kai jis buvo blaivus, nors prie širdies dėk – geras vyras. Jis mane „paėmė“ su dviem mažamečiais vaikais, jiems buvo tėvas, juos užaugino. Viskas šeimoje buvo gerai, kai mes abu turėjome gerus darbus, tada gyvenome Ukmergėje, bet kai atsikraustėme į Siesikus, jis pradėjo nykti – pasinėrė į alkoholizmo liūną.

– Dėl to, kad kaime?

– Taip, žinokite, gal kaimas viską padarė – jam rūpėjo tik draugai, jų nuomonė ir gerti, gerti... Prieš nužudymą jam buvo trūkęs skrandis, aš jam ir gyvybę buvau išgelbėjusi, o po mėnesio nužudžiau. Nes buvau neblaivi, tik dėl to tai atsitiko.

Aišku, laiko atgal neatsuksi, gyvenimas tęsiasi, turiu dėl ko gyventi – kalėdama pataisos namuose stengiausi dėl vaikų, nerinkau nuobaudų, tik paskatinimus. Norėjau kuo greičiau iš ten išeiti. Bet, pamenu, man buvo pasakyta, kad neišeisiu, nes „apsiženijau“ už nusikaltėlio.

– Kas taip pasakė?

– Būrio viršininkė. Sako, ar tu žinai, kad gali neišeiti. Bet neišsigandau – pasakiau, kad žinau, jog išeisiu. Ir iš tikrųjų išėjau – iš pradžių buvau perkelta į Pusiaukelės namus, paskui į laisvę su apykoje.

– O tuo metu, kai pareigūnė taip pasakė, ar nebuvo baisu, kad galbūt padarėte klaidą tekėdama už žmogaus, kuris įkalintas iki gyvos galvos?

– Ne, visai nesigailiu, kad ištekėjau ir pažinojau žmogų tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Jis tikrai būtų geras vyras... Ir buvo geras vyras. Jam ir į akis pasakiau – jeigu tu laisvėje būtum susiradęs kokią gerą moterį, kuri tave būtų mylėjusi, tu būtum nenusikaltęs. Juk yra daug žmonių, kurie taip susitvarko gyvenimus, negrįžta į tą patį liūną. Manau, jam paprasčiausiai reikėjo, kad kas nors jį mylėtų, juo rūpintųsi.

Delfi trumpai
Pirmą nusikaltimą Vytautas Norkus įvykdė tuomet, kai jam tebuvo 16 metų – tada dar nepilnametis rugių lauke išžagino vieną moterį, gyvenusią visai netoli Bebruliškės kaime esančių jo namų. Jau tada kaimo gyventojai pareigūnams pasakojo apie keistą nepilnamečio elgesį – jis vengdavo gyventi namuose, mieliau glausdavosi miške, kur iš medžio šakų buvo įsirengęs savo bunkerį. Dėl to vietiniai jaunuolį net buvo praminę Bebruliškės tarzanu. Arba – miškinuku.
Jis labai rūpindavosi manimi. Nežinau, iš kur jis traukdavo pinigus, nes kai išėjau į Pusiaukelės namus, jis buvo man padėjęs pinigų – apie 400-500 eurų. Jis norėjo, kad turėčiau pinigėlių gyvenimo pradžiai. Ir jis su mano vaikais buvo susidraugavęs – su sūnumi vėliau, bet su dukra iš karto, labai bendravo. O ji juk mergaitė, nors ir žinojo, ką jis padarė, skaitė apie jį, kad jis yra maniakas žudikas, seksualinis maniakas.

Kai kalėjau Panevėžyje, kreipiausi į laidą „TV pagalba“ – norėjau atsiprašyti vaikų. Tada atsiprašiau ne tik jų, bet ir vyro sesers, tai buvo tada, kai su apykoje grįžau į namus. Norėjau, kad man padėtų buityje, nes reikėjo ir remonto, bet iš tikrųjų nieko man „TV pagalba“ nepadėjo, sulaukiau pagalbos tik iš seniūnijos ir savivaldybės.

Manęs daug kas klausė, ar nebijojau tekėti už maniako. Ne, nebijojau, esu labai drąsi moteris. Bet aš nesididžiuoju, tačiau manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti šansą. Ir jis labai norėjo išeiti į laisvę – nežinau, kaip mes būtume gyvenę laisvėje, man buvo ramu, kai jis buvo uždarytas. Aš nesivaizdavau, kokia būtų mūsų ateitis.

– Gal dėl to, kad jūs nežinojote, kada jis išeis ir ar išvis išeis?

– Taip, man geriau važiuoti į pasimatymus, žinojau, kad jis manimi pasirūpins, ir ta para, kai būdavome kartu, labai greitai pralėkdavo – aš išvažiuoju į namus, o jis nueidavo į savo vienutę. Jis yra man daug savo nuotraukų atsiuntęs iš kalėjimo.

Vytautas Norkus
– Bet juk oficialiai ten negalima turėti telefonų...

– Taip, tikrai, jie ten nieko neturi, o iš tikrųjų visko turi...

– O juk jis kalėjo iki gyvos galvos – tokie nuteistieji turėtų dar labiau saugomi...

– Taip, tai turėtų būti, bet jis viską turėjo. Pas jį buvo suradę tą telefoną, bet jis sulaužė ir tuo viskas baigėsi.

– Ar dažnai važiuodavote į pasimatymus?

– Kiekvieną mėnesį, nes buvo priimtas įstatymas, kad iki gyvos galvos kalintys nuteistieji gali turėti pasimatymus kas mėnesį. Taip ir važiuodavau, jis man atsiųsdavo pinigų. Kai atlikinėjau bausmę, buvau viskuo aprūpinta, jis už viską mokėjo.

– O iš kur turėjo pinigų?

– Nežinau, to neklausdavau – sakiau, jeigu tu man pasakysi, gerai, jeigu nepasakysi, reiškia man to nereikia žinoti.

– Tai, galima suprasti, jis turėjo ir paslapčių?

– Gal ir turėjo, nežinau. Gal ir moterų turėjo, nežinau.

– Kodėl taip manote? Neklausėte apie tai?

– Ne, bet jis bendravo su tokia Laura ir net turėjo su ja susituokti, tačiau paskutinę minutę persigalvojo. Iš tikrųjų, kiek žinau, daug moterų jis turėjo.

– Neįtikėtina...

– Kaip jis sakydavo, jos lengvai „užkibdavo“, bet bendraudavo, kol nesužinodavo, už ką jis sėdi.

– Tai gal dėl to ir vengė tai sakyti?

– Jis viską pasisakydavo, sakė, turėjo meilę, bet iki tol, kol ji nesužinojo, už ką jis sėdi.

– Na, kaip ir jūs – sužinojote ir labai išsigandote.

– Išsigandau, bet dabar džiaugiuosi – nesigailiu, kad ištekėjau, žinau, jeigu nebūčiau ištekėjusi, tuomet gailėčiausi.

Delfi trumpai
Dėl seksualinių nusikaltimų kalėjusiam Vytautui Norkui gyvenimas už grotų tikrai nebuvo rožėmis klotas – dar prieš jam paskiriant įkalinimo iki gyvos galvos bausmę, jis patyrė kitų kalinių patyčias, o kadangi ne kartą buvo teistas už išžaginimą ir pasikėsinimus išžaginti, kaip žemiausios kastos atstovas privalėjo tarnauti kitiems nuteisteisiems, vadinamiesiems nuskriaustųjų „vierchams“.
– Bet jūsų santuoka truko pakankamai trumpai...

– 11 mėnesių. Jis buvo rastas negyvas savo kameroje. Apie tai man pranešė pareigūnai – tada buvau darbe, telefono prie savęs neturėjau ir kai jį paėmiau, radau daug praleistų skambučių, buvo parašyta žinutė, kad susisiekčiau dėl savo vyro. Pamaniau, kad jau kažką prisidirbo. Bet kai paskambinau, man iš karto pareiškė užuojautą – sakė, jūsų vyras rastas negyvas. Maniau, kad nugriūsiu. Negalėjau patikėti – kaip taip gali būti, gal ten ne mano vyras, juk dar prieš dvi dienas buvau pasimatyme, o vakar kalbėjausi telefonu.

Vytautas Norkus
– Mirties liudijime parašyta, kad mirties priežastis – sustojusi širdis.

– Bet tada dar ji nebuvo patvirtinta. Kai pamačiau savo vyro kūną, išsigandau – sudaužyta nosis, ji buvo kruvina, o galvoje – mėlyna, atrodė, lyg jam būtų durta. Jeigu turėčiau pinigų, aš jį išsikasčiau iš kapo ir iš naujo daryčiau ekspertizę, nes noriu žinoti, nuo ko ir kaip jis mirė. Man labai daug klausimų kelia ir tai, o kur buvo pareigūnai, juk jis kameroje buvo vienas, kaip pas jį atsirado paketas su narkotikais, švirkštas?

– Prie jo rado švirkštą?

– Taip, su nežinomu skysčiu, taip dokumentuose parašyta. O paskui jis buvo sunaikintas. Skrodimo rezultatų reikėjo laukti šešis mėnesius – skambinau kas du mėnesius ekspertams. Prieš mėnesį man ekspertas pasakė, kad jo organizme yra rastas didelis kiekis narkotikų. Klausiau, kaip tai gali būti, ar tai nuo metadono, bet jis kategoriškai pasakė, jog metadonas čia ne prie ko. Ir pasakė, kad jis mirė dėl didelio kiekio narkotikų.

– Jis vartojo narkotikus?

– Nieko apie nežinojau, nors 11 mėnesių buvau jo žmona. Jis tik vienintelį kartą man sakė, kad buvo pavartojęs metadono. Ant jo kūno nemačiau jokių durtinių žaizdų.

Nesuprantu, kodėl pataisos namų administracija į tai nereagavo – mirė, numetė, gerai... Bet juk jis kažkam yra vyras, brolis, sūnus... Ir tėvai labai pergyveno – kai jis kalėjo, su juo susibendravo mama, jam siųsdavo pinigų. Iš tikrųjų, mamos gaila.

– Bet jeigu pas jį buvo rasta narkotikų, juk ir pareigūnai turėtų prisiimti atsakomybę?

– Taigi, bet tyrimas nutrauktas. Kai paskaičiau prokuroro išvadas, man net nervai sukilo – kur kreiptis, kaip tai suprasti, kaip man reaguoti. O paskui net iki Panevėžio pataisos namų atėjo „pletkai“, nes ten dar mano draugė sėdi – sakė, Rasa, jis nusižudė, esą kalbama, kad aš norėjau jį palikti. Bet tai aukščiausio lygio nesąmonė. Netikiu, kad jis nusižudė.

Dar vienas nuteistasis kalbėjo, kad jam į kamerą atnešė narkotikų, bet nesuprantu – o kur tada buvo pareigūnai? Jis vienas sėdi kameroje, rastas negyvas tualete, sudaužytas...

– Gal sukniubo ir griūdamas tuos sužalojimus patyrė?

– Nežinau, gal. Kai man reikėjo važiuoti į morgą paimti kūną ir visų jo daiktų į pataisos namus, nelabai buvo smagu. Palaidojau jį gimtinėje, man padėjo pastorė, be to, buvo labai daug likę jo pinigų.

Nebuvo jokių ženklų, mes po pasimatymo bendravome, jis man siuntė dovanas, kalbėjome apie ateitį, vestuvių metinių proga buvome suplanavę vėl pasimatyti.

Mane gali prikalti prie kryžiaus, bet aš manau, kad jį nužudė. Jis neturėjo dėl ko žudytis, gal jis padaugino narkotikų. Kartą jis man prisipažino, kad pataisos namuose turi daug skolininkų, bet iš kur tos skolos ir kaip jis tuos pinigus skolino, nežinau, nesikišau į jo reikalus. Jis užsiėmė menine veikla, parduodavo savo darbus, gal iš to prasimanydavo pinigų.

Bet iš kur pataisos namuose atsirasdavo narkotikai? Reiškia, ten viskas įplaukia – ir narkotikai, ir telefonai, tai gal dar ir moteris nuveža, iš kur man iš tikrųjų žinoti.

Aš labai gailiuosi to, ką padariau – man visą gyvenimą stovės ant širdies, kad kažkam tai galėjau padaryti. Bet gyvenimas man tęsiasi, gyvenu dėl vaikų, jiems yra reikalinga mama. Ir dar noriu, kad nubaustų tą žmogų, kuris Vytautui atnešė narkotikus. Aš noriu teisingumo.

– Kaip šią netektį išgyvenote – kada supratote, kad jis tikrai yra miręs ir turite gyventi kitą gyvenimą?

– Kai pirmą vyrą nužudžiau, tris metus negalėjau, o po šio – jis man sakydavo, Rasa, jeigu aš numirsiu, tu dėl manęs neliūdėk, nereikia, gyvenimas tęsiasi.

Rasa Norkuvienė
– O kodėl jis taip sakydavo?

– Nežinau, jis ne vieną kartą bandė žudytis, kiek žinau. Ir pats tai man sakė – gal per tiek metų sėdint ir susisuka žmogui, juk rašo prašymus, kad sušvelnintų bausmę ir galėtų išeiti į laisvę, tačiau niekas į tai neatsižvelgia. Bet dabar jam jau viskas gerai buvo – ir mane, ir mano vaikus turėjo, jam pasikeitė gyvenimas, jis net žydėti pradėjo. Kai eidavo į pasimatymus, budintis net juokdavosi – va, dabar Norkus atskris ant sparnų. Ir taip būdavo – atskrisdavo jis ant sparnų, net žvilgsnis buvo kitoks. Kai mes susituokėme, per tą pirmąjį pasimatymą jo akys buvo tuščios, atrodė, kad žmogus yra visiškai nusivylęs gyvenimu, o paskui jis pamatė, jog esu ne toks žmogus, kuris norėtų pažaisti ar pasinaudoti jausmais. Jeigu tekėjau, reiškia, iš meilės tekėjau.

Ir kai sako, kad negalima įsimylėti, tai žinokite, galima – mes gi moterys, pasakė gražius žodžius ir „prilipo“.

Delfi trumpai
Dėl to, kad tapo maniaku ir atsidūrė kalėjime, Vytautas Norkus teisme kaltino savo motiną ir patėvį: „Čia – visos vaikystės pasekmės – pirmą kartą už grotų pakliuvau savo noru, padariau nusikaltimą, kad tik galėčiau ištrūkti iš namų ir būčiau patalpintas į nepilnamečių pataisos įstaigą. Iš patėvio namuose kasdien patirdavau smurtą, jau tada, kai buvo dvylika metų, jis mane mušė, dėl to gulėjau ir ligoninėje, o motina nei manimi, nei kitais vaikais niekada nesirūpino – jai rūpėjo tik patėvis ir alkoholis. Būdamas vaikas nemačiau nieko, tik smurtą ir alkoholį. O atliekant bausmę mane pradėjo spausti mano padaryti nusikaltimai, ėmiau galvoti, kodėl taip elgiausi, kodėl būtent aš – vien apie tai pamąsčius man pačiam yra baisu, nes tikrai buvo žiaurūs nusikaltimai.“
– O nuteistieji moterims moka labai gražius žodžius sakyti?

– Oi, labai gražiai moka, gerai pas juos „įkirsta“ psichologija. Iš pradžių jis man gražiai rašė laiškuose, o paskui tas pats buvo ir gyvenime. Ir kai jis miegodavo, žiūrėdama į jį aš negalėdavau patikėti, kad jis tokius baisius nusikaltimus padarė. Sakydavau, Vytai, tau reikėjo gerą moterį susirasti, susikurti šeimą, būtum gyvenęs ir nebūtum į tai „įkritęs“.

– Kaip manote, ar jis per tuos kalinimo metus pasikeitė?

– Tikiu, kad pasikeitė. Iki tada, kai dar su manimi nebuvo susipažinęs, gal ir bandė kažką prasisukti, bet kai pradėjo su manimi bendrauti, atrodė, kad viską darė iš širdies. Nebent labai gerai apsimetė.

– O apsimesti juk galėjo, juk gyvenate atskirai, tik kartą per mėnesį pasimatydavote...

– Bet, žinokite, manau, kad ne – tie laiškai, tas atsidavimas, švelnumas... Jis buvo be galo švelnus, jis būtų labai geras tėvas, jeigu mes būtume sukūrę šeimą. Jis labai mano vaikams buvo geras – labai džiaugėsi, kai sūnus jį pripažino, nors dukra jį iš karto palaikė.

Kai mane pirmą kartą išleido iš Panevėžio pataisos namų savaitgaliui, bijojau grįžti į namus. Man buvo įstrigę vienoje knygoje parašyti žodžiai – žudikė grįžta į namus. Tai mane labai paveikė. Labai bijojau žmonių reakcijos, bet labai norėjau grįžti dėl savo vaikų ir tetų, kurios man labai padėjo – jeigu ne jos, vaikai būtų prapuolę. Juk tai buvo didelė šeimos tragedija. Tetos kaip galėdamos rūpinosi vaikais.

Pamenu, kai pirmą kartą grįžau namo ir nuėjau į parduotuvę, visi su manimi net bijojo pasisveikinti. Negi esu tokia baisi, klausiau, juk jūs mane pažįstate gerą, nuoširdžią moterį...

– Kiek laiko turėjo praeiti, kad nebebijotumėte išeiti?

– Oi, dabar nieko nebijau, galiu ir naktimis vaikščioti. Aišku, sunku įsidarbinti, bet kai darbinuosi, iš karto pasakiau, kad esu teista. Neturiu dėl ko slėpti. Žinau, kad daug kas norėtų mane sugrąžinti į kalėjimą, į jį grįžti nebijau, tik nenoriu nuvilti savęs, savo vaikų, tetų ir viršininkų. Aišku, ne ta vieta, kur norėčiau gyventi, turėjau didelę pamoką.

Esu karšto būdo, jeigu kas, einu aiškintis santykių, o jeigu būdavau išgėrusi... Būdavo, kad per mėnesį gerdavau savaitę, bet kai gerdavau, visi žinodavo – ir policija, ir socialiniai darbuotojai. Būdavo, pasako žodį, o man jau iš karto reikia eiti muštis. Bet kai pataisos namuose buvau reabilitacijoje ir perėjau daugybę programų, pasikeičiau. Jeigu ne man suteikta pagalba, gal iš Drausmės grupės nebūčiau išėjusi. Ir kas iš to? Yra ten tokių nuteistųjų, kurioms yra pagarba sėdėti kalėjimuose.

Man kalėjimas – kaip blogas sapnas. Džiaugiuosi, kad jis jau praėjo, bet, aišku, kartais jį dar sapnuoju, grįžta tie prisiminai, gaila ten likusių moterų. Kai grįžau, atsiprašiau visų socialinių darbuotojų, kurie dirba tokį sunkų darbą – juk žmogui gyvenimą griauna alkoholis. Galima linksmintis ir negėrus.

Nors tada, kai nužudžiau savo vyrą, pripučiau 3 promiles alkoholio, puikiai žinojau, ką darau. Kai mane suėmė, aš kaip dešimt Dievo įsakymų viską iki smulkmenų pasakiau, advokatas net pasakė, gal tu ginkis. Man tetos sakė, kad mane nuteis mažiausiai 8 metams, bet kai paskui perskaičiau dokumentus, jog galiu būti įkalinta ir iki gyvos galvos, labai išsigandau. Bet prokuroras teisme paprašė man skirti 13 metų 6 mėnesius, o teismas skyrė 8 metus.

Ir tada pradėjau atlikinėti bausmę Panevėžio pataisos namuose. Čia yra labai didelė drėgmė, daug pelėsio, aišku, dažo, remontuoja, bet jis labai greitai „išlenda“. Kadangi sergu astma, iš karto tai pajaučiu. Maistas ten yra labai nekoks, duoda tik tiek, kad nenumirtum, aišku, kai atvažiuoja pareigūnai iš Kalėjimų departamento, iš karto būna labai didelės porcijos, plove mėsos prideda daugiau, o taip – tik keli gabaliukai. Moterims juk reikia ir daugiau vitaminų, valdžia turėtų atsižvelgti, filmuose mačiau, kokios sąlygos yra užsienyje.

Be to, kai atvažiuodavo iš departamento ar kokie svečiai, mes negalėdavome jokio žodžio pasakyti – pasakysi, bus blogai, tada užsitrauksi valdžios nemalonę.

– O jūs norėdavote pasakyti?

– Daug kas norėjo ką pasakyti. Pamenu, viena moteris rašė ir kovojo, ragino skelbti bado akciją, bet daug kas atsisakydavo. Kai padarė lengvas grupes, daugelis nenorėjo kištis.

– O kaip moterų kalėjime yra su nuteistųjų kastomis? Ar jos egzistuoja?

– Buvo tos kastos – kai pirmą kartą pakliūni, kali „dramblyne“, o kai antrą kartą – jau yra daugiakartės... Bet aš iš karto pasakiau – tai va, brangiosios, aš gyvenu savo gyvenimą, man neįdomu jokios kastos, niekam nepriklausau, tik sau.

Vytauto Norkaus darbai, kuriuos jis padovanojo Rasai Norkuvienei
Tos, kurios ne pirmą kartą kali, jau būna „apsispakalinusios“, o tos, kurios pirmą kartą atvažiuoja, nori nugesinti, kaip šneka kalėjimų žargone. Ten yra perkami „duchavimai“ – kai neturi pinigų, lipa ant galvos: sako, eini ir tą darai, tą darai... Pavyzdžiui, man nesunku, esu pripratusi dirbti, tvarkytis, o ten atvažiuoja tokios nuo konteinerių paimtos, jas išmaudo ir jos „ant tiek pasikelia“. Aš stebėjau kalėjimą ir viską, kas jame yra.

„Duchavimas“ yra perkamas, jeigu žmogus neturi pinigų ir to, kas jį „šildo“. Tada jis eina ir plauna tualetus, budi. Man reikėjo ir atbudėjau, neturėjau pinigėlių, todėl ploviau, man yra „ne zapadlo“, namuose aš tarnaičių neturėjau. Pavyzdžiui, yra grafikas ir tą dieną visas būrys budi, bet yra tokių, kurios yra „ale šustros“, jos perkasi budėjimus. Už tai duoda cigarečių pakelį, kavos, saldainių, dar kažką. Yra dauguma, kurios rūko, joms nuperka tabako, ir viskas. Teko man plauti, bet aš nerūkau, man nupirkdavo kavos, bet aš nepriklausiau jokiam „duchavimui“ – esu moteris, jeigu priklauso plauti, kas čia tokio?!

O kai iš korpuso perėjau į Reabilitacijos skyrių, ten tai yra griežtai draudžiama – viską turi daryti pati. Visos ir klozetus plovė, kaip turi būti.

Kai atvažiavau į pataisos namus, man kitos nuteistosios pasakė, kad yra čia ir vadinamųjų „vierchių“, bet manęs tai nejaudino, gerai, pasakiau, tegul jos būna. Bet man, neduok Dieve, jei kažkas būtų ir gaučiau vieną kartą, bet ir ji tuomet gautų. Aš nežiūrėčiau.

Mane labiausiai nustebino tai, kad kai į pataisos namus atvažiuoja nuteistosios už vaikų nužudymą, jas atidaužo, apmuša, o paskui – viską „daro“ parduotuvė. Ir jau tada jos vos nesibučiuoja. Neiškentusi pasakiau – tai, reiškia, vaikus galima žudyti?

– Kai jūs sakote „viską daro parduotuvė“, tai reiškia, kad tos nuteistosios kitoms nuteistosioms parduotuvėje už savo pinigus perka įvairias prekes?

– Taip, jos perka. Pavyzdžiui, kali teisėjos dukra, kartu su ja dirbau, ji man iš karto nepatiko, kiek žinau, ji yra „gavusi“, bet ji „apsirašė“ ant vienos mergaitės ir visos ją myli. O juk bijojo eiti į korpusą, buvo užsidariusi – „užsibūrinusi“, kaip sako.

Tuo metu kalėjau, kai atvažiavo Monika Kaziukaitytė, dabar ji Kalaušienė – ta, kuri savo sugyventiniu nužudė sūnų. Daužė, mušė ją, mačiau pati, o dabar jau viskas labai gerai.

Labai lesbiečių daug pas mus zonoje. Ir jos jomis čia tampa, bet, žinokite, kokių yra vaizdų... Man šiemet jau bus 45 metai, bet ne, aš labai vyrus myliu. Tikrai myliu vyrus, „ant tiek dar nenupušusi“ – čia jos „gatavai“ jau... Nei bijo, atsiprašant, nei pareigūnų, nei nieko – „gatavos“ jau ten.... Na, negražiai nekalbėsiu, „gatavos“ jau, žinote, ką padaryti.

– Prie visų?

– Prie visų. Pavyzdžiui, eina kunigas, jos už rankučių susikabinusios, bet, aišku, jau tos, kurios yra „tikrosios“ lesbietės, tegul, yra, bet jos ir kitaip elgiasi, o čia tos kitos turi vyrus, vaikus – kaip dabar, pavyzdžiui, grįžti į namus ir – ant vyro, ir ant moters... Kaip tai atrodytų?

– O ten tai toleruoja?

– Visoms yra gražu. Man tai ne. Mane tėvai gal kitaip auklėjo, esu gimusi Sovietų Sąjungoje ir visai kitaip mąstau. Ir sakė, kad anksčiau taip nebūdavo – kai papasakojau, kad vaikžudėms ten vos ne karūnas kelia... Aš, pavyzdžiui, vyrą nužudžiau ir man taip buvo sunku, o čia – kaip tu gali savo vaikelį nužudyti, jeigu nenori auginti, atiduok į langelį. Taigi – tavo kraujas.

Teko man „garbė“ ir su Alma Jonaitiene bendrauti, ji labai buvo „pasikėlusi“, norėjau jai „į kūdlas“ duoti. Turėjau problemų darbe, kai man labai skaudėjo nugarą, mane užsipuolė viršininkė, o tuo metu jau buvau lengvoje grupėje, žinojau, kad jau netrukus mane perkels į Pusiaukelės namus, ir aš dėl sveikatos turėjau išeiti iš darbo. Ten daug moterų lenda valdžiai į užpakalį – man atėjo ir pasakė, kad nerodau motyvacijos dirbti. Ir kai taip pasako, viskas nusvyra – tu nieko negali padaryti, net ant keturių raidžių negali pasiųsti, tada gausi tarnybinį.

Ir kai važiavau į pasimatymą pas Vytautą, A. Jonaitienė važiavo į pasimatymą Pravieniškėse. Ir ji man pasakė, kad tu čia kalėjimo visuomenei gėdą padarei, o man taip kraujas verda, net sau pasakiau, jog ją užmušiu. Paskui apie tai papasakojau vyrui – jis irgi labai užpyko, juk ji savo vaikus nužudė dėl vyro. Žinokite, ji gyvačių gyvatė, yra gerai užsimaskavusi – netikiu, kad ji, kaip vaidina, yra nekalta, ji savo dukrai verčia kaltę, jog ji nužudė tuos vaikelius. Ji nužudė, ji yra gyvačių gyvatė, joje yra velnias, o taip moka apsimesti. Bet tai labai gerai matosi.

Ir aš jai labai negražiai pasakiau – nepamiršk už ką tu sėdi, sakau, nori? Nu kiek man duos už tai, kad tau galvą nuneščiau? Sakau, nu, negalvok, kad čia labai rami esu. Aš buvau rami, nes labai norėjau išeiti į laisvę, nenorėjau prisidirbti, žinojau, kad manęs laukia vaikai, aš jiems buvau reikalinga. Iš tikrųjų, nesu angelas, turėjau tokia būti.

Bet man „ant tiek“ viskas „virė“, kad norėjau „patvarkyti“ taip, kad ji būtų gavusi. Bet kas man iš to...

Rasa Norkuvienė
– Tada jau būtumėte sėdėjusi dar ilgiau...

– Taip, nes ji viršininkams į užpakalius lenda, Lukiškių kalėjime buvo tokia gyvatė, ir čia tokia pati gyvatė nardanti.

– O kodėl ji pasakė, kad jūs padarėte gėdą visai kalėjimo bendruomenei?

– Už tai, kad išėjau iš darbo, bet aš pati žinojau, jog man dėl to bus blogai, bet negalėjau dirbti, man labai skaudėjo nugarą, o pataisos namuose niekas pagalbos nesuteikė. Bet, laimei, viskas buvo gerai, paskui gavau kiemsargės darbą, o vėliau mane perkėlė į Pusiaukelės namus.

Ten yra daug numylėtinių, o aš nemėgdavau tokių, kurios valdžiai teikia informaciją. Aišku, gerbiau dinaminės priežiūros specialistus, viršininkus, bendraudama turėdavau pagalvoti, ką atsakyti. O tos, kurios teikdavo informaciją valdžiai, buvo vadinamos „ožkomis“.

Kartą man viena „daugiakartė“ nuteistoji pasakė, kad esu per gera, mane įspėjo, jog tokia nebūčiau, nes užlips ant galvos ir pradės ieškoti naudos. Ten daug pavydo yra – pavyzdžiui, tos kurios kali paprastojoje grupėje, labai pavydėdavo toms, kurios kali lengvoje grupėje, viską darydavo, kad tik joms pakenktų. Ir, įsivaizduokite, viena tokių pradėjo susirašinėti su mano vyru – sužinojo, kad bendrauju, tada jam parašė, o kai ištekėjau, su ja vos nesusimušėme.

Bet iš tikrųjų viskas ten yra gerai – mūsų bendruomenė buvo gera. Aišku, kai daug gyvačių, geriau pabūti nuošaly negu į kažką veltis. Mane, pavyzdžiui, kalėjimas pataisė – baigiau 10 klasių, įgijau dvi specialybes, baigiau įvairius kursus. Kalėjime išmokau valdyti savo pyktį – jeigu jo nemokėsiu valdyti, grįšiu atgal, o atgal grįžti nenoriu. Ir tada visus nuvilsiu.

Tai man buvo pamoka visam likusiam gyvenimui, gal kažkam ir patinka grįžinėti į kalėjimus, o tokių yra, jos išvažiuoja ir vėl parvažiuoja – vasarą išeina, žiemą grįžta. Bet aš stengsiuosi gyventi čia, laisvėje.

– Turbūt buvo labai svarbu, kad vaikai nuo jūsų nenusisuko po nužudymo?

– Taip. Dukra buvo labai supykusi. Kai pirmą kartą mane policija atvežė į namus, nes turėjau parodyti, kaip nužudžiau vyrą, tai ji net prie manęs nepriėjo. Labai skaudu buvo. O paskui, praėjus mėnesiui, parašiau laišką. Ir gavau atsakymą – apsiverkiau, vaikai man atleido, rašė, kad laukia, jog kuo greičiau grįžčiau į namus.

Nežinau, ar vyrą mylėjau, galbūt tai tebuvo tik pripratimas, nes kai mušdavo... Man ir nosis buvo sulaužyta, ir pjauta esu, buvo peilį suvaręs... Jis daužydavo mane, spardydavo kaip obuolį, policija atvažiuoja ir sako, taikykitės, juk vyras ir žmona. Kartą pasakiau – gerai, atvažiuosite lavono pasimti. Ir taip buvo.

– Ką reikėtų tokioms moterims, kurios kenčia smurtą?

– Nebijoti kreiptis pagalbos ir vyrą palikti, aišku, ne žudyti. Reikia kreiptis į policiją, pas psichologus, jokiu būdu nekentėti. Ir nebijoti kalbėti drąsiai. Aišku, atrodo, myli, bet kai taip myli, gali ir užmušti.

Labai stengiuosi nesiklausyti „pletkų“, tegul kiekvienas žmogus pasižiūri savo daržą ir paskui reiškia savo nuomonę. Stengiuosi gyventi šia diena, už savo veiksmus atsakiau, jau atsėdėjau, liko lygtinumas ir jį išlaikysiu, nes turiu motyvaciją gyventi dėl savęs, dėl vaikų.

Jeigu sužinočiau, kad dėl Vytauto mirties kas nors yra kaltas, man palengvėtų. Ne tik man – ir jis galėtų ilsėtis ramybėje. Norėčiau, kad būtų įvykdytas teisingumas. Juk netgi jeigu jis ir perdozavo, juk kažkas yra dėl to kaltas – kaip atsirado narkotikai, kas juos atnešė, kodėl pareigūnai nedirbo savo darbo.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją