Jau kelerius metus laisvėje gyvenantis 40 metų vyras yra labai svarbus liudytojas baudžiamojoje byloje, kurioje prokurorai kaltinimus pateikė nusikalstamam susivienijimui vadovavusiems Pravieniškių pataisos namų „auklėtiniams“ – kaltinamųjų suole sėdi šešiolika asmenų. Beveik visi jie iki šiol yra už grotų – tik vienas pataisos namuose kalėjęs vyras jau yra atlikęs bausmę ir gyvena laisvėje, o dar vienas kaltinamasis – laikinai nuo pareigų nušalintas Pravieniškių pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnysis specialistas.
Šis pareigūnas – Evaldas Baronėnas. Jo pavardė ketvirtadienį Vilniaus apygardos teisme, kuris nagrinėja baudžiamąją bylą, buvo minima ne kartą – pataisos namų 2-oje valdyboje kalėjęs A. Daukšas teigia, kad pareigūnui ne kartą perdavė svarbios informacijos apie kalinių vykdomą prekybą narkotinėmis medžiagomis ir kitais uždraustais daiktais, taip pat atnešė skriaudžiamų nuteistųjų gautus lapelius, kuriuose buvo nurodoma, kam pervesti pinigus už „ramų gyvenimą“ įkalinimo įstaigoje.
Tačiau ši informacija, anot A. Daukšo, taip ir likdavo kriminalinės žvalgybos pareigūno, turėjusio užkirsti kelią nusikaltimams, kabinete. Maža to, buvęs nuteistasis įsitikinęs, kad pareigūnas taip pat galėjo būti susijęs su narkotikų prekyba zonoje.
„Pataisos namuose narkotikai dažniausiai būdavo suvynioti į foliją – kartą iš anksto neįspėjęs užėjau į jo kabinetą ir pamačiau, kaip jis turėjo paketą, kurį greitai pakišo po stalo, o vėliau man sakė, kad tu manęs nesekiok ir už durų nesiklausyk, – pasakojo A. Daukšas, „Pravieniškių mafijos“ lyderius ne kartą matęs draugiškai besišnekučiuojančius su šiuo metu teisiamu pareigūnu. – Nežinau, kokie tai buvo narkotikai ir iš kur jis juos gavo – gal per kratą rado, gal pats įnešė, – atsakymo reikia jo paties klausti.“
A. Daukšas – vienas svarbiausių liudytojų „Pravieniškių mafijos“ byloje: kadangi sutiko bendradarbiauti su ikiteisminį tyrimą atlikusiais Lietuvos kriminalinės policijos biuro bei Generalinės prokuratūros pareigūnais ir padėjo atskleisti įkalinimo įstaigoje įvykdytus nusikaltimus, vyras buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau pažvelgti į teisiamus buvusius Pravieniškių pataisos namų „auklėtinius“ jis taip ir neišdrįso – liudytoją į teismo salę atlydėjo du kaukėti kriminalistai. Kaukė buvo uždėta ir A. Daukšui ant veido – ją vyras išdrįso nusiimti tik bendraudamas su teisėjais.
Visą įkalinimo laiką pataisos namuose nuteistasis praleido karantino patalpose, nes buvo įkalintas dėl prieš nepilnametę panaudotos seksualinės prievartos – iš pradžių zonoje jis vietoj pareigūnų prižiūrėjo pasimatymų kambarius, vėliau buvo įdarbintas darbo zonoje, kalinių žargonu vadinamoje „rabočkėje“, o 2012 m., kai į laisvę išėjo karantino patalpų atsakingasis, zonoje vadinamas „bugoru“, sužinojo, kad šios pareigos yra patikėtos būtent jam. Už kokius nuopelnus, nežino arba nesako.
Šiandien buvęs nuteistasis neabejoja, kad nors į šias pareigas jį paskyrė pataisos namų administracija (ir kas mėnesį mokėjo net atlyginimą), tačiau jo kandidatūrai turėjo pritarti ir vadinamajai „kamorai“ vadovavęs „vierchas“. Jis – neoficialus visos įkalinimo įstaigos vadovas, kuriam privalo paklusti net tie, kurie nesilaiko kriminalinės subkultūros.
„Administracija vienašališkai tokio sprendimo negalėjo priimti, turėjo būti nuteistųjų pritarimas – naujai atvykusių nuteistųjų bet kas į zoną nevedžiotų, todėl turėjo būti „kamoros bachūrų“, kurie laikosi „poniatkių“, pritarimas, – sakė A. Daukšas. – „Kamora“ kontroliuoja viską, kas vyksta pataisos namuose – joje esantiems asmenims turi visi paklusti. Ten toks gyvenimas.“
Gyvenimas su kitokiomis taisyklėmis. Nerašytomis taisyklėmis, kurių nevalia sulaužyti.
A. Daukšas sakė, kad tuo metu, kai buvo paskirtas karantino „bugoru“, aukščiausią statusą zonoje turėjo ir pataisos namuose įkalintiems nuteistiesiems vadovavo dabar kaltinamųjų suole sėdintis Aidas Kupčiūnas, pravarde Aidelis.
„Su juo susipažinau, kai šis dar buvo karantine – vėliau nuolat telefonu palaikydavau ryšį“, – neslėpė liudytojas.
„Ryšio palaikymas“ truko ne vienerius metus – A. Daukšas turėjo „kamorai“ parūpinti tarnų, kurie zonoje buvo vadinami „dūchais“, taip pat pirmą kartą į pataisos namus patekusių ir apie ramų gyvenimą svajojančių nuteistųjų. Šiems „bugoras“ meluodavo, kad geriausia gyventi su „bachūrais“, nes jie yra normalūs nuteistieji, be to, jų gyvenamosiose patalpose visi laikosi tvarkos ir nebūna jokių „bezpridielų“. Tačiau tokiu gyvenimu susivilioję „naujokai“ greitai nusivildavo – vos patekę į „bachūrų“ kontroliuojamą sektorių turėdavo susimokėti.
„Ne tik už ramų gyvenimą, bet ir sporto inventorių, lovą, o tie, kas nemokėdavo, visą laiką gyvendavo lauke, tik naktį pareidavo pernakvoti“, – sakė A. Daukšas.
Liudytojas pabrėžė, kad sutikdamas „kamorai“ parūpinti nuteistųjų jis iš pradžių nežinojo, kad šie bus reketuojami ir net mušami, kol galop neišlaikę nuspręsdavo „išsilominti“ – išeiti iš gyvenamųjų patalpų. Tada jie grįždavo atgal į karantiną – čia specialiai tokiems nuteistiesiems pataisos namų administracija net buvo įrengusi laikinas apgyvendinimo patalpas.
„Tik tada iš sumuštų nuteistųjų sužinodavau, ką jie patirdavo“, – A. Daukšo teigimu, su „išsilominusiais“ nuteistaisiais netrukus susitikdavo kriminalinės žvalgybos pareigūnai, dažniausiai – E. Baronėnas, ir juos įkalbinėdavo grįžti gyventi atgal į tas pačias gyvenamąsias patalpas.
Su teisėsauga bendradarbiaujantis liudytojas sakė, kad dirbdamas „bugoru“ turėdavo pildyti nuteistųjų atvykimo į pataisos namus žurnalą, kuriame surašydavo ne tik kalinių asmens duomenis, bet ir už ką šie yra nuteisti.
„Taip pat turėdavau sužinoti, iš kokie jie yra miesto, ar lanko tėvai – ateities įvykiai parodė, kad jeigu nuteistąjį lanko artimieji, vadinasi, jie turi pinigų, kuriuos galima ištraukti“, – sakė A. Daukšas.
„Tie, kas grįždavo pas mane į karantiną, nebūdavo laimingi, sakydavo, kad gyvenimas, apie kokį pasakojau, ten yra visai kitoks“, – pabrėžė liudytojas. Nors ikiteisminio tyrimo metu A. Daukšas pareigūnams labai smulkiai papasakojo apie „bachūrų“ sektoriuje skriaustus kalinius, teismo salėje jis šių istorijų nebenorėjo prisiminti.
„Negaliu atsiminti, viską smulkiai papasakojau tyrimo metu, per tuos metus visokių nutikimų buvo, o dabar laisvėje gyvenu visiškai kitą gyvenimą“, – sakė A. Daukšas, kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
Vis dėlto, jis prisiminė, kad jam atliekant bausmę pataisos namuose buvo užpultas ir sumuštas laisvėje apsaugininku dirbęs nuteistasis Kęstutis V., kuriam vienas nuteistųjų į išeinamąją angą įgrūdo morką.
„Tai pirmą kartą išgirdau iš A. Kupčiūno, kai jis būdamas karantine pasakojo būrio auklėtojui Zurabui Suformadzei“, – A. Daukšio teigimu, „Pravieniškių mafijai“ vadovavęs A. Kupčiūnas ką tik buvo parvežtas iš ligoninės, nes prieš tai jį ir kitą „bachūrą“ Ruslaną Laško konkuruojantys nuteistieji naktį užpuolė ir smarkiai sumušė.
„Kęstutį V. vėliau irgi parvežė iš ligoninės, jis taip pat buvo uždarytas į karantiną, buvo labai silpnos būklės, net savaitę nesikėlė iš lovos, jam maistą nešiodavau, o po to po truputį pradėjo vaikščioti ir atsigavo“, – sakė liudytojas.
Jo teigimu, po kiek laiko Kęstučio V. draugas Mindaugas Murauskas nuteistųjų pasivaikščiojimo rate įsivėlė į konfliktą su A. Kupčiūnu ir taip šiam smogė į veidą, kad išmušė dantį. Už tai Aidelis norėjo atkeršyti, bet ar įgyvendino keršto planą, liudytojas nežino.
Kadangi „kamoroje“ gyvenę A. Kupčiūnas ir R. Laško buvo sumušti, pagal nerašytas taisykles jie negalėjo grįžti atgal į aukščiausio rango nuteistųjų patalpas ir toliau vadovauti kitiems „bachūrams“, tačiau, A. Daukšo teigimu, ši taisyklė buvo sulaužyta.
„Visa zona garsiai kalbėjo, kad administracijai buvo sumokėtas „obščiakas“ už tai, kad A. Kupčiūną paliktų „kamoroje“, o jį užpuolusius nuteistuosius išvežtų į kitus pataisos namus, – kalbėjo A. Daukšas. Kiek galėjo būti sumokėta pinigų, liudytojas nežinojo, tačiau teigė girdėjęs, kad 30 tūkst. Ko – eurų ar litų, negalėjo pasakyti.
„Tai – direktorius, pavaduotojas, atsakingieji už režimą, apsaugą, kriminalinė žvalgyba“, – sakė liudytojas.
Jis pridūrė, kad net po sumušimo dar gyvendamas karantine A. Kupčiūnas nebuvo praradęs savo įtakos zonoje, su visais svarbiais asmenimis ryšį palaikė bendraudamas mobiliojo ryšio telefonu. „Ir man už tai, kad parūpindavau nuteistųjų „kamorai“, yra davęs telefoną – daugiau už tai nieko nesu gavęs“, – sakė A. Daukšas.
„Kamoros vierchui“ tarnavęs buvęs nuteistasis taip pat prisipažino, kad A. Kupčiūnas pataisos namuose niekuomet nevalgydavo maisto iš valgyklos, o šiam kalint karantine jis turėdavo eiti į valgyklą, kur susitikęs su jo „dūchais“ paimdavo specialiai Aideliui pagamintą maistą. „Jeigu jis ir nueidavo iki valgyklos, tai tik dėl to, kad susitiktų su kitais asmenimis“, – pažymėjo liudytojas.
Paklaustas apie zonoje platinamus narkotikus, A. Daukšas sakė, kad jie į uždraustą teritoriją patekdavo ne tik šiuos permetant iš laisvės per tvorą, bet ir esą jų įnešdavo čia dirbantys pareigūnai.
„Narkotikų buvo ir kai aš buvau, ir dabar yra, ir, tikriausiai, visą laiką jų ten bus“, – A. Daukšo teigimu, be „kamoros“ žinios pataisos namuose niekas negalėjo užsiimti jų prekyba. O prekiaujančių buvo daug. Bet jų pavardžių liuydytojas teismo salėje taip ir neišdrįso įvardyti.
„Nepažįstate? Neprisimenate? Bijote?“ – A. Daukšo klausė baudžiamosios bylos nagrinėjamui pirmininkaujantis teisėjas Ernestas Rimšelis.
„Pažįstu“, – nedrąsiai atsakė A. Daukšas. Ir čia pat prisipažino, kad nejaukiai jaučiasi teismo posėdžių salėje, kurioje taip pat yra asmenų, Pravieniškėse prekiavusių narkotinėmis medžiagomis.
„Bugoras“ taip pat pažymėjo, kad narkotikų zonoje galėjo įsigyti bet kuris norintis nuteistasis: „Narkotikus vartojo visur, taip pat ir karantine – tereikėdavo nueiti į valgyklą arba į pasivaikščiojimo ratą ir perduodavo nuteistieji.“
Paklaustas, ar tokie dalykai buvo žinomi pataisos namų administracijai, A. Daukšas sakė: „Pagal jų visą darbą suprantu, kad toleravo, viską jie puikiai žinojo ir žino.“
„O direktorius, jo pavaduotojai žinojo?“ – liudytojo klausė Aidelio advokatas. „Garantuoju“, – drąsiai atkirto A. Daukšas.
Visą nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto A. Daukšo pasakojimą apie nerašytas zonos taisykles, kaip iš narkotikų buvo gaunamas įspūdingas pelnas ir kaip Kauno organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausę nusikaltėliai vadovavo pataisos namams, skaitykite knygoje „Pravieniškių mafija“ – ją galima įsigyti knygynuose, prekybos centruose ir internetu.
„Pravieniškių mafija“ – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys. Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.
Knygoje pateikiamos iki šiol niekur neskelbtos garsių kalinių išpažintys – šie prabilo ne tik apie tai, kaip jų gyvenimą paveikė „Pravieniškių mafijos“ skandalas, bet ir atskleidė, kodėl įvykdė baisius nusikaltimus, dėl kurių yra įkalinti. Apie tai, ką patiria prižiūrėdami pavojingus nusikaltėlius, pasakojo ir pataisos namų darbuotojai, kurie dėl to sulaukė nemalonumų.
„Pravieniškių mafijoje“ taip pat publikuojamos istorijos apie pramogų pasaulio atstoves ir jų mylimuosius, kurie dėl valdžios zonoje net buvo pasiryžę įvykdyti pačius sunkiausius nusikaltimus, o pataisos namų vadovybė pavojingų nusikaltėlių daromus nusikaltimus dangstė – tuo metu, kai buvo terorizuojami ir net žudomi nuteistieji, netvarka įkalinimo įstaigoje buvo slepiama prisidengiant vienu itin garsiu televizijos dainų projektu.
Apie „Pravieniškių mafiją“ taip pat yra sukurtas dokumentinis filmas.