Jeigu norite parašyti laišką kam nors, gyvenančiam Šventojoje, turite užrašyti „Palanga“ ir nurodyti gatvę. Šventoji ne tik priklauso Palangos savivaldybei, ji neturi ir savo adreso. Oficialiai jos gyventojai yra palangiškiai. Jie sako turintys tik įvažiavimą į Šventąją, o adreso – ne. Juokaujama, kad kada nors šventojiškiai sukils ir pasiprašys autonomijos.
Ir iš Panevėžio, ir iš Čikagos
Susidarė įspūdis, kad Šventąją, vadinamąjį šeimų kurortą, pastaruoju metu itin pamėgo panevėžiečiai. Mat iš pasirinktinai kalbintų žmonių du pasitaikė panevėžiečiai. Ponas Arvydas užsuko trumpam, važiuodamas pro šalį, ieškojo smėlyje gintarų, o atostogauti atvažiuos vėliau. Sako, jau treti metai renkasi šitą kurortą.
Ponas Vytis su žmona, dukra ir sūnumi atvyko birželio 1 d. ir ketina pabūti visą mėnesį. Kelerių metų sūnus, paklaustas, kas jam labiausiai patinka Šventojoje, atsakė lakoniškai: „Jūra.“ Šį kurortą šeima renkasi gana dažnai. „Dabar, kai visur reikia visokių pasų, tenka rinktis Šventąją. Bet mums čia viskas gerai, nieko netrūksta. Viešosiose įstaigose dar nevalgėme, maistą pasigaminame patys“, – „Vakarų ekspresui" pasakojo panevėžietis Vytis.
„Matau, kad Šventoji gražėja, yra labai pasikeitusi. Ir poilsio namų prisistatė. Gražu, visada miela grįžti. Žinau, kur yra mergelės, bet visą laiką pamirštu, už kurios kopos, ir ieškau“, – sakė ponia Ieva, jau daugiau kaip 20 metų gyvenanti Čikagoje. Ten ji dirba muzikos mokytoja ir pardavinėja nekilnojamąjį turtą. Ji pasakojo, kad pastaruoju metu atskristi į Lietuvą sudėtinga, lėktuvai būna tušti.
Moteris sako atvykstanti į Lietuvą visada, kai tik galinti, o priežastį visada surandanti, ir visada būtinai užsukanti į Šventąją. Tai nutinka kas dvejus arba kas ketverius metus. Ji dalyvauja dainų šventėse, mat dainuoja Čikagos chore. Lietuvoje Ieva gyveno Kaune, bet visos atostogos būdavo praleidžiamos Šventojoje, čia ji užaugo. Šiemet ji atvyko kartu su draugu Vaidu, kuris Lietuvoje buvo jau labai seniai. Jis savo įspūdžiais dalintis nepageidavo.
Ponios Ievos sūnus pradėjo dirbti Vilniuje inžinieriumi, šiuo metu stažuojasi jėgainėje. Pasak jos, jeigu vaikai ras darbo Lietuvoje, sulaukę pensijos, ko gero, ir tėvai grįš į Lietuvą.
Butą – poilsiautojams, patys – sode
Šventojiškė mokytoja Audronė trečiadienį ves „Carito“ organizuojamą ekskursiją negalią turintiems žmonėms, tad norėjo apsižiūrėti, ar jie galės nuvažiuoti su vežimėliais ant tos kopos prie trijų mergelių, žvejo dukrų, skulptūros. Ji domisi istorija, tad buvo paprašyta pabūti gide.
Ponia Audronė gyvena šalia Šventosios soduose, kaip pati sako – kaime. Kasdien po miestelį nevaikšto, bet pastebi, kad poilsiautojų jau pasirodė. Moteris Šventojoje turi butą, kurį užleidžia poilsiautojams. Šiuo metu nuomininkų dar neturi, nuomoti neskuba, nes gal pačios vaikai atvažiuos. „Vaikų turiu daug: penki mūsų, o kur dar marčios ir žentai. Dabar jau ir anūkų chebra yra. Mudu su vyru gyvename sode, o vaikai – kas kur. Dukra – Londone, du sūnūs Vilniuje, du – Kaune. Penktadienį atvažiuos viena anūkė, žiūrėsime, kaip panelei patiks sodyboje“, – kalbėjo mokytoja.
Yra įsimylėjusiųjų Šventąją
Gyvenimu Šventojoje ponia Audronė nesiskundė. Pasak jos, čia jis labai kokybiškas, nes geras oras ir ramybė. Gal ir keista, bet kaskart, kai atvažiuoji į šį miestelį, būtent tą ramybę ir pajunti.
„Bet vasarą mes čia stengiamės kojos nekelti. Įleidžiame nuomininkus ir dingstame. Kiti nori to bambatrynio, ypač atvažiavę iš mažų miestelių. Yra žmonių, įsimylėjusių Šventąją. Į ją vaikystėje juos vežė tėvai, o dabar jie veža savo vaikus“, – pasakojo ponia Audronė.
Šventosios kurortas yra išskirtinis. Jame labai daug žalumos, daug namukų, kuriuos visi nori nušluoti ir pristatyti mūrinių viešbučių.
„Tai ne Palanga, kur tik 500 metrai žalios juostos palei jūrą, o visur kitur nebėra laisvo ploto.
Šventoji atsinaujina. Ne tik pradėti darbai jos uoste, renovuojami kai kurie pastatai, pavyzdžiui, „Floros simfonija“, „Auksinės kopos“. Čia jau nebėra taip, kaip prieš dvidešimt metų", – sakė verslininkas Tomas Sipavičius, 18 metų dirbantis Šventojoje.
Kol kas populiarūs savaitgaliai
Kalbėjomės su vietinėmis merginomis, dirbančiomis vienuose poilsio namuose, pritaikytuose šeimoms. Laisvų vietų juose dar buvo, mat dar tik pati poilsiautojų atvykimo pradžia. Paprastai birželis visada būna prastesnis. Mėgstamiausias poilsiautojų laikas – liepos pabaiga, rugpjūčio pradžia.
Pernai sezonas šiems poilsio namams prasidėjo gana vėlai, tik nuo Joninių, nes atidaryti juos buvo galima tik nuo gegužės 22 d. Prasta buvo visa gegužė ir birželis. Poilsio bazėje „Energetikas“ nevyko, kaip buvo įprasta, Lietuvos pramonės darbuotojų šeimų sporto žaidynės. Žinia, kai vyksta kokie nors renginiai, tada turi užsakymų ir poilsio namai. Šiemet jos turėtų vykti.
Paprastai birželį Šventojoje vykdavo ir baikerių festivalis. Jo pernai nebuvo, o šiemet nukeltas į rugpjūtį. Juokavome, kad baikeriams irgi reikia Šventosios ramybės.
Merginos sako, kad žmonių Šventojoje jau kur daugiau nei žiemą, tačiau poilsiautojų padaugėja tik savaitgaliais. Greičiausiai atostogautojai atvyks liepą. „Čia ne Palanga. Ten, sakoma, jau seniai viskas išnuomota. Pas mus atvažiavę žmonės džiaugiasi, kad ramu. Beje, Palangos poilsiautojai pradeda pamėgti Šventąją dėl jos ramybės, nebenori to kurortinio šurmulio. Be to, mes galime pasigirti labai plačiomis kopomis. To Palanga neturi“, – pasakojo merginos.
Nenori būti muitininkais
„Tikrai Šventoji gražėja. Daug gražių darbų padaryta. Ir pėsčiųjų alėja sutvarkyta, pernai kokią gražią aikštę įrengė. Gal dar ne viskas baigta, bet miestelis jau turi savo erdvę renginiams. Ir keliai sutvarkyti, ir tas vadinamasis senasis įvažiavimas į Šventąją“, – „Vakarų ekspresui“ sakė restorano „Paršelio rojus“ direktoriaus pavaduotoja gamybai Jūratė Rekašienė, dirbanti jau 15-ąjį sezoną.
Juokaujama, kad jeigu nebuvai šiame restorane, tai nebuvai iš Šventojoje. Kai mes lankėmės, jo terasoje vakarieniavo nemažai žmonių, sklido kalbų alasas kaip senais gerais laikais. Sakoma, kad į vidų žmonės net nesiveržia. Restorano savininkai nusipirko didžiulį pastatomą termometrą, tokį, koks būna ligoninėse, matuos lankytojų, įeinančių į salę per renginius, temperatūrą, o galimybių paso nereikalaus, nes, pasak ponios Jūratės, nesinori būti muitininkais. Laukiama to lūžio taško, kai viską bus galima daryti laisvai, nebereikės reikalauti galimybių paso, jeigu žmogus eina į renginį.
Šiam Gintauto Rekašiaus restoranui jau daugiau kaip 30 metų. Galima sakyti, jame jau užaugo dvi kartos. Jis turi savo gerbėjų ratą. „Manau, mes išsiskiriame tuo, kad esame kelių kartų baras. Pas mus visada būna daug vaikučių, kurie ateina pažiūrėti paršelio. Kartais prie stalo pamatai visas tris kartas susėdusias“, – pasakojo ponia Jūratė.
Šiemet restoranas atidarytas gegužės pradžioje. Pasak J. Rekašienės, šis mėnuo netgi buvo geresnis nei pernai. Žmonės nėra įsibaiminę, drąsiai sėda prie staliukų.
Nors „Paršelio rojaus“ firminis patiekalas yra mažoji kiaulienos išpjovėlė, labai populiarūs ir jo cepelinai. Neretai visi suvalgomi, nors jų išverdami du katilai, apie 60 vienetų. Gal buvo pora dienų, kai liko vienas kitas.
Sezonas ilgėja
Anot J. Rekašienės, pasikalbėjus su žmonėmis, nuomojančiais poilsines, galima sakyti, kad šiemet ypač aktyviai rezervuojamos vietos Joninėms. Rekašiai irgi turi poilsinę Jūros gatvėje ir jau kokią savaitę nebeturi nė vienos laisvos vietos.
Restorano savininkė sakė negalinti skųstis - pačios geriausios vasaros „Paršelio rojui“ buvo 2018-aisiais, užpernai ir pernai. Pasak jos, šis verslas nėra lengvas. Reikia suburi kolektyvą keliems mėnesiams, samdomi žmonės, suvažiavę iš visos Lietuvos. Jokia paslaptis, kad pajūryje restoranuose kainos nemažos. Gaudami dideles sąskaitas žmonės nori kokybės. Rugpjūtį išmokstama dirbti, kolektyvas susistyguoja, o tada jau ir vasara baigiasi.
Pernai metai buvo ypatingi tuo, kad atsidaryta gegužės pradžioje ir buvo dirbama visą rugsėjį.
Populiarios laikinos tatuiruotės
Nors jau buvo vakaras, gyva buvo visa pagrindinė miestelio Kopų gatvė, kurioje yra visi restoranai. Ji šiek tiek primena Jono Basanavičiaus gatvę Palangoje, tik vaikščiojančių žmonių gerokai mažiau. Jie sėdėjo baruose, restoranuose, nemažai buvo važinėjančių su paspirtukais.
Šventoji puošiasi, ruošiamasi atidaryti ir naujas kavines: vietoj „Žaros“ bus poilsio namai „Floros simfonija“, „Auksinės kopos“ turės gražią terasą.
Pagrindinėje gatvėje radome dvidešimtmetę klaipėdietę studentę Ramunę, užsiimančią „Tado Tattoo“, taip pat klaipėdiečio, laikinų tatuiruočių darymu. Ramunė dirba dar tik savaitę, bet ketina uždarbiauti visą vasarą. Važiuoja ir į renginius, kuriuose išsiperkamos vietos. Pasak merginos, tokios tatuiruotės yra gana paklausios būtent renginiuose.
Priklausomai nuo vietos, kur yra tokia tatuiruotė, jos laikosi apie savaitę ir dar kiek ilgiau. Kaina atsižvelgiant į piešinio dydį – 2-10 eurų. Dažniausiai žmonės renkasi vidutinę tatuiruotę už 5 eurus. Daugiausia norinčiųjų tokios atrakcijos būna savaitgaliais, o darbo dienomis tuo dažniausiai domisi vaikai.
Mergina sakė, kad jai darbas patinka, nes tenka daug bendrauti su žmonėmis, be to, jis nėra sunkus, jam nereikia specialaus pasirengimo: uždedamas trafaretas ir nupurškiamas. „Smagu matyti, kai žmonėms patinka tai, ką tu padarai“, – „Vakarų ekspresui“ sakė Ramunė.