Dar visai neseniai Sderote gyveno daugiau nei 30 tūkst. gyventojų. Taigi – maždaug Jonavos ar Mažeikių dydžio miestas su vienu „menku“ skirtumu – pastaruosius keliolika metų tai buvo viena labiausiai apšaudomų urbanizuotų vietovių Izraelyje, tad nenuostabu, kad net viešojo transporto stotelės čia, kaip ir daugelyje šalia Gazos Ruožo esančiųjų turėjo savo gelžbetonio priedangos patalpas. „Hamas“ ir Izraelio karas čia prasidėjo ne pernai spalį, o gerokai anksčiau.
Dėl nuolatinių raketų apšaudymų miestas buvo nesyk evakuotas, bet gyventojai sugrįždavo, o iki spalio 7-osios teroro atakų nekilnojamo turto kainos čia buvo aukštos ir surasti būstą už padorią kainą nebuvo taip paprasta.
Kadangi gyvenimas po kiekvienos atakos galiausiai grįždavo į įprastas vėžes, spalio 7-osios rytą pasigirdus pavojaus sirenoms, skelbiančioms apie „Hamas“ raketų ataką, dalis vietos gyventojų manė, kad nieko išskirtinio neįvyks – na, pašaudys, mes pasislėpsim ir viskas.
Bet šįkart viskas buvo kitaip. To įrodymu tapo į miesto gatves dideliu greičiu atlėkę balti visureigiai. Juose buvo įsitaisę automatais, kulkosvaidžiais, granatsvaidžiais ir kitais ginklais apsiginklavę, be jokių dvejonių žudyti pasiruošę smogikai – „Hamas“ teroristai.
Iš pirmo žvilgsnio teroristai šaudė padrikai – į visus, kas tik pasitaikė jų kelyje. Bet iš tikrųjų jie iš anksto žinojo savo taikinius ir turėjo planą – užimti vietos policijos būstinę, nukauti kuo daugiau pareigūnų. Planas iš dalies suveikė, o viena jo aukų tapo lietuvis – Izraelio policijos specialiajame dalinyje tarnavęs Martynas Kuzmickas.
Jis neatsitiktinai vadinamas didvyriu – drąsa pasižymėjęs tvirto sudėjimo vyras buvo vienas pirmųjų sureagavęs į ataką, stojęs į mūšį su geriau ginkluotais teroristais. Vis dėlto, jo ir dešimčių kitų policijos pareigūnų žūtys Izraelyje iki šiol kelia neatsakytų klausimų.