Vyresnės kartos atstovės šią vietą jau gerai žino. Jau nuo sovietmečio ji itin populiari. Tačiau kai kurios, tarp jų ir aš, apie ją dar nebuvo nieko girdėjusios.
Apie ką aš kalbu? Apie moterų pliaže vasaros laikotarpiu vykstantį kone unikalų reiškinį – drabužių turgelį ant smėlio. Jis, kaip jau minėjau, prasidėjo sovietmečiu, kai įprastose parduotuvėse prekių būdavo itin mažai, daugelis drabužių buvo deficitas.
Pasakojama, jog buvęs ir toks laikotarpis, kai pliaže vyko masinė prekyba, kurios suvaldyti niekas nepajėgė. Šis reiškinys netgi nuskambėjo visoje Sovietų Sąjungoje, pasirodė Maskvos leidiniuose ir buvo įvardijamas kaip nuogalių turgus.
Nors šiais laikais turgelis tikrai nebeprimena nevaldomos masinės prekybos, prekybininkių ir prekių čia netrūksta. O ir pati atmosfera labai įdomi. Dauguma moterų šioje prekyvietėje vaikšto arba visiškai nuogos, arba tik šiek tiek prisidengusios. Net ir pardavėjos prie prekystalių sėdi su Ievos kostiumais. Nepratusioms keista, o pratusioms – labai patogu.
Mat nereikia jokių persirengimo kabinų. Viską galima matuotis čia pat, vietoje. Nesvarbu, ar tai palaidinė, ar liemenėlė.
Iš esmės beveik nieko kito čia pardavinėti negalima – tik drabužius. Bet pasirinkimo nemažai. Dar nepriėjus smėlėto kranto prie jūros, pavėsyje sėdi moteris, pardavinėjanti skareles, išmargintas įvairiais piešiniais. Kiek toliau, ant takelio į pliažą iškabinti įvairiausių spalvų džemperių komplektai, palaidinės.
Kitoje palapinėje paguldyti „Victoria's Secret“ apatiniai, kiek tolėliau įvairių garsių prekės ženklų drabužiai, ko gero, iš išparduotuvių. Čia kiek brangiau nei likusiame turgelyje. Pavyzdžiui, liemenėlė kainuoja apie 30-40 eurų.
Dar tolimesnėse palapinėse esančių drabužių etiketės – su ne itin žinomais prekių ženklais. Visgi, modelių yra pačių įvairiausių, nuo visiškai klasikinių ir labiau mėgstamų vyresnio amžiaus moterų, iki „trendinių“. Šiais metais ypač populiarus džemperio ir tokių pat šortukų vienspalvis žalias komplektas čia kainuoja 35 eurus.
„Aš, žinokit, nebenusirengsiu, taip ir eisiu. Man tik etiketes nuimkit“, – išgirstu už nugaros vieną moterį, ką tik nusipirkusią naują džemperio ir šortų komplektą. Po pasimatavimo jo taip ir nebenusirengė. Tiko, patiko, beliko tik susimokėti ir nusiimti etiketes.
Čia pat ir be jokių palapinių įsikūrusios pardavėjos. Jos savo prekes, tai yra apatinį trikotažą, kelnaites bei liemenėles surikiavusios tiesiog ant ilgų patiesaliukų. Prieini, atsitūpi ant smėlio, išsirenki, pardavėja iškart pasiūlo pasimatuoti liemenėlę, pasimatuoji, tinka, nusiperki ir eini.
Pas tokias pardavėjas kainos netgi labai priimtinos. Štai liemenėlė kainuoja apie 10 eurų, o medvilninės vienspalvės kelnaitės – 2,50 eur. Spalvų ir modelių daugybė.
Man viena įdomiausių palapinių buvo visai nedidukė. Joje viskas iš tikro, natūralaus lino. Ir prekės ne iš nežinomų šalių – drabužius pati savo rankomis pasiuvo ten pat prekiaujanti moteris. Kaip ji pasakojo, savo pasiūtais drabužiais daugiau niekur kitur neprekiauja. Visą žiemą ji su siuvimo mašina kuria įvairias palaidines, megztukus, o vasarą kasdien būna moterų pliažo turgelyje.
Tiesa, kainos nemažos, tačiau žinant, kad tai rankų darbas bei tikras linas, jos tampa visai suprantamos. Štai lininė nerta palaidinė čia kainuoja 40 eurų, o megztukas su raišteliais, pasak pardavėjos, ypač mėgstamas jaunų merginų, kainuoja 45 eurus.
Kaip pasakojo moterys, šių metų vasara joms tikrai nusisekusi. Žinoma, kaip ir viskas lietuviškame pajūryje, taip ir šio turgelio pardavimai labai priklauso nuo oro. Jei jis šiltas, be lietaus, apsiperkančių visada daugiau. Daugiausia apsižiūrėti čia ateina šeštadienį, kiek mažiau – darbo dienomis.
Daugumai šis turgelis nebekelia jokios nuostabos, tačiau man, pirmą kartą jame apsilankius, buvo tikrai labai įdomu. Beje, ir aš neatsispyriau pagundai ten apsipirkti...