„Tuomet vienintelį kartą matėme Prezidentę sutrikusią, susijaudinusią, susigraudinusią, neturinčią aiškaus sprendimo, ir net nuojauta tylėjo“, – knygoje „Nustokim krūpčiot“ rašo vyriausia D. Grybauskaitės patarėja Daiva Ulbinaitė.
Anot jos, Garliavos istorija buvo lūžio taškas.
„Po Garliavos įvykių daugiau niekada – net kai mums atrodydavo, kad stojo pasaulio pabaiga, ir jau būdavom pasirengę prisiimti atsakomybę – Prezidentė neprarado savitvardos ir emocijos viršaus nepaėmė“, – patikino knygos autorė.
Visą šią istoriją D. Ulbinaitė iki šiol vadina painia.
Klausimą uždavė su ašaromis akyse, dalis teisininkų pagrasino atsistatydinti
„Visa ši istorija – iki šiol niekaip neįmenama mįslė, ir visų atsakymų, matyt, neturi niekas. Dėl vaikų Prezidentė būdavo pasirengusi padaryti viską, tačiau šioje istorijoje rankos sviro visiems. Iš Garliavos kasdien tiesiogiai transliuojamos naujienos tik kurstė visuomenės isteriją, ir mums nepavyko į tai pažiūrėti iš šono ir objektyviai“, – pripažįsta D. Ulbinaitė.
Jos teigimu, nesibaigianti painiava ir iki kone masinės isterijos eskaluojama istorija pusiau padalijo ne tik visuomenę, bet ir patarėjus.
„Dalis teisininkų pagrasino atsistatydinti, jeigu Prezidentė kaip nors reaguos, tačiau viešoji erdvė ūžė, tad tylėti ji irgi negalėjo. „Kaip apsaugoti tą vaiką?“, – su ašaromis akyse klausė Prezidentė, bet atsakymo neturėjome. Vienintelis jos nurodymas buvo galvoti apie mergaitę, jos likimą ir saugumą“, – pripažįstama knygoje.
Pasak D. Ulbinaitės, riba buvo tokia trapi, kad vienas neatsargus žodis galėjo virsti apkalta – visi sprendimai buvo tarnybų rankose, tačiau esą atrodė, kad vaikas neberūpėjo niekam, situacija virto ambicijų karu.
Užpuolė Prezidentės kortežą: gulė po ratais, daužė per stogą ir langus, rėkė
2012 m. gegužės 12 d. NATO vadovų susitikime Čikagoje dalyvavusi D. Grybauskaitė su priešiškumu susidūrė ir tiesiogiai. Lemonte kelią jos kortežui užtvėrė agresyviai nusiteikusi minia. Rankose jie laikė plakatus, kuriuose buvo smerkiamas sprendimas Laimutei Stankūnaitei grąžinti dukrą.
„Gulė po ratais, daužė per stogą ir langus, rėkė, šaukė, grasino. Prezidentę lydėjusi patarėja, iki tol mačiusi tik geranoriškai nusiteikusių nusifotografuoti ar pasikalbėti žmonių apgultį, sako, kad tokia nevaldoma agresija ir organizuotas puolimas, kuris galėjo baigtis fiziniu susidorojimu, buvo absoliučiai nauja, netikėta ir trikdanti situacija“, – rašo D. Ulbinaitė.
Prezidentės patarėja Živilė Didžgalvienė pasakoja, kad buvo baisu, kad prieš Prezidentę bus panaudota jėga, po automobilio ratais paklius moterys ar vaikai.
„Nežinau, kuo būtų baigęsi, jei ji būtų išlipusi iš to automobilio, nes žmonės buvo agresyvūs ir puolė koordinuotai. Prezidentė susijaudino... kai į tave nukreipta tiek pykčio, kiekvienas reaguotų, bet ji laikėsi ramiai“, – knygoje cituojama Ž. Didžgalvienė.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija vėliau pranešė, kad šis incidentas buvo aptartas su atsakingais JAV pareigūnais.
Susitikime su JAV lietuviais prezidentė teigė, kad Lietuva yra teisinė valstybė ir ji negali raginti nevykdyti teismo sprendimų. Šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad dėl Garliavoje susiklosčiusios situacijos yra kaltos abi konflikto pusės.
Kreipėsi dėl šokiruojančių dukros pasakojimų
DELFI primena, kad Garliavos istorija prasidėjo dar 2009 m. rugpjūtį, kai į DELFI redakciją užsuko Drąsius Kedys. Tuomet jis tikino esantis nusivylęs teisėsauga, aiškino, kad trys vyrai (tarp jų – verslininkas, į politiką bandęs sukti Andrius Ūsas (mergaitės krikštatėvis), teisėjas Jonas Furmanavičius ir „Aidas“ (manyta, Vaidas Milinis (Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio įsūnis)) tvirkino ir prievartavo jo ir Laimutės Stankūnaitės dukrą.
D. Kedys tomis dienomis išsiuntinėjo beveik 200 laiškų su DVD diskais, kuriuose užfiksuoti mažylės pasakojimai apie tai, ką su ja išdarinėjo „dėdės“. Laiškai išsiųsti keliolikai Seimo narių, Lietuvos europarlamentarams, visoms šalies politinėms partijoms, visuomenės informavimo priemonėms, įvairiems pareigūnams ir kt.
Aptariamuose vaizdo įrašuose penkiametė pasakojo apie „sysalus“, kurie būna dideli, o paskui, kai iš jų išteka „kremas“, pasidaro maži. Ji taip pat nurodė, kaip dėdė ją visą laižydavo, nuogas sodindavo ant savęs, garsiai šaukdavo, kai bėgdavo „kremas“, ir tepliodavosi juo pats, tepdavo ją. Ji netgi rodė, į kokią pozą jai liepdavo atsigulti dėdė, o jis „kažką padaužydavo ir jam iškart kremas išbėgdavo“. Pasakojo, kaip jis tampydavo „sysalą“, kišdavo jai į burnytę ir t.t.
Pasakojimo metu tėvui paprašius patikslinti, mergytė naiviai jo paklausė: „Nesupranti nieko? Kaip lėliukas?“.
Mergaitė taip pat pasakojo, kad mama ją dažnai palikdavo išnuomotame bute vieną su neva A. Ūsu ir išvažiuodavo „pas kažkokią tetą“. Pasak mažylės, jis mamai duodavo pinigų. Motina dukrai esą liepdavusi niekam nepasakoti, ką darė A. Ūsas.
Mergaitė pasakojo, kad kartais jai tekdavo būti ne tik su aptariamu vyru, bet ir su dviem jo draugais. Kartais neva būdavo atvežama ir jos aštuonmetė pusseserė. Kuri, kaip galima suprast iš mažametės pasakojimo, būdavo prievartaujama analiniu būdu ir verkdavo.
Dukra gyveno tai su mama, tai su tėvu
D. Kedys tuomet DELFI aiškino, kad gimus dukrai su jos motina jis gyveno porą metų, paskui nesusituokusi pora išsiskyrė. Dukrą pasiėmė mama.
Tėvas dukrą globoti esą ėmė tuomet, kai sužinojo, kad ji pradėjo lankyti savaitinį darželį. Kurį laiką buvo ramu, bet vėliau mergaitės motina neva susipažino su A. Ūsu, kuris tuomet buvo Seimo pirmininko Viktoro Muntiano visuomeninis padėjėjas.
Šis ėmė atstovauti L. Stankūnaitei, per teismus grąžino dukrą motinai. Tačiau vėliau ši esą pati pasiūlė tėvui pasiimti dukrą, nes trūko laiko priežiūrai, po poros savaičių persigalvojo. Galiausiai tėvas dukrą pas mamą išleisdavo tik kas antrą savaitgalį.
Neva grįžusi po kelių tokių viešnagių ji ir ėmė pasakoti, kas vyksta.
Kreipėsi į policiją, buvo pradėtas tyrimas
Tėvas su pareiškimu į policiją aiškino kreipęsi 2008 m. lapkričio 29 d. Pusmetį byla buvo tiriama Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, paskui ją perėmė Kauno apygardos prokuratūra.
Per tą laiką penkiametė, dalyvaujant psichologams, apklausta tris kartus. Bet tada prokuroras mažametės tėvą esą apkaltino nenoru bendradarbiauti su pareigūnais, nes jis nesutiko kelioms dienoms atiduoti dukros į „Vaiko raidos centrą“, kur būtų atliktas jos psichiatrinis – psichologinis tyrimas. D. Kedys tuomet teigė nenorintis dar labiau traumuoti mažylės.
Pasak jo, skundus dėl bylą tiriančio prokuroro veiksmų, adresuotus Kauno apygardos prokuratūros ir Generalinės prokuratūros vadovams, išnagrinėdavo tas pats skundžiamas prokuroras.
„Man nusispjaut ant tų susmirdusių pedofilų. Tegul padavinėja mane į teismus“, – DELFI tuomet sakė D. Kedys.
Jis teigė ryžęsis išplatinti dukros pasakojimų įrašus todėl, kad nematąs kito būdo pasiekti teisingumą: „Tų pedofilų turbūt kaip tarakonų yra. Bet nors šitie trys turi sėdėti. Ir tos dvi išgamos, kurios savo vaikus pardavinėjo“.
Įtariamasis kaltinimus vadino absurdu, institucijos sujudo
Prokuratūros vadovai tuomet šios bylos DELFI nekomentavo, J. Furmanavičius tvirtino nieko apie tai nežinąs, apie kaltinimus pedofilija girdįs pirmąkart, o A. Ūso nepažįstantis. A. Ūsas kaltinimus vadino absurdu.
Pasak jo, D. Kedys dukrą primokė pasakoti nebūtus dalykus, taip keršijo už tai, kad jis padėjo L. Stankūnaitei bylinėjantis teismuose.
„Niekada to nebuvo. Niekada nebuvo nei minčių, nei galimybių. Net minties tokios nebuvo. Visada buvo mintis padėti žmonėms. Gavau keršto porciją“, – įtikinėjo A. Ūsas.
Generalinė prokuratūra tuomet DELFI nurodė jau perdavusi šią bylą Vilniaus apygardos prokuratūrai, kad būtų išvengta galimo neobjektyvumo.
Kaip DELFI vėliau sakė generalinio prokuroro pavaduotojas Vytautas Barkauskas, jie gavo ir L. Stankūnaitės pareiškimą, kuriame ji prašė iškelti baudžiamąją bylą tėvui dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos paviešinimo.
Tuometinė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė tąkart DELFI sakė, kad paviešindamas tokią informaciją tėvas pažeidė savo vaiko interesus: „Ar po kiek laiko dėl to mergaitės neištiks ypatingi stresai?“
R. Šalaševičiūtė buvo susitikusi su N. Venckiene, ji esą labai išgyveno dėl anūkės, verkė. Neva seneliams ji pasakojo tą patį, ką tėvui. Mergaitė daug laiko leisdavo su jais, nes D. Kedys dažnai išvykdavo į komandiruotes.
Po visos šios istorijos paviešinimo kilo didžiulis sąmyšis, pasėjęs ir mirtis.
Pasėjo mirtis
2009 metų spalio 5 dieną Kauno senamiestyje nušautas 47-erių teisėjas J. Furmanavičius ir 30-metė L. Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė.
Vyras buvo mirtinai sužalotas, kai išlipo iš automobilio imitavus eismo įvykį. Jo kūne aptiktos keturios šautinės žaizdos. Tai buvo pirmasis atvejis Lietuvoje, kai nušautas teisėjas.
Nustatyta, kad buvo šaudyta iš baltos spalvos seno modelio „VW Transporter“ markės autobusiuko, kurio priekyje ir šone, kaip teigė liudininkai, buvo užrašas „Kauno keliai“, kairėje pusėje buvo geltonos spalvos švyturėlis, o prie vairuotojo durelių – įlenkimas. Teigiama, kad autobusiukas užblokavo kelią išvažiuojančiam iš kiemo J. Furmanavičiaus „Mercedes“. Vėliau nustatyta, kad automobilis priklausė įmonei, kur dirbo D. Kedys, o užrašas greičiausiai buvo užklijuotas siekiant suklaidinti.
Savo ruožtu dviem šūviais į galvą nužudytą V. Naruševičienę rado iš mokyklos grįžusi jos pradinukė dukra. Lauke, ant namo laiptų, buvo paliktas pistoletas „Beretta“, registruotas D. Kedžio vardu. Įvykio vietoje dirbo kinologai, virš teritorijos skraidė sraigtasparnis, A. Ūsą ėmė saugoti pareigūnai.
Tą rytą DELFI kalbėjosi su D. Kedžio tėvu, šis nurodė nežinantis, kur yra sūnus, pats esantis savo namuose Kauno rajone.
„Parsivedžiau mergaitę, sėdžiu namuose“, – nurodė tuomet jis DELFI, aiškindamas, kad policija jam jau skambino, žadėjo atvažiuoti.
Prokurorai galiausiai nustatė, kad abi žmogžudystes įvykdė D. Kedys.
Rastas ir D. Kedžio kūnas
Nors buvo paskelbta D. Kedžio paieška, per kelias dienas užfiksuoti vos keli pranešimai jį galimai pastebėjus – visuomenė aiškiai pasirinko.
2010 metų balandžio 17 dieną prie Kauno marių, akcijos „Darom 2010“ metu, rastas po žudynių besislapsčiusio D. Kedžio kūnas. Jo krikštamotė Audronė Skučienė DELFI patvirtino, kad morge atpažino savo sūnėną.
„Man nekyla jokių abejonių, kad tai Drąsius. Mes turėjome vilties, kad jis Ispanijoje ar kur kitur, bet turime liūdnų naujienų“, – sakė moteris.
Pasak jos, D. Kedžio galva buvo kruvina, ant kaklo matėsi smaugimo žymių. Pasirodo, vyras buvo pakeitęs išvaizdą – užsiauginęs ilgus plaukus ir pakeitęs jų spalvą – patamsinęs.
Anot D. Kedžio pusseserės Sonatos Žukauskienės, ekspertai, preliminariais duomenimis, atmeta savižudybės versiją, jo kraujyje rasta alkoholio. Žolėje, greta lavono, rastas pistoletas „Baikal IŽ 79-8“ su dėtuve ir devyniais šoviniais.
Rastas A. Ūso kūnas
2010 metų birželio 13 d. Alytaus rajono kūdroje šalia keturračio motociklo aptiktas A. Ūso kūnas be išorinių smurto žymių. Tuomet jis buvo laikomas vieninteliu vadinamosios Kauno pedofilijos bylos įtariamuoju, bet vėliau jo nekaltumas įrodytas.
A. Ūso kūną Alytaus rajone, Butrimonių seniūnijoje, Eigirdonių kaime, apie 16.30 val. rado pro šalį ėjusi vietos gyventoja. Avarija įvyko neasfaltuotame lauko keliuke. Vietos gyventojai pasakojo, kad tuo keliuku, prie kurio rastas A. Ūso lavonas, niekas keturračiais nevažinėja ir jis veda į vienintelę sodybą. A. Ūsas ilsėjosi draugų iš Kauno sodyboje, kuri yra maždaug už trijų kilometrų nuo nelaimės vietos.
Laikinasis generalinis prokuroras Raimondas Petrauskas tuomet LTV „Panoramai” sakė, kad keturratis motociklas rastas nuvažiavęs nuo kelio griovyje, kuriame yra vandens.
„Motociklo variklis veikė, vandens buvo iki pusės ratų, o A. Ūso kūnas gulėjo vandenyje veidu į vandenį. Šalmas buvo šalia jo“, – kalbėjo jis.
Manyta, kad D. Kedys ketino nužudyti ir A. Ūsą, todėl jam buvo skirta policijos apsauga, tačiau vėliau jis jos atsisakė ir samdė privačius apsauginius.
Nužudytas ir vos 24-erių teismo pirmininko įsūnis
2010 m. gruodžio 11 d. rastas nužudytas Lietuvos teisėjų asociacijos ir Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio įsūnis 24-erių Vaidas Milinis. Vyras buvo sumuštas, į jo galvą paleistas šūvis. Jis rastas negyvas šeštadienio vidurdienį Kauno rajone, miške, savo automobilyje.
DELFI šaltinių teigimu, oficialiai policija apie mįslingą V. Milinio mirtį nepranešė žiniasklaidai, nes operatyviniais kanalais nuo pat šeštadienio bandė išsiaiškinti, kokie asmenys gali būti susiję su jauno vyro mirtimi. Teismo vadovo įsūnio mirties aplinkybėms ištirti buvo suburta speciali Kauno policijos ir prokuratūros patyrusių pareigūnų grupė. Ji tyrė net kelias galimo nužudymo versijas.
V. Milinio motina Marija Milinienė DELFI vėliau sakė, kad jos sūnus gyvybės neteko tik todėl, kad teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymu įtariamo Drąsiaus Kedžio gerbėjai jos sūnų įvardijo „trečiuoju pedofilu Aidu“
„Man iki šiol ausyse skamba N. Venckienės pasakyti žodžiai: bet Vaidas juk pažinojo Furmanavičių“, – sakė mįslingą sūnaus nužudymą bandanti išsiaiškinti M. Milinienė.
Svarbiausios datos
Mirtimis prasidėjusi istorija vystėsi ir toliau – BNS išskyrė svarbiausias istorijos datas.
2012 metų kovo 19 dieną D. Kedžio rėmėjai įregistravo politinę partiją „Drąsos kelias“.
2012 metų gegužės 17 dieną Garliavoje dalyvaujant gausioms policijos pajėgoms įvykdytas teismo sprendimas mažametę D. Kedžio dukrą, gyvenusią pas tetą N. Venckienę, perduoti motinai L. Stankūnaitei.
2012 metų liepos 2 dieną prezidentė Dalia Grybauskaitė N. Venckienę atleido iš teisėjos pareigų.
2012 metų spalio 14 dieną N. Venckienė ir dar šeši „Drąsos kelio“ kandidatai išrinkti į Seimą.
2013 metų balandžio 9 dieną panaikinta N. Venckienės kaip Seimo narės teisinė neliečiamybė. Nuo tada jos pasigesta Lietuvoje.
2013 metų balandžio 10 dieną Vilniaus apygardos teismas vadinamojoje pedofilijos byloje paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį velioniui A. Ūsui.
2013 metų gegužės 9 dieną Lietuvos teisėsauga paskelbė N. Venckienės paiešką.
2013 metų rugpjūtį žiniasklaida, remdamasi skaitytojos atsiųsta nuotrauka ir informacija, paskelbė, kad bėgle tapusi Seimo narė N.Venckienė nuo teisėsaugos slapstosi Čikagoje.
2014 metų birželį Seimas per apkaltą panaikino N. Venckienės mandatą.
2015 metų gruodį JAV Teisingumo departamentas priėmė Lietuvos prašymą dėl N. Venckienės ekstradicijos.
2018 metų vasario 15 dieną Kauno apylinkės teismas D. Kedžio motiną Laimutę Kedienę ir jos kaimynę Olgą Girdauskienę pripažino kaltomis dėl mažametės L. Stankūnaitės ir D. Kedžio dukros tvirkinimo bei skyrė laisvės apribojimo bausmes.
2018 metų vasario 22 dieną pranešta, kad Lietuvos prašymu N. Venckienė suimta Čikagos mieste.