Vieni jų bijojo ir nekentė, kiti žavėjosi jų drąsa. Jie, kaip ir daugelis baltų genčių, išnyko XIII amžiuje iš politinio žemėlapio. Kodėl tokia stipri gentis nepasekė lietuvių pavyzdžiu ir nesukūrė valstybės? Kas sutrukdė? Ir kaip jotvingiai susiję su Šventaragio legenda?
Jotvingiai gyveno dabartinės Lietuvos Užnemunės, pietryčių Lenkijos ir vakarų Baltarusijos teritorijose. Pirmą kartą jų vardas paminėtas anksčiau nei Lietuvos – 983 metais: „Išėjo šv. Vladimiras prieš jotvingius, ir nugalėjo jotvingius, ir nukariavo jų žemę.“
Rusėnai buvo tik vienas jotvingių priešas, šiek tiek vėliau jotvingiai iškyla kovose su lenkais. Kovų būta sunkių. Juk jei jos būtų buvę lengvos, tokių žodžių apie jotvingius lenkai nebūtų parašę: „Labai smarki gentis, žiauresnė už pačius žiauriausius žvėris, neprieinama, nes yra atskirta labai plačių dykumų, labai tankiai suaugugsių miškų ir klampių pelkių“.
Ir štai čia vieną karinį susidūrimą, įvykusį XIII amžiaus pradžioje verta papasakoti. Lenkijos karalius Kazimieras nusprendė pamokyti jotvingius, tad apsupo jų sostinę Drohičiną. Lenkų karius Plocko vyskupas aprūpino Ostijos sakramentu, nes, kaip sako metraštininkas, “derėjo labiau pasikliauti tikėjimo ginklais negu tikrąja ginkluote”.
Lenkų kariuomenė niokojo jotvingių kraštą, tada šios tautos didikai sugalvojo žiaurią gudrybę. Jų kunigaikštis atvyksta pas Kazimierą ir sako, kad pasiduos, mokės duoklę. Savo žodžių patvirtinimui palieka įkaitus. Įkaitai turėjo būti jotvingių didikų sūnūs – tai kas brangiausia. Ir kas tada nutiko?
„Lenkai, manydami, kad įkaitai garantuoja jų saugumą, kariuomenę paleidžia; tuo tarpu jotvingiai, iškirtę mišką, uždaro jai kelią grįžti namo, atsisako sutarties, teigia, kad įkaitų gyvybė neturi būti kliūtis laisvei. Geriau esą sūnums netekti gyvybės negu tėvams laisvės, o garbingesnė mirtis garantuosianti jiems garbingesnį gimimą“, byloja šaltiniai. Kronikos nemini, kaip buvo pasielgta su belaisviais, tačiau su jotvingiais dar buvo kovojama ilgus dešimtmečius.
Kad lenkams jotvingiai buvo įkyrėję rodo ir toks netikėtas dalykas. Pasirodo, lenkams vienas iš velnio įvardijimų yra boruta, tai toks kipšiukas, kuris gyvena miškuose ir krečia visokias eibes. Iš šaltinių žinome, kad jotvingių vadas buvo Boruta. Tad tik ar ne jis ir bus davęs vardą tam lenkų kipšiukui?
Kovose su jotvingiais pasižymėjo Konradas, tas pats kunigaikštis, kuris į Prūsiją atsikvietė Vokiečių ordiną. Štai žinome, kad 1240 metais jis Gotardui padovanojo kaimą už pergalę prieš jotvingius. Beje, tas Gotardas paėmė septynis jotvingių didžiūnus į nelaisvę. Kiekvienas iš jų turėjo sumokėti 700 grivinų aukso. Tai milžiniška suma, nes tuo metu už 2-3 grivinas buvo galima nusipirkti toną avižų. Kilmingas didikas buvo brangi prekė.
Tiesa, Konradas ne tik kovojo su jotvingiais. Reikalui esant jis pasinaudodavo jų pagalba. Aišku, už pinigus. Tai patvirtina ir to meto šaltiniai: „Konradas, siekdamas sūnėno valdų ir manydamas, kad tai, jog buvo išvarytas iš Krokuvos užtraukia jam gėdą, dažnai vesdavo jotvingius, skovitus, prūsus, lietuvius, žemaičius samdomus už užmokestį, ir niokojo savo sūnėnui priklausiusias Sandomiežo žemes“.
Konrado kvietimu į Prūsiją atsikėlęs Vokiečių ordinas irgi pareiškia savo pretenzijas į jotvingius. Šiems reikia kovoti dar su vienu priešu. Prasidėjo žiauri kova, kuri brangiai kainavo abiejoms pusėms. Sūduviai ne tik gindavosi, bet ir puldavo. Štai sūduviai nuniokojo Torūnės ligoninę, Kulmo miestą ir prisiplėšę patraukė namo. Ir tada nutiko toks dalykas: „Vienas sūduvių karys, stiprus vyras, leidosi paskui vieną krikščionę, kuri tuo metu spruko į pelkes; kai jau ketino ją nužudyti, ši, užmiršusi savo lyties trapumą, drąsiai pasipriešino. Karys įniršęs dėl tokio jos elgesio, dantimis nukando didįjį pirštą, o ji, savo ruožtu įtūžusi, prigrūdo jam į burną bei ausis dumblo ir jį mirtinai užtroškino“.
Jotvingių likimą puikiai iliustruoja vienos iš jų genties – sūduvių – vado Skomanto likimas, kuris tikrai vertas meninio filmo.
Paskutiniojo sūduvių vado Skomanto mįslės
Kas gi buvo tas paslaptingasis, paskutinysis vadas Skomantas? Jo nereikia supainioti su šiek tiek anksčiau gyvenusiu kitų jotvinių vadu, taip pat vardu Skomantas, kuris buvo laikomas burtininku ir žiauriu kariu – pėsčiomis nukariavusiu Pinsko kraštą. Kai jį užmušė, rašė tiek rusėnų, tiek lenkų kronikos. Ir nepamiršo vieno fakto – jo galva buvo užmauta ant mieto.
Istorikas Artūras Dubonis komentuoja: „Skomantas buvo jotvingių didikas. Kai kur jis apibūdinamas kaip kunigaikštis, bet iš esmės jį daugiau vadina seniūno terminu. Didikas, kuris dėl savo, matyt, neeilinių politinių, karinių-politinių sugebėjimų, ryšių (greičiausiai ir su Lietuva bei jos valdovu) iškilo jotvingių kovoje, pasipriešinime Vokiečių ordinui. Tai vyko maždaug XIII a. 8 dešimtmetyje – kai jau jotvingių likučius Vokiečių ordinas baigė sutriuškinti ir prijungti prie savo valstybės.“
Skomantas buvo įsikyrėjęs vokiečiams. Ir ne tik kariniais išpuoliais – jis naudojo ir klastą. Tikriausiai jis papirko Lenkijos karį Nineriką, kuris turėjo išduoti Kulmenzės pilį. Tačiau šis sumanymas neišdegė, miestiečiai perprato šį planą ir Nineriką kartu su sūnumi bei tarnu pakorė.
Šaltiniai mums paliko dar vieną pasakojimą apie į nelaisvę paimtą brolį Liudviką iš Libencelės. Skomantas jį pamėgo už jo drąsą, todėl pasiimdavo kartu su savimi į svarbius įvykius. Ir štai vieną kartą nusivedė į sūduvių puotą. O ten įvyko štai kas: „Per šią puotą vienas kilmingas ir galingas vyras didžiai išerzino brolį Liudviką, be paliovos jį užgauliodamas bei plūsdamas. Todėl jis tarė Skomantui: „Negi tam čia mane atsivedei, kad tas žmogus mane užgauliotų įžeidžiamais žodžiais?“ Jam atsakė Skomantas: „Apgailestauju, kad esi koneveikiamas, jeigu drįsti, atsikeršyk už tau daromas nuoskaudas, o aš tau padėsiu“. Šitai išgirdęs, brolis Liudvikas įsidrąsinęs kalaviju nukovė savo varžovą. Vėliau brolį Liudviką iš nelaisvės išvadavo vienas minėtojo Skomanto šeiminykštis ir sugrąžino pas brolius“.
Sūduvių puota buvo ne tik pasilinksminimas, joje galėjo nutikti labai tragiškų dalykų. Kaip šiuo atveju. Ir tai nieko stebėtino – tokie buvo ano meto papročiai.
Vėliau Liudvikas iš Libencelės dar dalyvaus žygyje prieš sūduvius. Bus sunkiai sužeistas ir tikriausiai paliktas mirti besitraukiančių vokiečių. Jį užtiko sūduviai ir taip išgelbėjo jam gyvybę. O kadangi iš šaltinių žinome jo likimą, tai tikriausiai jis ir antrą kartą buvo išlaisvintas.
Tuo tarpu Skomantui sekėsi ne taip gerai. Vokiečių ordinas jį spaudė ir jis nusprendė pabėgti į Lietuvą. Apie tai samprotauja A. Dubonis: „Pirmiausia, Skomantas nebuvo visų jotvingių vadas. Jis buvo vienos žemės atstovas, sugebėjęs po savo ginklu sutelkti nemažas pajėgas ir susitarti su lietuvių valdovu, ir jie kartais gaudavo paramą žygiuose. Neatlaikęs Vokiečių ordino spaudimo jis nutarė netapti nei krikščioniu, nei stačiatikiu, nei lenku. Jis pasitraukė į Lietuvą ir prisiglaudė, pagal istorinius-geografinius duomenis, Kapčiamiesčio ir Leipalingio apylinkėse, prie Baltosios Ančios upės.“
Senuosiuose žemėlapiuose buvo dar minimas Skomanto kelias šalia Leipalingio, vadinasi, ten jis apsigyveno. Kodėl pasirinko Lietuvą? Čia svarbi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio politika:
„Asmeniniai jo ryšiai su tuometiniu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Traideniu viską lėmė, nes kitokie ryšiai – pilietybės ar kokie nors kiti – tuo metu neegzistavo. Jis tiesiog gavo prieglobstį“, teigia A. Dubonis.
Ne vienas Skomantas su savo žmonėmis atsikėlė į Lietuvą. Buvo ir daugiau. Ir panašu, kad tai buvo sąmoninga didžiojo kunigaikščio politika. Lietuva tapo Amerika baltų gentims. Beje, dalis jotvingių buvo atkelti ne kur kitur, bet į Vilnių.
Archeologas Gediminas Vaitkevičius pasakoja: „Čia ne mano mintis, daugelis istorikų jau šį dalyką akcentuoja. Archeologinė medžiaga labai sklandžiai ant šitos koncepcijos gula, nes aiškiai parodo, kad atvyksta jotvingiai arba sudūviai ir jie čia pradeda kažkokią veiklą. Tie leičiai nėra ekonominiai, jie save tik aptarnauja. Čia ne prekybinė gyvenvietė, greičiau – karinės orientacijos. Matosi, jiems greitai pavedama ir fiskalinė funkcija. Atliko kunigaikščių žmonių funkcijas. Ir kažkur po ketvirčio šimtmečio, kai įsikuria rezidencija, atsiranda ekonomika ir tą ekonomiką inicijuoja kunigaikštis.“
Visi žinome Šventaragio legendą, kuri pasakoja, kaip buvo pradėta Vilniuje deginti kilmingųjų palaikai. Labai galimas dalykas, kad ši legenda atspindi realius istorinius faktus. O tiksliau – jotvingių atsikėlimą į Vilnių.
„Manau, kad tose vietose buvo kremacijos vieta. Tai galėjo ateiti iš Jotvingių arba sudūvių ir jie atėjo su savo kremacijos tradicijomis. XIII a. čia buvo išplitę griautiniai kapai, palaidojimai, o staiga atėjo žmonės su kremacijos tradicijomis. Tai paliko įspūdi, todėl paskui atsirado ir Šventaragio idėja. Kolonistai, leičiai asocijuojasi su kunigaikščio žmonėmis ir antras dalykas – atvykėliai praktikavo pastovią kremacijos vietą su kremacijos patalpomis. Taigi kremacijos idėja apie jos vietą ir visą kita turi realų pagrindą, bet mes jos nesam radę. O identifikuoti pelenus, nuodėgulius neįmanoma, nes jie yra rasti su metalo gamybos apdirbimo liekanomis, t.y. – ten pramoninės liekanos, ne apeiginės. Pagoniškos apeigos su metalu niekaip nesiderino“, teigia Gediminas Vaitkevičius.
Kas žino gal Skomanto tėvynainiai, apsigyvenę Vilniuje, ir buvo Šventaragio legendos pradininkai?
O dabar grįžkime prie Skomanto. Jo vargai nesibaigė Lietuvoje. Neilgai trukus jis vėl grįžo į savo gimtinę. Šaltiniai byloja: „Kurį metą ten pagyvenęs, sugrįžo, nepakeldamas tremties, į savo gimtą žemę. Šitai sužinoję, broliai vėl ėmė su juo kariauti ir taip dažnai jį kamavo antpuoliais, kad jis galop su visais savo namais bei šeimyna pasidavė tikėjimui ir broliams“.
Kodėl Skomantas, tiek daug kovojęs, laimėjęs tiek daug puikių pergalių, nepasidavęs iki galo, o iškeliavęs į Lietuvą, pasielgė taip keistai – grįžo ir pamatęs, kad nebesugebės apsiginti, pasidavė? Ar jį kamavo gimtinės ilgesys? Vargu. Tikriausiai po Traidenio mirties nauji valdovai nusprendė, kad Skomantas nebereikalingas Lietuvoje.
Artūras Dubonis teigia: „Kad tai buvo asmeninis jo ryšys, ir kad Traidenis mėgo užsieniečius savo tarnus (jis lygiai taip pat priglaudė žiemgalių vadą Nameisį), rodo tas, kad jis staiga pabėga į Vokiečių ordiną. Būtent tuo metu, kai Traidenis išnyksta iš istorinių šaltinių – miršta arba žūsta vidinėje kovoje. Naujasis valdovas Skomantui nepatiko. Jis bėgo pas vokiečius ir pasakė savo paskutinį žodį – atvedė vokiečių kariuomenę į Lietuvą, šturmavo Gardiną ir niokojo vietines apylinkes. Netrukus jis mirė.“
Paskutinis jotvingių vadas Skomantas apsikrikštijo ir mirė kaip krikščionis. Jo mirtį poetiškai aprašė Petras Dusburgietis: „Štai Skomantas, anksčiau be saiko persekiojęs Dievo bažnyčią, dabar tapo karštu tikėjimo gynėju ir garbingu krikščionių tautos vadu. Mirties patale gulėdamas, jis, paklaustas brolio Konrado, Balgos kunigo, kodėl susilaukęs iš Viešpaties šitokios malonės įtikėti Kristumi, atsakė: „Prieš savo atsivertimą nieko gera nesu padaręs, gal tik tą vienui vieną darbą, kad, netikėliams pagrobus Lenkijoje švenčiausiosios mergelės Marijos bei jos sūnaus paveikslą ir jį pusiau perpjovus, pakėliau jį nuo žemės, nuvaliau savo drabužiais ir padėjau ten, kur dera būti“. Šitai pasakęs, laimingai Viešpačiui atidavė sielą.“
Tačiau čia dar nesibaigia mūsų pasakojimas apie Skomantą. Po 76 metų Skomanto provaikaitis Ditrikas Skomantas iš Ordino magistro Winrichas von Kniprodės už pagalbą veržiantis į Bartų žemes – Girdavos sritį, 1361 m. gavo apie penkis šimtus hektarų žemės. Ten jis įkūrė kaimą, vėliau vadintą Ditriksdorfo vardu dabartinis Dzietrzychowo Lenkijoje. Jo našlė Elžbieta 1398 m. išsirūpino parapijos teisę ten pastatytai bažnyčiai. Štai taip garsaus sūduvio vado giminė įsiliejo į vokišką kultūrą, į vokiečių elitą.
Jotvingių pamokos
Ši Skomanto istorija puikiai iliustruoja visų jotvingių likimą. Nors ir kovojo prieš priešą, tačiau galiausiai vis tiek pasidavė, o vėliau jų provaikaičiai tapo ištikimi jau naujos – vokiečių – tautos nariais. Ir iškyla vienas labai svarbus klausimas. Kodėl jotvingiams nepavyko sukurti savo valstybės? Juk jie buvo labai karingi.
„Jotvingiai nesukūrė stiprios, paveldimos monarcho valdžios. Nebūtinai karaliaus, bet tiesiog monarcho valdžios – kad regiono sritis valdytų savo poziciją paveldinti diduomenė, kuri telktų stiprias kariaunas, politikuotų, megztų ryšius, kurtų tam tikrus valstybingumo santykius su kaimynais. Tai viena. Skomantas – toks vadas, kuris, kaip ir prūsų vadai, buvo išrenkamas. Antras dalykas – jotvingiams nepasisekė gyventi prie krikščioniškų kaimynų – rusų (Haličo-Voluinės) ir lenkų, kurie labai anksti pradėjo trupinti, graužti ir smeigti dantis į jotvingius. Vėliau įsikūręs Vokiečių ordinas, nieko nelaukęs, irgi pradėjo lupti gabalą. Besikurianti Lietuvos monarchija irgi prisidėjo – Mindaugas taip pat dalyvavo šitose jotvingių dalybose, be skrupulų plėšdamas sau gabalą“, jotvingių valstybės nesusikūrimo priežastis aiškina A. Dubonis.
Tad likimas jotvingiams buvo negailestingas: jie turėjo galimybę tik pasirinkti kuo tapti – lietuviais, lenkais ar vokiečiais: „Jotvingiai buvo praktiškai sudraskyti į dalis. Jiems liko viena alternatyva: tapti lenkais, rusėnais, vokiečių tarnais katalikais, arba kraustytis į Lietuvą. Kaip matote, Skomanto pavyzdys parodė, kad dalis kraustėsi į Lietuvą. Dalis Užnemunės po to liko Lietuvos sudėtyje, į kurią Mindaugas jau buvo stipriai įkėlęs koją. Vienybės, tokios kaip Lietuvoje, pas jotvingius nebuvo“, teigia A. Dubonis.
Ar taip pasibaigė išdidžios ir karingos tautos likimas? Jotvingių pėdsakas buvo aptiktas XIX amžiuje. Buvo žmonių, kurie save laikė jotvingiais. Kai Rusijos imperija surašinėjo gyventojus, dalis dabartinės Baltarusijos gyventojų save įvardijo jotvingiais. Tiesa, apie jų kalbą, papročius žionome tik tiek, kad tie žmonės įvardinti kaip “šiurkštesni”. Daugiau duomenų nepateikta.
Šiandien jotvingius mena vietovardžiai Seirijai, Leipalingis, Aviris, pavardės – Stabingis. Lenkai mena kitaip - jiems vienas iš kipšiuko įvardijimų yra boruta, tai toks velniukas, kuris gyvena miškuose ir krečia visokias eibes. Iš šaltinių žinome, kad jotvingių vadas buvo Boruta. Tad tik ar ne jis ir bus davęs vardą tam lenkų kipšiukui?