Gyvybės buvo atimtos iš karaliaus ir jo įpėdinių. Tas karalius buvo Mindaugas, o jo vaikai Ruklys ir Rupeikis.
Tai tikriausiai pirmasis mums žinomas sąmokslas Lietuvoje. Kaip galėjo nutikti, kad toks gudrus valdovas nebijojo savo būsimo žudiko? Kokie likimo vingiai lėmė, kad jis tapo pirmuoju lietuvių šventuoju?
XIII amžiuje iškilo kunigaikštis Mindaugas, suvienijęs lietuvių žemes. Jis apsikrikštijo ir tapo karaliumi. Tačiau ne viskas sekasi. Livonijai pažadėti žemaičiai nesitaiksto su jiems primestu likimu ir pradeda spausti Mindaugą.
Mindaugo seserėno Treniotos stiprėjimas
Žemaičiai, matydami, kad gresia toks pats likimas kaip latgaliams, kuršiams, 1255 metais išrenka vadą Almeną. Jis sėkmingai atremia kalavijuočių puolimus. Pats puola. Livonijos ordinui ne taip lengvai sekasi užkariauti Mindaugo dovanotas žemes.
Pagaliau Livonijos ordinas sutinka sudaryti taikos sutartį su žemaičiais. Kodėl? Nereikia įsivaizduoti, kad tuo metu buvo vien kovojama. Prekiaujama buvo taip pat. O pirkliams reikia taikos. Šaltiniuose minima, kad paliaubų metu žemaičiai keliavo į Rygą apsipirkti. Ir tada valdovai atsižvelgdavo į ekonominį interesą. Susitarimo dėl taikos senovės žemaičiai ir lietuviai laikydavosi. Svarbiausias ir esminis gestas rašto neturinčioje visuomenėje buvo rankos paspaudimas. Sulaužius rankos paspaudimu patvirtintą sutartį grėsė pakorimas.
Kai taikos laikas baigėsi, atsinaujino karas. 1260 metais įvyksta svarbus Durbės mūšis, kuriame vokiečiai buvo sutriuškinti. Ši pergalė labai daug lėmė. Praėjus vos dviems mėnesiams prasidėjo didysis prūsų sukilimas. Jam tikriausiai buvo ruoštasi iš anksto. Kodėl taip galima spėti? Ogi prūsai užverbavo du Ordino brolius. Jie, kaip rašoma kronikoje, „susimokę su prūsais, ketino atkristi nuo tikėjimo po mūšio Kuršo žemėje“. Deja, šiems broliams jų planas baigėsi tragiškai. Apie tai sužinojęs Prūsijos žemės magistras Hartmanas įsakė Elbinge juos sudeginti minios akivaizdoje.
Lietuvai šis mūšis irgi turėjo svarbių padarinių – parodė, kad galima kovoti su Vokiečių ordinu, kad nebūtina su juo draugauti, kaip darė karalius Mindaugas. Manoma, kad Durbės mūšiui vadovavo Treniota. Po kelių metų jis sėkmingai nusiaubs Plocką. Visa tai kėlė jo, kaip karo vado, prestižą.
Tuo metu žemaičiai nusprendžia reikalauti Lietuvos valdovo pagalbos. Jie nusiunčia pasiuntinius ne tik pas jį, bet ir pas jo seserėną Treniotą. Tuomet dvare buvo dvi stovyklos - viena už krikščionišką Lietuvą, kita – už pagonišką. Pirmąją ryškiausiai atstovavo karaliaus žmona Morta, o antrąją – Treniota.
Istorijas Rimvydas Petrauskas paaiškina, kodėl būtent Morta atstovavo krikščioniškajai pusei: „Mortą matome ne tik kaip akivaizdžiai Mindaugo mylimą žmoną, bet ir kaip patarėją, su kuria Mindaugas aptardavo politines aktualijas. Aišku, tie užrašyti dialogai iš dalies galbūt savo konstrukcija yra fiktyvūs, bet pati idėja išlieka – kronikininkui tikrai nebuvo jokio reikalo falsifikuoti dokumentus ir kažką apgaudinėti. Akivaizdu, kad Mindaugas, priimdamas svarbius sprendimus, tarėsi su Morta ir aiškiai balansavo tarp Mortos siūlomos išeities iš to meto sudėtingos situacijos ir kitos dvaro grupuotės. Morta šiuo atveju atstovavo krikščioniams palankią, santykių su Ordinu palaikymo liniją, o Mindaugo sūnėnas Treniota kaip tik buvo lyderis tos grupuotės, kuri ragino nutraukti draugiškus santykius su Ordinu ir su žemaičiais toliau tęsti kovą“.
Žemaičiai puikiai išmanė Lietuvos vidinę politinę situaciją ir Treniotą kaip tarpininką pasirinko neatsitiktinai. Mindaugas atsimeta nuo krikščionybės ir patraukia į kovą su Livonijos ordinu. Tačiau Mindaugui opozicija tik didėja.
„Mindaugui valdyti šalį akivaizdžiai sekėsi, jis pakankamai ilgai tai darė. Tačiau tuo metu Mindaugas jau buvo senstantis, todėl santykinai jauniems jo brolėnams, seserėnams pasirodė, kad galima pasinaudojus situacija jį nuversti. Taip ir įvyko“, teigia istorijas Rimvydas Petrauskas.
Sąmokslo anatomija
Daumantas labai nuliūdo, tačiau atkeršyti negalėjo, nes jo galia buvo mažesnė. Ir jis surado sąjungininką – Mindaugo sesers sūnų Treniotą. Pamažu jie ėmė austi keršto planą.
Kodėl Mindaugas taip padarė? Žinome, kad jam buvo nesvetima imti kitų žmonas. Juk jo karalienės pirmąjį vyrą Vismantą jis ir nužudė. Antra, Mindaugas kaip ir Daumantas žinojo, kad jų jėgos nelygios. Gal todėl ir leido sau tokį akibrokštą, kuris pasirodė lemtingas. Tačiau gal Mindaugas Daumantienę paėmė kaip įkaitę? Štai kokią versiją pateikia istorijas Artūras Dubonis: „Mindaugo įvykdytas Daumanto žmonos grobimas buvo spaudimas Daumantui, nes tuo metu politinė įtampa buvo labai didelė, ir jaunoji politinė karta buvo nepatenkinta vokiečių valdymu ir senstelėjusio karaliaus pozicijomis. Brendo tikras konfliktas dėl valdžios. Tai galbūt Mindaugas prilaikė Daumanto žmoną kaip įkaitę, o Daumantas laukė progos susidoroti ir atkeršyti.“
Tai, kad Mindaugas pasilaikė sau Daumanto žmoną, atrodytų, visai nepakeitė santykių su savo pavaldiniu. Jis kaip niekur nieko savo pajėgas pasiunčia už Dnepro, prieš Briansko kunigaikštį Romaną. Su jomis turėjo žygiuoti ir Daumantas. Šis iš kariuomenės pasišalino panaudodamas gudrybę: esą burtai jam neleidžia žygiuoti.
Karas yra rimtas dalykas. Čia garbė, šlovė ir, be abejo, grobis. O burtai ir kauliukai? Ar lietuvių kariai, užgrūdinti mūšiuose, ne kartą žvelgę mirčiai į akis, užsiminėdavo tokiais niekais kaip laimės bandymas kauliukais? Mitologė Daiva Vaitkevičienė paaiškina šią, mūsų akimis, keistenybę: „Žygio ar mūšio sėkmės tikrinimas buvo vienas iš dominuojančių dalykų. Kronikose yra daug kartų minima, kad buvo daromi įvairūs būrimo ritualai, kurių metu buvo stengiamasi numatyti, ar verta pradėti žygį, ar ne. Iš tikrųjų tai buvo taikoma daug platesniu mastu, negu mes galime įsivaizduoti, kadangi karo sėkmė priklausė ne tik nuo strategijos, bet taip pat ir nuo palankaus meto. Tas metas ne visuomet galėjo būti kontroliuojamas – tuomet buvo metamas burtas.
Taigi Daumanto melas, kad jam nepalankūs dievai, turėjo būti įtikinama priežastis. Tuo lengvai patikėjo tiek Mindaugo kariauna, tiek pats karalius. Tačiau klausimas vis tiek išlieka. Kodėl Mindaugas nesisaugojo Daumanto? Negi manė, kad žmonos atėmimas nėra jau toks svarbus dalykas? Rimvydas Petrauskas atsako: „Sunku pasakyti, bet manau, kad tiesiog įprato taip gyventi. Praėjo pakankamai ilgas laikotarpis ir Mindaugas gerą dešimtmetį pakankamai ramiai valdė Lietuvoje. Tai tikriausiai šiek tiek nuslopino budrumą.“
Budrumo praradimas jam kainavo gyvybę. Daumantas rugsėjo 12 dieną nužudė Mindaugą ir jo sūnus: Ruklį ir Rupeikį. Kur tai galėjo įvykti? Tikriausiai pietinėse Lietuvos žemėse. „Neparašyta, kur Mindaugas buvo nužudytas. Kariuomenė su Daumantu žygiavo ir Brianską – jei pažiūrėtumėm į žemėlapius, keliai vestų per dabartinius Medininkus, Krėvą, blogiausiu atveju – per pietrytinę dalį kažkur pro Lydą“, sako istorikas Artūras Dubonis.
Nežinome ir Daumanto buvusios žmonos likimo. Nežinia, kaip su ja pasielgė įžeistas vyras. Galime tik spėlioti, kad gal jai atleido, o gal ir ją nužudė? Vienaip ar kitaip, šaltiniuose ji vėliau neminima. O Daumantas dar kartą ves. Bet tai bus vėliau ir toli nuo Lietuvos.
O kas dėjosi Lietuvoje po Mindaugo mirties? Treniota, aišku, džiūgavo. Likęs gyvas vienintelis Mindaugo sūnus Vaišvilkas išsigando tokio įvykių posūkio ir pabėgo į Pinską. Vėliau jis sugrįš ir susigrąžins valdžią. O Treniotą ištiko žiaurus, tačiau XIII amžiui įprastas likimas. Keturi Mindaugo žirgininkai, jam einant į prausyklą, jį nužudė.
Kaip karaliaus žudikas tapo šventuoju?
Vaišvilkui su rusėnų kariais atjojus į Lietuvą, Daumantas suprato, kad laukia mirtis. Privalėjo kažką daryti. Daumantas surinko sau ištikimus karius, pasiėmė savo šeimą, giminę ir patraukė į Rusią. Į Pskovą. Galime tik įsivaizduoti, kaip jie pavargę nuo kelionės, keršto ir priešų baimės pasiekė Pskovą. Tačiau tai dar nereiškė, kad pavojai liko praeityje. Ir ten jie galėjo būti išžudyti.
„Naugardiečiai juos visus norėjo išžudyti, tačiau jis vistiek pasirinko šį kelią žinodamas, kad gaus prieglobstį ir apsaugą. Ir neapsiriko. Naugardo kunigaikščio sūnus, Pskovo vietininkas neleido jų nužudyti. Po metų tą sūnų Daumantas išmetė ir pats tapo Pskovo kunigaikščiu“ – komentuoja istorijas Artūras Dubonis.
Kaip matome, Daumantas pasielgė kaip tipiškas XIII amžiaus valdovas, kuris vadovavosi stipresniojo teise. Jis apsikrikštijo Šventosios Trejybės katedros bažnyčioje ir gavo Timotiejaus vardą.
Daumantas nepamiršo Lietuvos. Tačiau galime spėti, kad tai buvo asmeninis kerštas. Jo tiesioginis priešas buvo Gerdenis. „Gerdenio istorija vyksta 1266-1267 metais. Kerštaudamas Daumantas Gerdenį pagauna ir išdrasko jo šeimą. Po to jis staiga žygius nutraukė. Tai buvo asmeninis Daumanto kerštas už išdavystę.“ Taigi Daumantas pasielgė taip pat, kaip buvo pasielgta su juo– jis įkaitais paima Gerdenio žmoną ir jo vaikus. Apie tai vaizdžiai kalba ir tuometiniai šaltiniai: „Daumantui Dievas įkvėpė savo malonės kovai dėl šventosios Sofijos ir Švenčiausios Trejybės, dėl keršto už krikščionių kraują ir jis su pskoviečiais išžygiavo prieš pagonišką Lietuvą ir daug siaubė, ir paėmė į nelaisvę Girdenio kunigaikštienę ir du kunigaikštukus. Kunigaikštis Girdenis, sutelkęs lietuvių pajėgas, vijosi juos“.
Daumantas, patenkinęs savo keršto troškimą daugiau nebepuldinėjo Lietuvos. Jo užduotis buvo saugoti Pskovą. Jis vedė kunigaikštytę Mariją, kuri, tapusi našle, išėjo į vienuolyną ir pasirinko naują – Mortos – vardą.
Daumanto laikais Pskovas buvo apjuostas mūrine gynybos siena, pavadinta Daumanto vardu. Tačiau pati mįslingiausia relikvija yra Daumanto kalavijas. Kalavijas buvo ne tik ginklas, jis rodė ir statusą, valdžią. Ant šio kalavijo likusios žymės rodo, kad su juo kautasi ne viename mūšyje.
Daumantui šis kalavijas buvo ypatingas. Dabar galime tik spėlioti, kodėl. Gal būtent juo jis nužudė karalių Mindaugą? Galima ir kita versija. Simbolika – palmių lapai – rodytų, kad jis atkeliavo iš Jeruzalės. O juk ten prasidėjo kryžiaus žygiai. Vokiečių ordinas tęsė kryžiaus žygių tradicijas Baltijos kraštuose. Tad Andrius Štirlandietis, kuris įsakė nukaldinti Mindaugui ir jo žmonai Mortai karūnas, galėjo karūnacijos proga padovanoti ir šį ypatingą kardą. Daumantui nužudžius Lietuvos karalių, jis šį kalaviją galėjo pasiimti kaip trofėjų. Kas žino, gal šį kalaviją laikė ne tik Daumanto, bet ir pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo rankos.
Daumantas Pskovą sėkmingai valdė 30 metų. Ir būtent jis buvo paskelbtas šventuoju. Tai pirmasis lietuvių šventasis. Likimo ironija – karaliaus žudikas tampa šventuoju. „Tai yra susiję su Pskovo politine emancipacija – kiekvienas politinis kūnas viduramžiais Rusijoje turėjo turėti savo politinį šventąjį. Daumantas juo tapo, tačiau tai nepatiko Rusijos stačiatikių bažnyčiai XVI a. ir jį paliko vietiniu palaimintuoju, šventuoju, nes po jo vėliava Pskovo savarankiškumas augo. Be to, Daumantas galėjo užgošti Naugarde funkcionuojantį Aleksandro Neviškio kultą“, aiškina Artūras Dubonis.
Kaip teigia metraščiai, pskoviečiai patirdavo stebuklingą šv. Daumanto Timofėjaus pagalbą kovose su Livonija. Daumantas pasirodęs vienam miestiečiui ir pamokęs, kaip apsiginti. Esą reikia paimti gūnią nuo jo kapo, apnešti ją su kryžiais tris kartus apie tvirtovę, melstis ir nebijoti priešo. Po šių veiksmų priešas pasitraukė. Vėliau prie jo kapo vyko stebuklingi pagijimai: 1538 metais stebuklingai praregėjo akla moteris, vėliau vyras, kitam pagijo nudžiūvusi ranka.
Taip pskoviečiai išsaugojo atmimnimą apie lietuvių kunigaikštį Daumantą.
Mes taip niekada ir neatsakysime į klausimą, kas gi yra Daumantas – auka, karalžudys ar šventasis. Tikriausiai jam tinka visi apibūdinimai. Beje, istorinis likimas iškrėtė dar vieną pokštą. Jis yra ne tik pirmasis lietuvių šventasis, bet mes tikriausiai turime jo autentišką portretą, išlikusį Pskove. Pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo originalaus atvaizdo neturime, tik vėlesnių dailininkų vaizduotė piešė mūsų valdovą. Tačiau jo žudiko atvaizdas išliko.
„Istorijos detektyvai“ – trečiadieniais 21.45 min. per LRT televiziją.