Ką gi, ją reikėjo atvesti į protą. Nubausti. Imperija greitai ėmėsi atsakomųjų žingsnių, kurie tuo metu mums buvo nežinomi. Atverti archyvai, prisiminimai šiandien leidžia atskleisti kai kurias paslaptis.
1990 m. kovo 22 d. SSKP CK politinis biuras svarstė padėtį Lietuvoje. Generolas Valentinas Varenikovas buvo kategoriškas – Nepriklausomybės atkūrimą paskelbusioje Lietuvoje reikia įvesti prezidentinį valdymą, o galbūt – ir karinę padėtį: „Bendromis kariuomenės ir visuomenės pastangomis galima palaipsniui grąžinti Lietuvą į protą. „LKP – internacionalistai“ reikalauja mūsų įsikišimo. Reikia spausti ekonomiškai. Iki ko priėjo – neduoda degalų kariniams komisariatams. Reikia reaguoti į jų žingsnius“.
Sovietinė kariuomenė Lietuvoje reagavo. Mažai kas šiandien prisimena tuometinį jėgos demonstravimą. „Tai buvo kovo 22-23 dienos, kai ėjo šarvuočių ir tankų kolona iš Kauno į Vilnių. Ir žvalgai pranešinėjo apie jos judėjimą, o mes posėdžiavome ir naktį laukėm. Priėmėm svarbų įgaliojimą Stasiui Lozoraičiui, kad, jeigu būsime sunaikinti, jis yra įgaliotas atstovauti ir šitai Lietuvai, ne tik anai, kurios atstovas jis yra pripažįstamas, bet ir šitai Lietuvai toliau atstovauti“, pasakoja Vytautas Landsbergis.
Vien gąsdinimais nebuvo apsiribota. Buvo ir kitas planas – atimti iš Lietuvos Klaipėdą ir Vilniaus kraštą. Viename komunistų partijos politbiuro posėdyje Jurijus Masliukovas taip rėžė: „Reikia ruošti naują sutartį dėl Sovietų Sąjungos. Bet 5 rajonus iš Lietuvos grąžinti Baltarusijai. Memelį – Klaipėdą palikti SSRS. Tai yra, atimamas septintadalis Lietuvos teritorijos - 182 tūkst. gyventojų!“,
Tokie detalūs paskaičiavimai, kiek žmonių gyvena Klaipėdoje, Vilniaus krašte rodo, kad tai buvo ne vien idėjos, bet konkretūs paruošti planai. Tiesa, nei karinės padėties, nei atimti teritorijų iš Lietuvos sovietai nesiryžo. Bet jie įgyvendino kitą planą - palaužti Lietuvą ekonomiškai. Tačiau tikriausiai Kremlius net nepagalvojo, kad šis planas duos visai kitų rezultatų – padės iškovoti Lietuvai diplomatinę pergalę.
Kaip M. Gorbačiovui atsirūgo „Sidoro ožka“
Balandžio 11 dieną Vašingtone įvyko Baltijos šalių išeivijos organizacijų lyderių susitikimas su JAV vadovybe. G. Bushas pareiškė, kad ir toliau laikysis apdairios politikos Lietuvos atžvilgiu. O jau kitą dieną Michailas Gorbačiovas amerikiečius įtikinėjo, kad ekonominėmis priemonėmis Lietuvą parklupdytų ant kelių per dvi ar tris dienas: „Per šį mėnesį jie ten priėmė tiek įstatymų – po du – tris įstatymus per dieną – kad dabar patys nežino jų turinio. Kepa įstatymus kaip blynus keptuvėje. Liaudis nieko nežino, negali suprasti. Bet juk tai avantiūra. Ir jūs turite tai matyti. Mes turime reikalą su avantiūristais. Neracionalu turėti su jais reikalų. Tikiuosi, perteikiau savo požiūrį į šį klausimą. Būtina, kad situacija grįžtų į padėtį, egzistavusią iki kovo 10-osios. Tada prasidės skyrybų procesas. Jis bus nelengvas, sudėtingas, bet skyrybos įvyks. Tiesa, prieš tai mes juos nudrošime kaip „Sidoro ožką“. Tegul gyvena, kaip nori“,
Balandžio 13 dieną M. Gorbačiovas ir SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas N. Ryžkovas paskelbė ultimatumą, kuriuo reikalavo per dvi dienas atšaukti priimamus įstatymus ir sugrįžti į kovo 10 dienos situaciją. Priešingu atveju pagrąsinta: „Nebetiekti produkcijos, kuri realizuojama užsienio rinkoje laisvai konvertuojama valiuta“. Ir šis grasinimas buvo įgyvendintas.
O kol kas Lietuvos KGB džiaugėsi ir pranešinėjo į Maskvą: „Lietuvos vadovybei tai buvo visiškas netikėtumas. Sankcijos netrukus parodė dabartinių lietuvių vadovų nekompetingumą ir nesugebėjimą valdyti respubliką bei pademonstravo visiškos nepriklausomybės nuo SSRS idėjos negyvybingumą“.
Tačiau Lietuva neatsisakė savo siekio tapti nepriklausoma. Tai buvo tik nedidelis išbandymas. Blokados reikalai persikėlė į tarptautinį lygį. Tarptautinė bendruomenė negalėjo nereaguoti į tai, ką daro sovietai.
Balandžio 19 dieną G. Bushas susitinka su F. Mitterandu – vienas iš susitikimo klausimų – Lietuva. Už uždarų durų Bushas guodžiasi, kad jei sovietai užsuks Lietuvai dujas, jis turės imtis priemonių. Ir išsitaria: „Lietuviai nėra tokie paklusnūs, kokie turėtų būti“. Tuo tarpu Mitterand‘as taip atsako: „Mes negalime prašyti lietuvių nereikalauti nepriklausomybės, kad padarytų mums malonumą. Mūsų akivaizdus interesas yra tas, kad Gorbačiovas išliktų valdžioje“.
G. Bushas šiame susitikime dar pasiskundė, kad „daug karštakošių iš manęs reikalaus veikti, siųsti į Lietuvą tankerį“. Tuo metu amerikos lietuviai svarstė tokią idėją, kad būtų padėta blokadą kenčiančiai Lietuvai. Tai kėlė nerimą galingiausios pasaulio valstybės vadovui, nes jis taip išsitarė Miterandui: „Kas būtų, jei norvegai pasiųstų tankerį aprūpinti lietuvių, o tankerį nuskandintų rusai? Istorija pilna tokio pobūdžio incidentų“.
Tuo tarpu įvykusioje viešoje spaudos konfernecijoje buvo kalbėta taip: „Mes negalime patvirtinti tikslaus sovietų susidorojimo masto. Kaip žinote, sekretorius Bakeris vakar aptarė tai su sovietų užsienio reikalų ministru Ševarnadze. Aš vis dar tikiuosi, kad dialogas, kuriam aš ir Prancūzijos prezidentas pakvietėme, vis dėlto įvyks.“ G. Bushas nepaminėjo žurnalistams visos informacijos, kurią atskleidė Mitterand‘ui už uždarų durų. „Vakar Ševarnadzė kalbėdamas telefonu pakartojo Bakeriui, kad jėga nebus panaudota. Jis pasakė: „Vertinkite mus pagal mūsų veiksmus, o ne pagal kalbas!”.
Tarptautinis painus žaidimas dėl Lietuvos tęsėsi toliau. Sovietai visais būdais stengėsi, kad Vakarų vadovų reakcija į Lietuvos nepriklausomybę būtų kuo santūresnė.
Vytautas Landsbergis samprotauja: „Aš visai nepasiryžęs kaip nors peikti, kad tie „didieji“ mus išdavė ar pan. Taip nebuvo, jie kaip tik neišdavė. Būtų buvę labai lengva mus išduoti ir toliau daryti „biznelį“ su Sovietų Sąjunga. Bet jie irgi nebuvo viena visiškai konsoliduota vienasmenė jėga. Busho, kaip prezidento, atsakomybė buvo šiek tiek kitokia nei Kongreso ar Senato, kurie buvo laisvesni kalbėti principingai. Ir kai jie norėjo principingai eiti iki galo, tai Baltieji Rūmai galbūt kaip nors darė įtaką, prašė neperlenkti, kad ir prezidentas nebūtų visai beviltiškoje padėtyje. Taigi ta tarpusavio vidinė diplomatija man yra pakankamai suprantama.“
G. Busho ir M. Gorbačiovo konfliktas dėl Lietuvos
Balandžio 23 dieną Bushas sušaukė nacionalinio saugumo tarybos posėdį Lietuvos klausimu. Nors sprendimų nebuvo priimta, tačiau prezidentas po šio susitikimo priima sprendimą pristabdyti prekybos sutartį ir derybas dėl palankiausio prekybos statuso.
1990 birželio pabaigoje įvyksta susitikimas su Gorbačiovu. Sovietams svarbi sutartis dėl prekybos. Tik tai gali nors šiek tiek padėti jų žlungančiai ekonomikai. Tuo tarpu G. Bushas negali nutylėti to, kas vyksta Lietuvoje.
Šio susitikio metu Bushas pirmiausiai pasiskundė, kad jį Landsbergis pavadino Čemberlenu: „Man tai nepatinka. Tai neteisybė, sako jis Gorbačiovui. Jis kritikuoja mane dėl to, kad aš jus palaikau, o ne ne didžius Amerikos demokratijos ir laisvės principus“.
Antrą dieną jau buvo kalbama apie ekonomines sutartis, ir Bushas aiškiai pasakė, kad JAV negali pateikti sovietams ekonominių dovanų, kol šie taip elgiasi su Lietuva. Gorbačiovas supyko ir tarė: „Ką gi, jūs išsakė savo samprotavimus, aš išsakiau savus. Reikia pasirinkti. Jūs tikriausiai renkatės Pabaltijį. Jeigu Pabaltijo palaikymas JAV prezidentui yra svarbiau už viską, tai aš tai turėsiu omenyje.“ Bushas tuomet pasiūlė tuo nebaigti ir aptarti šį klausimą kitą dieną.
Ryte aistros buvo atlėgusios. Nuspręsta pasirašyti prekybos sutartį, tačiau slapta buvo sutarta, kad kol neprasidės derybos su lietuviais ir nebus atšaukta ekonominė blokada, tol nebus išsiųsti dokumentai patvirtinimui.
Kaip žinia, blokada buvo nutraukta vasarą. Taip M. Gorbačiovui ir nepavyko Lietuvos „nudrožti kaip Sidoro ožkos“.
Daugiau apie Kovo 11-osios tarptautinius užkulisius, žvalgybų intrigas, sovietų planus žiūrėkite laidoje „Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu. Ar buvo ruošiamasi nuversti M. Gorbačiovą prieš kovo 11-ąją? Kaip sovietai spaudė Vakarų lyderius? Ką pasakė Pranzūzijos prezidentas F. Mitterand’as, sužinojęs, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę?
„Istorijos detektyvai“ - šį trečiadienį 21.45 val. per LRT televiziją.