Jo metu aptariama, ką gi turės veikti šios organizacijos darbuotojai per vasario 16-ąją.
Šis skyrius planavo ir kontroliavo operatyvinių-techninių priemonių taikymą. Tai reiškė slaptą pasiklausymą, slaptą filmavimą, korespondencijos tikrinimą, slaptas kratas, slaptą operatyvinę apžiūrą ir panašiai. Susirinkimą pradeda, kaip ir dera, viršininkas. Ant jo stalo – daugybė telefonų. Tai rodo, kad jis užėmė aukštas pareigas. Šis vyriškis – tai Kazimieras Stongvilas, operatyvinio-techninio skyriaus viršininkas. KGB tarnavo iki pat 1991 rugpjūčio 2 dienos. Išsitarnavo iki papulkininkio laipsnio.
Vaizdo įraše matyti, kaip vienas darbuotojas pavėluoja į susirinkimą. Nepunktualus. Matosi, kaip tolumoje sėdintis vyriškis ranka rodo, kad nefilmuotų. Tai žvalgų įgūdžiai – juk operatyvininkams nereikia žinomumo.
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Alvydas Medalinskas komentuoja: „Tuo metu ekstremistiniai pareiškimai, išsišokimai tir buvo kalba, žodžiai apie nepriklausomybę. Aišku, tai jie norėjo fiksuoti, nes jeigu Sąjūdžiui būtų buvę blogai, jeigu būtų buvęs priimtas sprendimas Sąjūdį užgniaužti, akivaizdu, kad nepriklausomybės noras jau būtų įvertintas kaip ėjimas prieš TSRS konstituciją, prieš tarybų valdžią. Manau, kad būtent šiuos dalykus nuolat ir fiksavo KGB.“
Išlikusiame vaizdo įraše girdėti, kaip posėdžio metu KGB darbuotojai net sugeba pajuokauti.
K. Stongvilas sako: „Iš vasario 16 į 17 dienos miestuose bei rajono centruose organizuoti naktinį pastatų bei gatvių patikrinimą“.
„Ko ieškoti?“, paklausia darbuotoja.
„Kol kas jums ieškoti nieko nereikia“, replikuoja Stongvilas.
„Pjautuvo ir kūjo“, pajuokauja jų kolega.
Niekas neabejoja, kad KGB darbuotojai turėjo humoro jausmą. Tačiau toliau posėdyje iškyla vienas mįslingas epozidas. Jį sugretinus su Mečio Laurinkaus liudijumu apie tuo metu nekalbėtus nutikimus, iškyla labai rimtas įtarimas apie KGB ruošiamas provokacijas prieš Sąjūdį.
Ar KGB ruošė provokacijas prieš Sąjūdį?
Stongvilas praneša, kad reikia stebėti, ar kas nors neturi ginklų. Iš kur tokios mintys? Kas tai? Apsidraudimas? Alvydas Medalinskas atsako: „Aš manau, kad čia yra galbūt daugiau pačių savęs gąsdinimai, negu realybė. Akivaizdu, negalime atmesti tokio dalyko, kad dalis žmonių galvojo, kas bus, jeigu Sąjūdį užgniauš. Prisimindami partizaninio karo, disidentinius laikus galvojo, kad gal tam reikia pasipriešinti. Tokios žinios kartas nuo karto iš tikrųjų pasiekdavo, ir vėliau kai kurie žmonės sakė, kad jau pradėjo kaupti ginklus ar panašiai. Reikia pripažinti faktą, kad, net kai atėjo 1991-ųjų sausio 13 d., Sąjūdis dar nebuvo pasirengęs turėti ginklų. Netgi didžioji dalis savanorių Sausio 13-ąją stovėjo su metaliniais strypais, ne su ginklais, tai ką jau kalbėti 1989-ųjų metų žiemos įvykius.“
Tačiau tai galėjo būti gudrios KGB operacijos dalis. Jai reikėjo kompromituoti Sąjūdį, parodyti jį kaip radikalų judėjimą. Mečys Laurinkus prisimena vieną atvejį, kuris galėjo turėti sąsajų būtent su šiuo Stongvilo nurodymu: „Į mane vieną vakarą prieš Vasario 16-tąją kreipėsi vidutinio amžiaus vyrų pora, jie norėjo su manimi pasikalbėti, sakė, kad yra iš Sąjūdžio, iš rajonų. Na, mes pažymėjimo tuo metu nenešiojome, niekas identifikacijos neturėjo. Jie man pradėjo sakyti, kad Sąjūdžiui reikia ginkluotės, reikia pirkti ginklus, ir kad tokia galimybė yra. Ir kad jie galėtų tą pabandyti padaryti. Aš manau, kad čia nereikia nei ypatingos gyvenimo patirties, nei suvokimo ar specialaus mokslo. Bet kas suprastų, kad čia yra aiški provokacija. Aš pasakiau, kad Sąjūdis neketina jokių ginklų įsigyti, mes nesame organizacija, kuri nori užsiimti teroristine veikla. Todėl pasakiau „ačiū už dėmesį“, ir viskas“.
Kaip KGB norėjo Sąjūdį valdyti?
1989 metai. Visuomenė laisvėjo. Susikūręs Sąjūdis tapo tautos vedliu. O Sąjūdžio vedliu norėjo tapti KGB. Lietuvos TSR Valstybės saugumo komiteto kolegijos nutarime su grifu „slaptai” buvo taip rašoma: “Operatyvinių pozicijų turėjimas vadovaujančiose Sąjūdžio grandyse leidžia kontroliuoti vykstančius procesus ir laiku gauti informaciją apie radikaliausių jo lyderių ir aktyvistų siekius, jų ryšius su reakcingais emigrantais.”
Istorikas Alvydas Medalinskas pasakoja: „Mes iš tikrųjų apie KGB dėmesį šiai situacijai labai mažai galvojome. KGB dėmesį šiek tiek jutome 1988 metų birželio mėnesį, kai Sąjūdis įsisteigė. Vieną kitą mūsų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį kvietė, kalbėjo. Sajūdžio nariai vėliau papasakojo, kaip viskas buvo. Bet kalbant apskritai, mes suvokėm, kad KGB dėmesys greičiausiai yra, bet nežinojome, kaip tas dalykas gali būti realizuotas. Ir jokiu būdu netikėjome, kad KGB‘istų gali būti tarp mūsų ar kur nors labai arti. Nors, kaip rodo vėlesni šaltiniai, vis dėlto buvo iš jų pusės daromi tam tikri žingsniai tam, kad diskredituotų Sąjūdį, atskirus Sąjūdžio žmones.“
KGB nuo pat pradžių sekė Sąjūdį. Vienas iš Sąjūdžio kūrėjų Mečys Laurinkus atskleidžia slaptas detales: „Mes tai ne tik jautėm, bet ir žinojom. Tai nebuvo kažkokia didelė paslaptis. Už penkiasdešimties metrų, dar netgi mažiau, Sąjūdžio kieme buvo padėta KGB pasiklausymo įranga. Apie tai, kad kažkas vyksta, mums pasakė kaimynai. Galėjome demaskuoti, bet buvo nuspręsta, kad nereikia nieko daryti. Jeigu klauso, tegul klauso, gal patys ką supras, kad reikia daryti viską atvirai, viešai ir nieko neslepiant.“
Sąjūdžio stiprybė buvo ne slaptų planų kūrimas, bet atviras ir sąžiningas veikimas.
„Mes neturėjom ko slėpti, tai buvo tokia nuostata ir ta nuostata turėjo būti žinoma visai visuomenei – Sąjūdis yra atvira organizacija, ji nekuria savo slaptų tarnybų, nekuria savo apsaugininkų ir nerenka informacijos. Tai yra bendras, viešas judėjimas. Visi turi suprasti, jog Lietuvos gyvenimas keičiasi iš esmės, o visa kita yra smulkmenos. Todėl nei Sąjūdžio būstinėje, nei mitinguose, nei susitikimuose su žmonėmis nebuvo imamasi specialių saugumo priemonių. Nors buvo informacijos, kad gali ateiti provokatoriai, gali kas nors netgi aštriau pasisakyti už pačią nepriklausomybę ir taip pradėti diskredituoti patį žodį. Bet vis dėlto buvo nuspręsta, kad tokie provokatoriai yra mažesnė blogybė, nei Sąjūdžio pavertimas uždara organizacija su savo saugos struktūromis“, pasakoja Mečys Laurinkus.
Taigi KGB pastangos kontroliuoti Sąjūdį buvo bevaisės. Negali kontroliuoti tautos, kuri pakilo kovai už savo laisvę. Taikiai kovai. Todėl 1989 metais neleisti paminėti Lietuvos nepriklausomybės dienos buvo neįmanoma. Kaip ir nebuvo galima užkirsti viešam pareiškimui apie nepriklausomybės siekį.
„Pagrindinis klausimas buvo, ar Vasario 16 dieną jau galima kažką pasakyti apie nepriklausomybės siekį. O jeigu pasakyti, kaip tai pasakyti? Ir čia buvo išsiskyrusios dvi pozicijos. Viena – Sąjūdžio tarybos, kita – Kauno grupės. Kauno grupė norėjo radikalesnių veiksmų, o Sąjūdžio seimo taryba buvo šiek tiek atsargesnė. Tai štai įvyko susitikimas – Seimo Sąjūdžio tarybos ir Kauno iniciatyvinės grupės. Jo metu buvo rastas kompromisinis variantas, koks ir buvo paskelbtas vasario 16 d., tiksliau, vasario 15 d. vakare Kauno teatre (dabartiniame Muzikiniam teatre)“, teigia Alvydas Medalinskas.
Ką veikė A. Brazauskas pas M. Gorbačiovą vasario 15d.?
KGB tikrai žinojo Lietuvos visuomenės nuotaikas. Ir tikrai turėjo įspėti pačią aukščiausią Sovietų sąjungos valdžią - Michailą Gorbačiovą.
Todėl turbūt neatsitiktinai vasario mėnesį Sovietų sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas viename susitikime su darbininkais griežtai atsiliepė apie Lietuvos nepriklausomybės šalininkus: „Tie, kurie reikalauja Lietuvos išstojimo iš Sąjungos sudėties, yra arba apsėsti asmeninių ambicijų, arba paprasčiausi ekstremistai. Jie apskritai nepriima socializmo. Ir laukti, kad jie imtų ginti mūsų vertybes, darbininkų ir valstiečių interesus, beprasmiška. Būsim ramūs, bet reikia jiems duoti ryžtingą atkirtį“.
Istorikas Česlovas Laurinavičius komentuoja: „Gorbačiovas buvo rusas, kosmopolitas, liberalas, ir jo pozicija buvo sukurti didžiulę Rusiją, ją demokratizuoti, kurti socializmą žmogišku veidu. Tai nepavyko Prahoje, galvojo, kad galbūt pavyks Sovietų sąjungoje. Bent tiek galima pasakyti apie jį, apie vizijas, kuriomis jis vadovavosi. Jis jų iš esmės iki galo ir laikėsi. Lietuvos situacija jam buvo svetima, jis į ją žiūrėjo kaip į mažos tautelės didelėje imperijoje kažkokią tai raišką, kuri yra tam tikras sveikas demokratinis impulsas ir jis tuo impulsu norėjo pasinaudoti kovodamas viduje su autokratais, retrogradais, kurie priešinosi apskritai radikalesnėm reformom sovietų sąjungoje. Tam tikra prasme Lietuvos procesai ir Gorbačiovo tikslai sutapo, jie nesikirto. O kai jau Lietuva labai aiškiai iškėlė savo tikslą atgauti laisvę, tai čia Gorbačiovas, žinoma, tapo priešiškas. Ir gal jis net nepelnytai yra tapęs savotišku imperijos prievartos simboliu lietuvių tarpe.“
Ir tokiame kontekste Algirdas Brazauskas vasario 15 dieną yra iškviečiamas į Maskvą, pas Gorbačiovą. Dabar jau galime atskleisti, kad susitikimo metu buvo kalbėta apie Molotovo – Ribentroppo paktą, nusikalstamą Stalino veiklą. Beje, vienas labai įdomus dalykas – Michailui Gorbačiovui buvo perskaitytas ir Kudirkos himnas, specialiai išverstas į rusų kalbą. Sovietų lyderis reagavo ramiai, tik pasigedo akcentų apie socializmą. Gorbačiovas teisus - mūsų himne nei socializmo, nei komunizmo nėra
Tikriausiai tas pokalbis buvo tik švelnus spaudimas, kad Lietuva nepasuktų iš sovietinio kelio.
Komunistai tarp Maskvos ir Lietuvos
Sovietinė valdžia negalėjo nereaguoti į tai, kaip rutuliojosi įvykiai šalyje. Iš karto po Vasario 16-osios minėjimo įvyksta Lietuvos komunistų partijos centro komiteto plenumas, kuriame pasmerkiamos kalbos apie nepriklausomybę.
„Pagrindinis siekinys tikrai buvo laisva, nepriklausoma Lietuva, o tai sukėlė didelį nepasitenkinimą to meto CK hierarchijoje. Net A. Brazauskas kalbėdamas per radiją įvardijo, kad tai yra neprotingi, neatsargūs žingsniai, kurie gali sukelti gana liūdnų pasekmių. Greitai įvykęs LKP septynioliktasis plenumas, kuris netgi buvo pavadintas „juoduoju plenumu“, ganėtinai reakcingai pasisakė prieš tokią Sąjūdžio politiką. Ir Brazauskas kalbėdamas per radiją pasakė, kad tokie nepriklausomybės siekiai gali privesti prie anų juodų laikų. Taigi net Brazauskui tai buvo sukėlę didelę baimę“, pasakoja Vytautas Bogušis.
Lietuvos visuomenės siekis tapti nepriklausoma, vis drąsėjantys laisvės reikalavimai kėlė nerimą tarp kai kurių Lietuvos komunistų. Tačiau daugelis iš jų irgi matė, kad situacija jau pasikeitė. Jie irgi pradėjo išsilaisvinti iš baimės.
„Komunistų partijos nariai turėjo pasirinkti su kuo jie – ar su Maskva, ar su savo tauta. Komunistų partijos viduje tarp komunistų buvo padarytos uždaros sociologinės apklausos. Buvo gauti labai netikėti rezultatai. Pasirodė, kad didelė dalis komunistų yra už Lietuvos valstybingumo atstatymą. Kokia forma, čia jau kitas klausimas, bet kad ne pagal Maskvos scenarijų, tai buvo akivaizdu. Aš manau, tie siurprizai prisidėjo prie to, kad pačioje komunistų partijoje prasidėjo skilimas“, istorikas Arvydas Anušauskas.
Tuometinis LTSR komunistų partijos pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas taip pat buvo plėšomas tarp ištikimybės savo tautai ir Maskvai: „Brazauskas nuo 1988 metų rudens buvo faktinis Lietuvos vadovas. Jo pozicija buvo ne Sąjūdžio pozicija. Sąjūdis ėjo natūraliai, nešdamas su savimi spontanišką tautos apsisprendimą, o Brazauskas buvo senos struktūros atstovas, pastatytas kaip vadovas ir tiesiogiai kontaktuojantis su centru, kuris didele dalimi buvo priešiškas tam, kas prasidėjo Lietuvoje. Jo pozicija buvo nepavydėtina. Jam būdinga laviravimas, tai man atrodo natūralu“, istorikas Česlovas Laurinavičius.
Beje, istorikas Arvydas Anušauskas atskleidžia, kad jau tuo metu Lietuvos komunistų viršūnės nebuvo pasiruošusios galimoms represijoms prieš Lietuvos žmones: „Kai buvo ruošiami tramdymo planai, pagal Sovietų sąjungoje galiojusią tvarką, planą „Pūga“ turėjo pasirašyti pirmieji sekretoriai, vidaus reikalų ministrai, KGB. Represinių struktūrų darbuotojai pasirašė, bet iš centro komiteto tų parašų taip ir nesulaukė. Formaliai vykdymui nebuvo pasiruošta.“
Niekas nebegalėjo pakeisti tautos valios. Jokie juodieji plenumai. Tačiau kova tikrai nebuvo baigta. Kaip tik po savaitės KGB vadovas Kriučkovas pasirašys planą, kaip kovoti su tokiais ekstremistais, kaip lietuviai. LTSR KGB parengs priemones pagal šį planą. Ir dalinai jas įgyvendins. Bus kompromitavimo, provokacijų. Tačiau tai jau kiti istoriniai detektyvai, kuriuos mes nagrinėsime vėliau. Visus delfi.lt skaitytojus sveikiname su Vasario 16-ąja. Laisvės verti tie, kurie už ją kovoja.
„Istorijos detektyvai“ – trečiadienį 21.45 val. per LRT televiziją.