Anot ambasadoriaus, „kalbama apie vietinių kunigaikščių konfliktą, nepadariusį beveik jokios įtakos to meto įvykiams“. Ar iš tiesų taip? Ar teisus ambasadorius, kuris, kaip teigia jis pats, turi istoriko išsilavinimą? „Istorijos detektyvų“ kūrybinė grupė parodys, kad buvo visai ne taip.
Kodėl Rusijos ambasadorius p. Aleksandras Udalcovas klysta kalbėdamas apie Lietuvos istoriją? Kaip po triumfo mūšio lauke pergalė pasiekiama ir diplomatinėje arenoje? Šiuos klausimus sieja Oršos mūšis.
Pergalės džiaugsmas
1512 metais prasidėjęs dar vienas karas su Maskva nebuvo lauktas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Po kelių nesėkmingų apgulčių galiausiai krito rytinis valstybės bastionas – Smolenskas. Dar nepasiekta pergale pradėjęs didžiuotis Maskvos kungaikštis jau laidė grasinimus, ką darysiąs su į nelaisvę paimsimu Lietuvos ir Lenkijos valdovu Žygimantu Senuoju. "Maskvos didysis kunigaikštis pirmiausia apsiskelbia, kad yra paruošti vėžimai, grandinių prikrauta tiems aukštiesiems LDK žmonėms, kuriuos jie sodins ir sukaustys tomis grandinėmis" – pasakoja prof. Jūratė Kiaupienė.
Įsiveržusią į valstybės gilumą, kaip teigia to meto šaltiniai, 80 000 maskvėnų kariauną lietuviai kartu su pagalbon atėjusiais lenkais, neturėdami nė pusės tiek karių, sustabdė ir sumušė Krapivnos lauke netoli Oršos. Valdovas Žygimantas Senasis europiniu papročiu po pergalės siuntė laiškus įvairiems to meto valdovams. Savo broliui, Vengrijos ir Čekijos karaliui Vladislovui, Lietuvos didysis kunigaištis Žygimantas rašė šitaip: "Šviesiausiasis karaliau ir mylimiausias broli, ši įžymi ir per daugelį amžių atmintina pergalė prieš priešų kėslus, kiek sutramdė ir smarkiai pakirto priešo įžūlumą ir nedorus siekius, tiek mums atnešė nemenkos paguodos ir visų bendrą sielvartą pavertė didžiausiu džiaugsmu.“ Pergalė guodė ne tik valdovą, tačiau ir visą Lietuvą.
Diplomatų triūsas
Ir visgi, pergalė, nors ir triuškinanti bei skaudi priešui, dar nelėmė karo baigties. Po mūšio sekę Jogailaičių diplomatijos veiksmai istorikų buvo pavadinti Oršos propaganda. Tačiau ar intensyvus lietuvių ir lenkų siekis kuo skubiai bei plačiau po mūšio informuoti Europą apie pergalę prieš grėsmę iš Rytų buvo iškreiptos, melagingos informacijos sklaida kaip, pavyzdžiui, valstybiniu mastu skleistas melas sovietinės okupacijos metais? Į ši klausimą atsako dr. Mintautas Čiurinskas: „Pačioje žinioje apie pergalę, tokią visiškai neabejotiną pergalę, nerastume jokios iškraipytos informacijos.“
Taigi kodėl buvo dėtos didelės pastangos į pergalės fakto viešinimą? Kodėl Žygimantas Senasis rašė net pačiam popiežiui Leonui X-ajam? Noras ir siekis informuoti svarbiausiąjį iš katalikų buvo natūralus. Dar daugiau, Roma buvo svarbus diplomatinis centras, kuriame sprendėsi ir valstybių likimai. Šiame centre veikė ir lenkų bei lietuvių pasiuntiniai. Veiksmų siekis buvo aiškus – informuoti Europą, jog rytuose bręsta naujas pavojus. Prof. Rimvydas Petrauskas taip apibūdina to meto situaciją: „Maskvos kontekste pradedama sakyti, kad Lietuva ir Lenkija tai yra krikščionybės skydas. Arba vėliau atsirado kita metafora – priešpilis kovoje prieš kitatikius.“
Naujųjų laikų arsenalas
Tenka prisiminti tuometinio karo su Maskva aplinkybes. Šventosios Romos Imperijos valdovas Maksimiljonas I sudaro slaptą susitarimą su Maskvos kunigaikščiu Vasilijumi III. Lietuvai ir Lenkijai gresia apsupimas. Negana to, į buriamą koaliciją įtraukiamas ir senas priešas – Vokiečių Ordinas. „Būtent prieš Oršos mūšį pirmą kartą nuskamba tokios pirmojo padalinimo gaidos.“ - pastebi dr. Mintautas Čiurinskas. Visa tai paskatina kuo intensyviau ir įvairiomis priemonėmis skleisti garsą apie pergalę Krapivnos lauke.
Siekiant tai padaryti, lietuvių ir lenkų diplomatai pasirodė tikrais savo laikmečio – renesanso – žmonėmis – imliais naujovėms bei nesibodinčiais neišmintų takų. Apie tai kalba ir dr. Mintautas Čiurinskas: „Žinia, žinoma, sklido ir savaime, tradiciniais būdais, bet buvo visas kompleksas priemonių, kurios buvo labai intensyviai naudojamos.“ Nors komunikacija XVI a. buvo nepalyginamai lėtesnė nei šiandien, Jogailaičių politika veikė efektyviai. Laiškai Europos valdovams buvo spausdinami ir platinami. Taip pat žinios apie sėkmę mūšyje pasiekė ir savotiškus vokiškų žemių laikraščius – naujienų spaudinius Niurnberge bei Leipcige. O ką jau kalbėti apie poetų eiles. Šitaip laimėti buvo siekiama ir spausdintu žodžiu.
Priešininkų kėslų griūtis
Tačiau galbūt gali rodytis, jog spausdinti tekstai ar diplomatinis darbas buvo nieko vertas. Juk jeigu Maskvos valdovas ir nugalėtas, jo sąjunginikas imperatorius visdar nusiteikęs priešiškai. Tačiau buvo kitaip. Valdovo Žygimanto Senojo ir jo aplinkos inicijuotos diplomatinės pastangos nebuvo bevaisės. 1515 m. suorganizuotas Vienos kongresas, kur buvo sprendžiami įvairūs regiono klausimai, lietuviams ir lenkams buvo sėkmingas. Išsigandęs lietuvių pergalės imperatorius nutraukė tokią pavojingą sąjungą su Maksva.
Nutarimai buvo sutvirtinti santuokomis: imperatoriaus sūnui buvo pažadėta Vladislovo duktė, o jo sūnus Liudvikas Jogailaitis buvo sužadėtas su imperatoriaus dukterimi. Tai parodo, jog tuo metu Jogailaičiai buvo lygiavertė dinastija galingiausiai Europos giminei – Habsburgams. Prof. Jūratė Kiaupienė po Oršos mūšio Jogailaičių vykdytą diplomatinę programą vertina puikiai: „[lietuviai ir lenkai] sugebėjo išplėtoti tą kampaniją labai veiksmingai, ir 1515-ų metų kongresas atitraukia Habsburgus nuo sutarties su Maskva.“ Uždavinys pasiektas.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – antradieniais 22:200, per LRT televiziją.