Taigi keliavome į jo širdį – Marienburgą. Viduramžiais lietuviams tai būtų buvę pavojinga. Tačiau šiais laikais tai malonus vizitas. Mus svetingai priėmė Marienburgo muziejaus darbuotojai ir sudarė visas sąlygas iššniukštinėti Vokiečių ordino paslaptis. Reikia gi pažinti priešą. Tegu ir po šešių šimtų metų.
Vokiečių ordinas – tai pirmiausia vienuolių bendrija, kurios tikslas buvo krikščionybės gynimas ir platinimas. Jų kadieninį gyvenimą tvarkė griežta regula. Istorikas Rimvydas Petrauskas komentuoja: „Ta regula numatė kelis dalykus, kuriuos perėmė ir vienuolių-riterių ordinai. Tai yra asketiškas gyvenimas, skaistumo įžadas, nesantuoka, neturto reikalavimas ir paklusnumo vadovybei reikalavimas. Tokia regula – tipiška viduramžiams.“
Iškyla klausimas: o kodėl tiek daug ano meto kilmingųjų pasirinkdavo tokį griežtą gyvenimo būdą? Rimvydas Petrauskas priduria: „Visų pirma, Ordinas turi drabužininką. Aprangos kodas buvo nusižiūrėtas nuo Tamplierių – tas ženklas, mantija ir juodas kryžius. Dėl šios mantijos Tamplieriai kurį laiką konfliktavo su Vokiečiu ordinu, nes nenorėjo dalintis šiuo Europoje jau pažįstamu ženklu. Bet Vokiečių ordinas sugebėjo apginti teisę nešioti tokius drabužius. Šiaip statutai numatė gan smulkmeniškus tiems laikams reikalavimus – miegoti apsirengus, turėti kelius apatinių drabužių komplektus, patalynės komplektus.“
Nepaisant visų griežtų reikalavimų, norinčių įstoti į šią organizaciją netrūkdavo. Kur slypėjo Vokiečių ordino populiarumo paslaptis? „Tai nuo brandžiųjų viduramžių išryškėjęs jaunesniųjų sūnų fenomenas. Feodalizmo laikotarpiu, stengiantis suvaldyti šeimos ir giminės turtus, buvo ribojamas vedyboms tinkamų sūnų skaičius. Buvo paliekami keli sūnūs šeimai sudaryti, o kitiems ieškoma kitų galimybių. Taigi tuo metu Vakarų Europos vyskupijų kapitulos prisipildė kilmingaisiais, jie darė bažnytines karjeras. Taip pat ir vienuolynai, o ypač vienuolių-riterių ordinai, kur kilmingųjų jaunesnieji sūnūs atsisakydami savo turtų, nedalyvaudami konkurencijoje dėl giminės valdų padalijimo galėjo toliau gyventi iš dalies riterišką gyvenimą“, paaiškina Rimvydas Petrauskas.
Kaip saugodavosi ordino broliai nuo šnipinėjimo?
Vizito Marienburge metu nukeliavome į vieną svarbiausių Marienburgo menių. Ji labai graži ir įspūdinga. Ir saugo vieną paslaptį. Ant šios menės suolų sėdėdavo aukšti ordino pareigūnai, su kuriais didysis magistras ir aptardavo svarbiausius reikalus.
Rimvydas Petrauskas pasakoja apie tokios hierarchijos struktūrą: „Hierarchijos viršūnėje buvo didysis magistras, o greta – didieji pareigūnai. Tai didysis komtūras, maršalas, iždininkas ir dvi pareigybės, kurių pasaulietinėse valstybėse nebuvo, bet jie labai gerai paaiškinami Ordino istorija – špitolininkas ir drabužininkas. Špitolė – prieglaudos instancija, na o drabužiai taip pat labai svarbūs Ordinui. Tai – patys svarbiausi Ordino pareigūnai.“
Šitoje salėje turėjo lankytis ir Vytautas, kai jis buvo pabėgęs pas Vokiečių ordiną. Čia jis turėjo dėstyti savo planus. Menamoje salėje buvo renkami didieji magistrai. Beje, jų rinkimo sistema buvo komplikuota. „Jei magistras mirdavo savo mirtimi arba nebūdavo atleidžiamas, jis galėjo testamentu numatyti savo įpėdinį. Tai nereiškia naujo magistro, bet tai reiškia naują atstovą, kuris kartu su pareigūnais vykdo naujo magistro rinkimus. Turėdavo būti sukviesta Generalinė kapitula ir tas pirmasis rinkėjas turėjo pasiimti dar vieną brolį, o jie dviese – dar trečiąjį. Ir taip ta rinkėjų grupė išauga iki trylikos. Tada tarpusavyje besitardami jie galėjo išrinkti didįjį magistrą, beje, ir iš savo tarpo“, aiškina R. Petrauskas.
Tiesa, tokiu atveju irgi buvo numatytos sudėtingos procedūros, kad negalėtų kandidatas pats už save balsuoti – jei žmogus tampa kandidatu, jis turi pasitraukti ir į jo vietą turi stoti kitas. Rinkėjas negali tapti didžiuoju magistru. Tokia išbalansuota rinkimų tvarka leisdavo išrinkti stiprius, bet nebūtinai kilme išsiskiriančius magistrus.
O dabar atskleiskime šios menės paslaptį. Jau žinome, kad čia buvo priimami svarbiausi sprendimai. Čia vykdavo audringos diskusijos. O pilis didelė, gali atsirasti ausų, kurios žinias perduos gal lietuviams, gal lenkams. Kaip apsisaugoti nuo pasiklausymo?
Atidžiau apsižvalgius pilies sienose galima pastebėti kiaurymes. Už jų buvo bažnytinis choras, kuris giedodavo, kai būdavo sprendžiami svarbūs klausimai. Tokiu atveju būdavo sunkiau pasiklausyti. Be to, Dievą šlovinančios giesmės tikriausiai tramdydavo pačius didžiausius išsišokėlius.
Ar tikrai lietuviai su lenkais norėjo pasikėsinti į didįjį magistrą von Plaueną?
Keliaujame į dar vieną labai įdomią menę. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo kaip ir likusios. Tačiau ji – ypatinga. Joje matome bombardos sviedinį, įstrigusį sienoje. Kokią gi istoriją jis mena?
Po Žalgirio mūšio lenkų ir lietuvių kariuomenė apsupo Marienburgą. Vietoj žuvusio mūšio lauke Jungingeno Ordinui vadovavo von Plauenas. Pasakojama, kad jis šioje menėje surinko pasitarimui likusius gyvus brolius. Tačiau pilyje buvo lietuvių ar lenkų šnipas, kuris davė ženklą sąjungininkų kariuomenei. Ši žinodama, kurioje menėje susirinko likę Ordino vyresnieji, paleido sviedinį iš bombardos, norėdami nugriauti koloną, laikančią lubas. Taip po griuvėsiais būtų palaidoti broliai. Tačiau nepataikė. O sviedinys įstrigo į šią sieną.
Aišku, tai tik legenda, kurią labai noriai pasakoja gidai. Bet juk ši legenda intriguoja, ar ne?
Kas apvogė Vokiečių ordiną?
Pinigai ir turtai buvo svarbūs visais laikais. Svarbūs jie buvo ir Ordinui: „Ordino finansinis mechanizmas buvo labai gerai sureguliuotas, patirtis atsinešta iš kitų kraštų čia tikrai veikė. Labai svarbu buvo nepriklausyti nuo vietinės žemdirbystės. Ordinas tiek Prūsijoje, tiek Livonijoje buvo žemvaldys, kuris turėjo vietinius ekonominius dvarus, iš kurių ėjo pelnas išlaikyti tiek vietinę, tiek centrinę valdžią. Kitas dalykas – gausios Vokiečių ordino valdos Europoje, ypač Vokietijoje. Kryžiaus žygių Šv. Žemėje metu kai kurie vokiečių kilmingieji užrašydavo gausias žemes Ordinui, ten buvo kuriamos balijos. Ir dalis ten gaunamo pelno eidavo į pagrindinę Ordino būstinę – Marienburgą“, pasakoja Rimvydas Petrauskas . Tačiau tai ne visi pajamų šaltiniai. Ordinas mokėjo gauti pinigų savo reikmėms: „Dar vienas papildomas dalykas – Vakarų Europos kilmingųjų žygiai, kuomet jie čia atsiveždavo savo pinigus tiems žygiams organizuoti. Be to – karo grobis, karo belaisviai. Taip pat labai svarbus dalykas – didžiojo magistro regalijos. Magistras, kaip pagrindinis Prūsijos suverenas, turėjo išskirtinių teisių. Tai – monetų kaldinimo teisė. Iš pradžių buvo kaldinami smulkūs denarai, po to – šilingai. Malūnų teisė, gintaro regalija, vandens regalija – iš to didysis magistras ėmė pinigus. Ir galiausiai, nors vienuoliams tas dalykas nebuvo labai būdingas, bet vienuoliai galėjo patys organizuoti prekybą.“
Ordino pinigai buvo labai vertinami ir saugojami. Tai iliustruoja 1364 metais, valdant Vinrichui iš Kniprodės, įvykis: vieną dieną įėjo į patalpas, kuriose buvo laikomi pinigai, iždininkas ir pamatė skylę grindyse. Suskaičiavo pinigus - trūksta 12 tūkstančių vengriškų guldenų. Kas gi galėjo taip įžūliai apvogti? Šalia buvo kepykla, todėl iš karto įtarimai krito ant kepėjų, kurie buvo dingę. Jų pradėta ieškoti po visas Ordino valdas. Po kiek laiko surado ir pakorė. Taigi Ordino iždo apiplėšimas nesibaigė geruoju.
Higienos ypatumai
„Tualetai yra atskira istorija Vokiečių ordino pilyse. Konventinės pilys – gan įstabūs statiniai, kuriuose dėl higieninių dalykų buvo numatyti vadinami dancigeriai – tualetai bokštuose. Ko gero pats įspūdingiausias yra Marienverderio pilyje (nors manoma, kad nusižiūrėta nuo Ortono pilies). Kartu tai atoki vieta, bokštas, bet iš kronikų žinome, kad kai kuriems Ordino broliams pasislėpimas tuose dancigeriuose, tualetuose išgelbėjo gyvybę“, įdomius faktus atskleidžia R. Petrauskas.
Didysis magistras, viena vertus, vienos vienuolijos vadovas, bet kartu ir suverenas svarbios valstybės, kuris turi žaisti visokius geopolitinius žaidimus, dalyvauti dvaro riterio gyvenime. Štai todėl Marienburgo pilis – magistro sostinė – toks kompleksiškas statinys. Viena vertus, vienuolynas, kuriame nuo tam tikros valandos turi viešpatauti tyla, kita vertus – didžiojo magistro rūmai. Dvaro sąskaitų knygos yra išlikusios – viską puikiai matome: kaip ir bet kurio Vakarų Europos suvereno dvare yra neūžaugos, juokdariai, muzikantų kapela, žvėrynas, išskirtinis žirgynas. Galiausiai susikūrė net vasaros rezidencija šalia Marienburgo – kaip tipiško suvereno. Tai ir vedė Vokiečių ordiną prie vidinio prieštaravimo, vidinės krizės, kuri galiausiai pasireiškė XVI a. pr., kuomet reformacijos metu Vokiečių ordinas Prūsijoje buvo paleistas ir virto pasaulietine valstybe – Prūsijos hercogyste.