Į lietuvių kalbą yra išversta puiki Jonaho Lehrero knyga „Vaizduotė. Iš kur kyla kūrybiškumas“. Autorius nagrinėja, kaip žmonės tampa kūrybiški. O svarbiausia, kaip kūrybiškumas kyla bendruomenėje. Be jokios abejonės, ši žmogaus savybė leidžia visai žmonijai judėti į priekį. Tik kūrybiškumo dėka nepalankias sąlygas galime išnaudoti savo naudai.
Silkės mįslė patvirtina J. Lehrero mintis: senovės lietuviai tikrai buvo išradingi ir kūrybingi. Tai, kas buvo jų silpnybė, jie paversdavo stiprybe. Tuo mes tikrai turėtume didžiuotis. Nors gal ir netiesiogiai.
Kokia ta silkės mįslė?
XIII–XIV amžiuje Baltijoje buvo gausybė silkių, lietuviai gyveno netoli šios jūros. Tačiau ant jų stalo šios žuvies nebuvo. O lietuviai žuvis mėgo. Gaudydavo ir valgydavo visas, kurios veisėsi ežeruose ar upėse. O kodėl tuomet negaudė silkės Baltijos jūroje? Kaip įminti šią mįslę?
Ieškodami atsakymo mes nuvykome į Marienburgą, senąją Vokiečių ordino sostinę. Ne, ten silkės neieškojome ir neradome, mums buvo įdomu kitkas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai visiškai nesusiję su mūsų nagrinėjama tema. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.
Šioje gražioje pilyje yra įdomi kolona, rodanti, kaip kryžiuočiai kaunasi su lietuviais. Vienas epizodas – ypatingai įdomus.
Apie tai pasakoja archeologas Gintautas Rackevičius: „Visa ši aštuonbriaunė kompozicija prasideda ir užsibaigia medžiu, ir už medžio vienas lietuvių, apsisukęs į priešingą pusę, plačiaašmeniu kirviu taikosi kryžiuočiui smogti į nugarą. Tokių kirvių esame radę ir Vilniuj, pastarųjų dienų tyrinėjimuose taip pat tokių randame, tai buvo baisus ginklas viduramžių laikais, nes atlaikyti jo smūgį būdavo ypač sunku. Šiame lietuvio ketinime galime įžvelgti ir didaktinį momentą: štai žiūrėkite, pagonys negarbingai elgiasi kovos metu ir taikosi smogti iš už nugaros vienam iš ordino brolių.“
Kronikose lietuviai pavadinami klastingais bei žiauriais. Kad jie tikrai nebuvo patys švelniausi žmonės pasaulyje, tą žinome. Be to, tai, kas priešams klasta, mums – išradingumas. Kada lietuviai tapdavo ypatingai kūrybiški?
Lietuvių išradingumas
Laimei, istoriniai šaltiniai mums paliko šiokius tokius atsakymus. Iš Marienburgo trumpam persikelkime į Latviją, prisiminkime Jersikos kunigaikštystę. Žinome, kad lietuviai žygiuodavo ir plėšdavo latvių gentis. Tačiau kaip jie įveikdavo Dauguvą? Verta papasakoti vieną nutikimą, susijusią su Jersikos kunigaikščiu Visvaldžiu, Daugeručio žentu.
„Jersikos kunigaikštystė buvo viena iš kelių vasalinių Polocko teritorijų, latvių ir sėlių žemių paribyje. Todėl Jersikos kunigaikštis XIII amžiaus pradžioje yra žinomas dviem vardais – Vsevolodo ir Visvaldžio. Manoma, kad tai buvo stačiatikybę priėmęs latvis, tačiau nebuvo jis grynas stačiatikis. Lietuviai šį kunigaikštį laikė vienu iš savų, jis garantuodavo užnugarį kariaujantiems lietuviams, suteikdavo maisto, parodydavo kelią, pats vadovaudavo lietuvių kariuomenėms“, pasakoja istorikas Artūras Dubonis.
Visvaldis net ir po savo uošvio Daugeručio mirties padėdavo lietuviams. Tai nepatiko Livonijos ordinui ir šis nusprendė pamokyti Visvaldį. Surengė karo žygį prieš jį. Visvaldžiui beliko tik prašyti prašyti lietuvių pagalbos.
Štai kaip rašo Henrikas Latvis: „Riteriai, išvydę lietuvių daugį ir būkštaudami, kad reikės su jais kautis, vieni laivu Dauguva leidžiasi žemupin ir sveiki grįžta į Kuoknesę, kiti su latgaliais patraukia sausuma ir iš užnugario užpuolami lietuvių. Ir latgaliai, matytdami savo menkas pajėgas, leidžiasi bėgti. Ir riteriai Meinhardas, Jonas ir Jordanas ėmė kautis ir, negalėdami atsispirti tokiai kariuomenei, galop krito ir buvo lietuvių nukauti“.
Ką ši pamokanti istorija rodo? Ogi tai, kad lietuviai parodė išradingumą, nes tiesiog nežinojo, kaip persikelti per Dauguvos upę. Dauguva – upė plati, be to, ji teka ne Lietuvoje. Tačiau ar galėjo senovės lietuviai kontroliuoti tai, kas dėjosi Nemune? Atsakydami į šį klausimą, atskleisime vieną klastingiausių lietuvių karinių operacijų. Tad iš Latvijos mes keliaujame į Lietuvą. Į Jurbarką.
Čia stovėjo Kolainių pilis. Ji pirmą kartą minima 1290 m. balandžio 23 d., kai „brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo [jos] vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo. Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį“.
Tačiau mus domina kita istorija. Tais pačiais metais Ragainės komtūras Ernekė išplaukė laivais į Lietuvą, „norėdamas išbandyti naujoves“. Tai sukėlė nerimą Surminui. Tačiau jis nežinojo, kaip juos pasiekti. Ir pasitelkė išradingumą.
„Surminas sušaukė pilėnus ir pradėjo tartis su jais, kaip būtų galima apgauti brolius; vieniems pasiūlius vienokį vylių, kitiems – kitokį, galop visi sutarė, kad vienas iš jų, mokąs lenkų kalbą, apsivilktų moteriškais drabužiais, atsistotų Nemuno pakrantėje ir, kai šie plausią pro šalį, pasiprašytų priimamas į laivą ir šitaip išvaduojamas iš netikėlių nelaisvės“.
Taip ir buvo padaryta. To ėmėsi lietuvių karys Nodamas. Jis mokėjo lenkiškai. Be to, buvo labai stiprus. Kai kryžiuočiai priplaukė prie gelbėti į pagonių nelaisvę papuolusios „moters“, jis taip stipriai įsikibo į laivą ir jį laikė tol, kol pribėgo kiti lietuvių kariai.
Beje, Nodamas turėjo būti tikrai išsilavinęs vyras. Jis ne tik lenkų kalbą mokėjo. Jis puikiai išmanė kryžiuočių riterių pasaulį. Apie 1260 metus pasirodžiusi Genujos arkivyskupo knyga apie šventųjų gyvenimus „Aukso legenda“ sulaukė didelio populiarumo. Ten pasakojama ir apie šv. Jurgio, riterių globėjo, legenda: esą krikščionių riteris atvyksta į vieną Libijos miestą, kurio princesė paaukota slibinui. Jis, aišku, slibiną įveikia. Ar ne panašų žygdarbį norėjo įvykdyti ir mūsų kryžiuočiai? Tačiau jie pateko į lietuvių pasalą.
Visa tai rodo, kad lietuviai su vandeniu nelabai draugavo. Vanduo jiems buvo svetima stichija. Ir ten, kur jis prasidėdavo, reikėjo išradingumo ir kūrybiškumo. Tikriausiai ši savybė senovės lietuviams ir padėjo išgyventi: jiems nepalankiams aplinkybes paversdavo galimybėmis.
O dabar galiausiai reikia atsakyti apie nerandamus silkės kaulus.
Kada Jogaila pirmą kartą pamatė jūrą?
„Lietuviai tikrai nebuvo jūrų tauta, nes juos nuo jūros skyrė kuršiai ir kautynių vandenyje mes nežinome. Žinome nedidelius lietuvių laivelius, kuriais jie perplaukdavo kokią kliūtį, o tie laiveliai buvo labai paprasti ir greičiausiai tai buvo oda aptrauktas ar iš žievės pagamintas karkasas. Tai nebuvo rimtos iš lentų suręstos valtys. Tai buvo labiau specialiųjų dalinių naudojami persikėlimo įrankiai, greitosiomis pasidaryti. Apie lietuvių laivyną XIV amžiuje tikrai negalėtume kalbėti“, teigia A. Dubonis.
Tačiau įdomiau dar vienas dalykas. Mes turime labai patikimą šaltinį, kuris aiškiai pasako, kada Baltijos jūrą pirmą kartą pamatė karalius Jogaila.
„Turime vieną keistą laišką, rašytą jau labai vėlai, XV amžiaus 3-iajame dešimtmetyje. Tuo metu susirašinėjimas tarp valdovų buvo įprasta praktika, taigi Vytautas rašė laišką Didžiajam magistrui, o jame buvo gana įdomi informacija. Vytautas pranešė Didžiajam magistrui, kad jis su Jogaila ruošiasi vykti prie jūros. Kadangi, citata: „Karalius jūros dar nėra matęs“. Toks pasakymas laiške negali kelti jokių abejonių – Vytautas norėjo Jogailai parodyti Baltijos pajūrį. Tuo metu po Melno taikos Lietuva buvo gavusi tą labai nedidelį Baltijos jūros pajūrio gabalėlį tarp Palangos ir Šventosios. Panašu, kad lietuvių valdovams tai nebuvo itin žinoma vieta ir jie pagaliau išsiruošė ekspedicijon pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo“, pasakoja istorikas Rimvydas Petrauskas.
Po ilgų narpliojimų mes išsprendėme silkės mįslę. Lietuviai nedraugavo su vandeniu. Jūra jiems nebuvo įdomi jokiais požiūriais. Todėl ir silkės negalėjo pasigauti Baltijoje. O jei nepagavo, tai ir archeologai neranda jos kaulų. Ji atkeliaudavo tik iš Rygos. Ir atsirasdavo tik ant turtingųjų stalo.
Tačiau svarbiausia, kad išsiaiškinome, jog tai, kad vanduo senovės lietuviams buvo svetima stichija, nereiškė, kad jie buvo visiškai bejėgiai. Mūsų protėviai pasinaudodavo kūrybiškumu, siekdami savų tikslų.