– Sovietinė okupacija Lietuvoje tęsėsi pusę amžiaus. Brežnevinį laikotarpį dažniausiai laikome stagnacijos laikotarpiu, o atėjus Gorbačiovui merdinti sovietų imperija sulaukė tam tikrų pokyčių. Vis dėlto, kaip lietuviams per šiuos ilgus metus pavyko išlaikyti valstybingumo siekį?
– Iš tikrųjų, tai yra labai platus klausimas, jeigu orientuojamės į tai, kaip čia atsitiko, kad buvome okupuoti, o viešumoje nebuvo arba buvo labai mažai tos laisvės siekinių. Tiesa, galima išskirti 1944-1953 m. vykusį partizaninį karą ir 1972 m., kai įvyko vadinamosios „kalantinės“. Tačiau visa tai buvo labai greitai užgniaužta.
Tai kas pasikeitė, kad 1988 m. vasarą jau vyko daugiatūkstantiniai mitingai, o 1989 m. pradėta siekti nepriklausomybės? Galima dar pridurti, kad mes pirmieji Sovietų Sąjungoje skelbėme nepriklausomybę, kai estai, pavyzdžiui, suverenitetą.
Matyt, vienas dalykas, kuris mus skyrė nuo Ukrainos, Kazachstano, Sakartvelo, Armėnijos, Azerbaidžano valstybių, kurios po Pirmojo pasaulinio karo labai trumpai turėjo valstybingumą, tai Lietuvos valstybės tradicija buvo gana stipriai įsišaknijusi tautiečių atmintyje.
1990 m. ir 1991 m. dar buvo žmonių, kurie atsiminė, kad Lietuva tarpukariu egzistavo kaip nepriklausoma valstybė.
Taip pat labai svarbu, kad bent jau dalis Lietuvos gyventojų kažkiek girdėjo apie vykusį partizaninį karą. Vadinasi, kažkas kažkada kovojo ir nėra taip, kad tiesiog esame grupė žmonių, kurie niekada neturėjo valstybės.
Kitas svarbus dalykas – disidentų ir rezistentų veikla. Aišku, sunku pasakyti kokiai daliai visuomenės tai buvo žinoma. Turbūt mažesniuose miesteliuose ir miestuose – mažiau, bet Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje apie tai buvo išgirstama. Pavyzdžiui, kad yra leidžiama Lietuvos katalikų bažnyčios kronika (LKBK), kad yra Antanas Terleckas, ar pan.
Verta pasakyti, kad vyko teismai, jie nebuvo uždari ir turime nuotraukų, kad kai kažką teisdavo, disidentai susirinkdavo paklausyti.
Aišku, galime kalbėti ir apie inteligentijos veiklą, kuri buvo daugiau balansuojanti, bet irgi darė tam tikrą įtaką. Kraštotyra ir kiti dalykai, kurie buvo iki tam tikro lygio toleruojami sovietų valdžios, nors ir nebuvo savo esme antisovietiniai, bet tuo pačiu skleidė žinią, kad yra kažkokia kita, ne sovietinė Lietuva.
Lietuviams didelį įspūdį darė liaudies kūryba, senosios sodybos, senasis kaimas. Iš tikrųjų, toks labai keistas ir sentimentalus santykis su protėvių praeitimi. Turbūt iš dabartinės perspektyvos tai sunkiau suvokti, bet to meto žmonėms tai liudijo kažką autentiško, nesovietiško: ne apie kažkokius sovietinius lozungus, elektrifikacijas ir kolūkines sodybas, bet apie tai, kaip gyveno mūsų protėviai.
Ir dabar turime feisbuke grupes apie senųjų sodybų grožį, kur žmonės dalijasi nuotraukomis. Todėl tikrai lietuviai turėjo tą sentimentalumą ir juos tai veikė.
Kita vertus, negalime pamiršti ir apskritai nepasitenkinimo sovietine realybe. Net ir tokio absoliučiai sovietinio rašytojo ir inteligentijos isteblišmento veikėjo Juozo Baltušio dienoraštyje galima rasti paburbėjimų, kad parduotuvėje nėra to ar ano. Aišku, kad ten nieko antisistemiško nebuvo, visi kartais bumbame ant valdžios, bet šie dalykai rodė, kad toje imperijoje nėra gerai gyventi.
Kitaip sakant, smetoninėje Lietuvoje viskas lyg ir buvo neblogai, o kai kas papasakodavo, kad ir labai gerai. Galime prisiminti, kad po nepriklausomybės atkūrimo kurį laiką vyravo smetoninės Lietuvos kultas, buvo perleistas ir Adolfo Šapokos istorijos vadovėlis.
Taigi, viską apibendrinus, galima sakyti, kad atmintis apie buvusią valstybę, partizaninį karą, taip pat pasireiškiantys rezistenciniai aktai, nepasitenkinimas esama valdžia, ypač prievole tarnauti sovietų armijoje, didino tą norą atkurti valstybę.
Negalime pamiršti ir pradėtos vykdyti perestroikos (liet. pertvarkymo) ir glastnost’ (liet. viešumo) politikos. Glastnost’ atvėrė galimybes kalbėti, nors tai vyko ir palaipsniui. Tačiau jeigu prakirtai tą cenzūros užtvanką, tuomet kelio atgal nebėra. Kitu atveju sovietams būtų tekę kartoti trėmimų politiką, mat jau fiziškai per daug žmonių pradėjo kalbėti.
– Priminkite Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) reikšmę. Kaip šiai organizacijai pavyko suburti tūkstantines minias?
– Pirmiausia, kalbant apie Sąjūdį ir jį suvokiant, dažnai pamirštama, kad tai buvo skėtinė organizacija. Turbūt kūrimosi pradžioje Sąjūdžio net nepavadintume organizacija, o labiau judėjimu.
Viena vertus, LPS turėjo organizacinį branduolį, vėliau atsirado Sąjūdžio Seimas, vadovybė, taip pat Landsbergis buvo priešakyje. Tačiau šio judėjimo viduje visada buvo tam tikros srovės arba frakcijos. Galime paminėti Romualdo Ozolo frakciją, kauniškius su Audriumi Butkevičiumi priešakyje, kurie buvo laikomi radikalesniais, rėksmingesniais ir norinčiais veikti nuožmiau, svarbų vaidmenį ten turėjo tremtiniai ir politiniai kaliniai. Tiesa, tuo laikotarpiu apskritai Kaunas buvo laikomas turbūt tautiškiausiu miestu.
Taip pat ir Vytauto Petkevičiaus grupelė. Šis žmogus šiaip jau buvo nomenklatūros dalis, rašytojas, ir labiau atstovavo kitokią Sąjūdžio pusę. Iš tikrųjų, Lietuvos sąjūdį sudarė gana marga publika.
Dar vienas svarbus aspektas, kad šis judėjimas veikė tokioje gana keistoje atmosferoje ir tam tikra prasme konfrontacijoje. 1988-1990 m. viskas taip išsprogsta ir įvyksta tiek daug įvykių, kad norint parašyti to laikotarpio istoriją, reikėtų kelių tomų veikalo.
Taigi, Sąjūdis sėkmingai veikė, kadangi turėjo labai aiškų antagonistą ir sugebėjo tai išnaudoti. Kitaip sakant, turėjo priešą – Lietuvos komunistų partijos Centro komitetą (LKP CK).
Iš pradžių jam vadovavo Ringaudas Songaila, kurį galime vadinti stagnacijos laikų veikėju, bet jis greitai buvo išvarytas dėl vadinamo „bananų baliaus“. Priminsiu, kad 1988 m. rugsėjo 28 d. A. Terlecko vadovaujama Lietuvos laisvės lyga (LLL) bandė surengti mitingą dėl tą dieną 1939 m. pasirašytų Molotovo- Ribentropo pakto papildomų slaptųjų protokolų. Tai buvo diena, kai Lietuva buvo atiduota iš nacių Vokietijos įtakos sferos į Sovietų Sąjungos. Taigi, minint šį įvykį LLL atstovai buvo išvaikyti milicijos, daužomi guminėmis lazdomis arba vadinamais „bananais“.
Po šio įvykio R. Songaila buvo išverstas iš posto ir jį pakeitė Algirdas Mykolas Brazauskas. Vis dėlto, ir R. Songailos valdymo metu komunistų partija labai nesipriešino Sąjūdžiui, daugiau tas priešiškumas buvo parodytas LLL.
Kita vertus, A. M. Brazauskas suprato, kad reikia kažkaip keisti partijos politiką ir 1988 m. rudenį įvyko posūkis į pragmatiškus dalykus. Taip stengtasi parodyti, kad LKP CK keičiasi. Pirmas dalykas, kad tikintiesiems buvo grąžinta Katedra, taip pat grąžintas Vinco Kudirkos himnas „Tautiška giesmė“, trispalvė vėliava, lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine. Tiesa, tas gražintas valstybinės kalbos statusas buvo šiek tiek juokingas, kadangi valstybės nėra, o suteikiame valstybinį statusą.
Tuomet LPS su Vytautu Landsbergiu priešakyje irgi turėjo kaip kolektyvinė institucija reaguoti į šiuos dalykus. A. M. Brazausko populiarumas augo, todėl 1989 m. vasario 16 d. Lietuvos sąjūdis labai aiškiai deklaravo nepriklausomybės siekį.
Šiuo klausimu kompartija atsiliko, daugiau kalbėjo, kad Lietuva be suvereniteto yra Lietuva be ateities, o į nepriklausomybę reikia žengti „žingsnis po žingsnio“. Dėl šių pasisakymų 1989 m. Sąjūdis pradeda imti viršų, aiškiai deklaruoti, kad nepriklausomybė yra pagrindinis jų tikslas. LKP nesiryžo tokio siekio atvirai išsakyti, nors ilgainiui nuomonę pakeičia, bet jiems reikėjo susitvarkyti ir su Maskvos faktoriumi. Tačiau įvyksta tam tikras poslinkis, kai 1989 m. gruodį LKP atsiskiria nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP).
Reiktų paminėti, kad LKP niekada nebuvo savarankiška organizacija ir sovietmečiu veikė labiau kaip SSKP skyrius. Viskas eidavo iš Maskvos, turėjo tik ribotą autonomiją.
Taigi, LKP galiausiai atsiskyrė ir pasiskelbė nepriklausoma partija. Tas dalykas rodė, kad vyko tam tikri pasikeitimai.
Tačiau Sąjūdis vis tiek ėmė viršų. Pavyzdžiui, Baltijos kelyje LKP lyderiai nedalyvavo ir kiti veiksniai lėmė, kad 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose Sąjūdis laimėjo aiškią daugumą. Kadangi jis atėjo su labai apibrėžta nepriklausomybės siekio programa, tai ir įgavo mandatą ją skelbti kovo 11 d. Aišku, ta skuba buvo dėl to, kad ir Maskvoje ketinta imtis tam tikrų veiksmų. Visų pirma, paskelbti Gorbačiovą SSRS prezidentu, o tada unifikuoti aplink SSRS prezidentą visą valdžią. Anksčiau ta valdžia buvo unifikuota aplink SSKP, bet jai suskilus, reikėjo imtis kitų priemonių. Taigi, lietuviams vengiant šitų ir kitų pareiškimų, buvo nuspręsta užbėgti įvykiams už akių.
Taigi, Sąjūdis anksčiau ir ryžtingiau pradėjo kalbėti apie nepriklausomybę ir pasiūlė žmonėms greitesnį variantą.
– Paskelbėme nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d., tačiau sovietų valdžia 1991 sausio 13 d. žiauriais būdais dar bandė tai užgniaužti. Kaip manote, ar Gorbačiovas tikrai galėjo pramiegoti šiuos įvykius Vilniuje?
– Iš tikrųjų, tai nebuvo pirmas ar paskutinis sovietų valdžios toks bandymas. Reikia prisiminti, kad iki 1991 m. sausio 13 d. įvykių 1989-1990 m. Tbilisyje ir Baku taip pat buvo žiauriai išvaikytos demonstracijos, ten irgi žuvo žmonės.
Jeigu kalbėtume apie Gorbačiovą, tai jis turėtų būti arba labai aklas ir nekoks lyderis, arba, remiantis Merfio dėsniu, aiškiausias atsakymas yra paprasčiausias. Vadinasi, paprasčiausias būtų atsakymas, kad jis viską puikiai žinojo.
Jeigu kalbėtume apie viską nuo pradžių, tai Sovietų Sąjunga buvo sudėtingas darinys. Labai dažnai galvojama, kad buvo Sovietų Sąjunga, jos diktatorius ir viskas labai paprasta. Tačiau diktatūroms irgi nėra lengva, ypač kai yra atveriami informacijos klodai. Kitaip sakant, kai informacijos nebevaldai, o jau buvo atsiradusi ir laisva spauda, ir laisva televizija, ir laisvas radijas, tai viską tampa sunkiau kontroliuoti.
1990 m. derybos nelabai pavyko, o ir nėra aišku, ar norėta, kad jos pavyktų. Taigi, jau po kovo 11 d. buvo smurto protrūkių, tik galbūt ne tokio lygio. Buvo rodoma jėga, kai po Vilnių pradėjo važinėti tankai, gaudomi šauktiniai į sovietų armiją (grubiai gaudomi, patruliai važiuodavo ir ieškodavo žmonių, buvo įsiveržę ir į psichiatrijos ligoninę Naujojoje Vilnioje, kur slapstėsi lietuviai rekrūtai), taip pat buvo užgrobti ir kai kurie pastatai, iki minimumo sumažintas dujų, naftos tiekimas ir t. t.
Degalų trūkumas buvo juntamas ir savo automobilių turėtojams, ir viešojo transporto naudotojams. Suprantama, jeigu galėdavome pasigaminti maisto, tai savų energetikos išteklių nelabai turėjome. Iki dabar išliko problema, kaip juos užsitikrinti.
Tad svarbu įsidėmėti, kad po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 d. Maskva nenorėjo pasiduoti. Reikia suvokti ir to meto tarptautinį kontekstą. JAV, Vokietija ir Prancūzija spaudė Gorbačiovą taikiai ir ramiai išspręsti šį klausimą. Ne tik Lietuvos, bet ir kitų sovietų okupuotų valstybių.
Taigi, Gorbačiovas jautė tą spaudimą, taip pat norėjo išlikti mėgstamu Vakaruose. Kitaip sakant, jis juk tas žmogus, kuris užbaigė Šaltąjį karą, gavo apdovanojimų, buvo vadinamas mažybiniu žodžiu Gorbis, vokiečiai irgi džiaugėsi, kad leista nugriauti Berlyno sieną. Dėl šių dalykų Gorbačiovas buvo labai priklausomas nuo Vakarų opinijos, taip pat Sovietų Sąjungos ekonomika buvo labai prastos būklės, jai reikėjo Europos valstybių ir JAV paramos. Tuo atžvilgiu Vakarai turėjo spaudimo priemonių.
Vis dėlto 1990 m. antroje pusėje keičiasi tai, kad pasaulio žvilgsnis nukrypo kitur, kai rugpjūtį Irakas įsiveržė į Kuveitą. Tas dėmesys ten nukrypo, kadangi amerikiečiai pažadėjo ginti Kuveitą ir 1990 m. lapkritį JTO Saugumo taryba priėmė rezoliuciją, kuria įpareigojo Iraką pasitraukti iš Kuveito iki 1991 m. sausio 15 d. Prisiminkime, kad JAV 1991 m. sausio 16 d. pradėjo tam tikrų objektų bombardavimą Irake.
Vadinasi, kai Vilniuje sausio 13 d. sovietai panaudojo brutalią jėgą, tai viso pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į galimą karą Irake, laukta, kas bus toliau. Saudo Arabijoje buvo dislokuoti amerikiečių kariai.
Tačiau tai nereiškia, kad jeigu tas dėmesys buvo nukreiptas į Iraką, tai nebesidomėjo įvykiais mūsų krašte. Pasaulis sužinojo apie sausio 13 d., bet galime šią situaciją palyginti ir su dabartiniais laikais. Pavyzdžiui, kai HAMAS užpuolė Izraelį, tai nuo karo Ukrainoje laikinai tas dėmesys irgi buvo nukreiptas. Kadangi Ukrainoje vyksta rutininis, kruvinas frontinis karas, tai tas naujas įvykis Izraelyje pasiglemžė dalį dėmesio.
Sovietai greičiausiai norėjo pasinaudoti tuo tarptautiniu kontekstu ir išspręsti reikalus Lietuvoje. 1990 m. gruodį į Lietuvą įvedami papildomi daliniai arba atgabenami į Vilnių. Tai ypač pradėta daryti sausio pradžioje su pretekstu, kad reikia gaudyti rekrūtus, kurie neva vengia tarnybos.
Jeigu grįžtume prie Gorbačiovo vaidmens, tai manau, kad mitas, jog jis nieko nežinojo. Savo atsiminimuose jis yra pasakęs, kad kas galėtų paneigti, jog esą kažkas buvo labai suinteresuotas sutepti SSRS prezidento vardą žuvusiųjų krauju. Kitaip sakant, tokiu būdu turėjo jį sukompromituoti. Negalime pamiršti, kad 1991 m. rugpjūčio mėnesį įvyko pučas prieš Gorbačiovą. Vadinasi, pasak Gorbačiovo, jau žiemą ruoštasi jo vardą sutepti.
Tačiau man tada lieka neaiškūs du dalykai – jeigu Gorbačiovas nieko nežinojo, tai kaip jis 1991 m. sausio 10 d., kai buvo likusi viena diena iki Spaudos rūmų užėmimo ir kelios dienos iki Televizijos bokšto ir Radijo ir televizijos komiteto šturmo, iš esmės atsiuntė ultimatumą. Oficialiai jis buvo vadinamas reikalavimu, bet tai buvo ultimatumas atsiųstas Aukščiausiajai Tarybai ir pareikalauta tučtuojau atkurti SSRS konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimą. Taip pat atšaukti konstitucinius aktus ir buvo skelbiama visoje propagandinėje kampanijoje atkurti prezidentinį valdymą. Jeigu Gorbačiovas yra prezidentas ir jo vardu bandoma atkurti kažkokį valdymą, tai vadinasi ultimatumas ateina iš jo. Keistai atrodo, kad Gorbačiovas paskelbia tą ultimatumą ir po kelių dienų įvyksta tai, kas įvyksta.
Taigi, sunku patikėti, kad diktatūrinėje valstybėje, kur visa informacija vis tiek yra perduodama aukščiausiai valdžios galvai, neįmanoma nežinoti ir nematyti, kad kažkas vyksta. Juo labiau, kad sausio 11 d. buvo užimti Spaudos rūmai, ten irgi buvo sužeistų žmonių, tai tikrai apie tai turėjo sužinoti. Dar ir sausio 8 d. Jedinstvos šturmas. Manau, kad valstybės lyderis turėjo aiškiai suvokti, jog neramumai auga.
Kiti žmonės Maksvoje apie tai žinojo. Pavyzdžiui, Jelcinas ketino į Lietuvą atvažiuoti sausio 12 d., bet jam atvykus į Baltarusiją, nebesiryžo važiuoti į Vilnių. Vadinasi, jis irgi nujautė arba gavo kažkokius signalus, kad čia nėra saugu ir gali kažkas įvykti.
Dar vienas svarbus dalykus, kad į Lietuvą buvo komandiruojami ne tik eiliniai kariai, bet ir vadovai kai kurių institucijų arba vadovų pavaduotojai. Sovietinėje sistemoje tie pavaduotojai buvo politinio pasitikėjimo asmenys, kaip mūsų laikais viceministrai, kai ministrai negali kažkur dalyvauti. Viršiausias Vilniuje buvo SSRS gynybos pavaduotojas ir oro desanto pajėgų vadas generolas Vladislovas Ačialovas. Tai buvo labai aukštos pareigos ir jis viską tiesiogiai raportavo Maskvai. Buvo atvykę ir kitų aukšto rango pareigūnų.
Tikrai taip nebuvo, kad į Lietuvą atvyko kariai ir darė ką nori. Kartais vaizduojama, kad esą atėjo desantininkai ir vos ne savavališkai viską sprendė.
Viską apibendrindamas išskirsiu, kad jeigu buvo padaryta „klaida“ sausio 13 d., tai kaip atsitinka, jog tą dieną užimti objektai buvo išlaikyti iki rugpjūčio mėnesio pučo. Iš radijo ir televizijos komiteto buvo pasitraukta tik po rugpjūčio pučo. Tai, kaip išėjo, kad beveik pusę metų buvo laikomi tie objektai? Jeigu esą padarėte klaidą ir atsiprašyti neišeina, tai bent viską atkurkite ir gražinkite pastatus. Tačiau to nebuvo padaryta.
Galų gale, atsakomybėn nebuvo patraukti žmonės, kurie padarė tuos nusikaltimus: KGB vadas Kriučkovas, vidaus reikalų ministras Pugo ir gynybos ministras Jazovas. Šie trys žmonės, kurie vadovavo pajėgoms, siautusioms ir žudžiusioms Vilniuje nekaltus žmones, nebuvo nubausti. Jeigu Gorbačiovas būtų juos kažkaip nubaudęs, galbūt jie nebūtų įvykdę ir pučo rugpjūtį.
– Šiais laikais verda diskusija, ar Sausio 13 d. turėtume laikyti pergalės ar gedulo diena. Kaip jūs manote?
– Turbūt taip supriešinti, ar čia pergalė, ar gedulas, neišeina. Sunku net sakyti, kad tai yra kažkas per vidurį. Jeigu vertinsime iš paskutinių kelerių metų perspektyvos, kai 2022 m. vasario 24 d. įvyko plačiafrontė Rusijos invazija į Ukrainą, tai Zelenskis ir visi ukrainiečiai, nepaisant grėsmės ir baimės, nusprendė atstovėti.
Kaip žinome, Zelenskiui amerikiečiai siūlė labai aiškią alternatyvą – jį išgabenti. Tačiau Ukrainos prezidentas paprašė duoti šaudmenų, o ne pavėžėjimą.
Nenoriu taip visiškai sulyginti šio įvykio su sausio 13 d., nes mastai kitokie, bet to panašumo į tą atstovėjimą galime rasti. Žmonės lieka savo vietose – tiek Aukščiausioje Taryboje, tiek kituose postuose.
Galime prisiminti ir sausio 11 d. savanorį Lukšį, į kurį buvo pradėta šaudyti, nes jis atidengė čiurkšlę iš priešgaisrinės žarnos ir sušlapino sovietų pulkininką. Tada tas pulkininkas ir pradėjo šaudyti.
Taip pat sausio 13 d. naktį, kai per garsiakalbius iš Aukščiausiosios Tarybos buvo pasakyta, kad yra šaudoma, yra sužeistų ir liepta miniai skirstytis, nes per daug pavojinga, tai žmonės pradėjo rėkti „Ne!“. Tai yra nufilmuota.
Todėl reikia pasakyti, kad tikrai sklinda labai grubių melagysčių, jog neva Lietuvos valdžia nesirūpino žmonių saugumu. Tai yra netiesa ir žmonių niekas varu nevarė. Jie patys tam pasiryžo. Tikrai turėtume didžiuotis tuo momentu ir suvokti kaip mūsų pergalę ne ta prasme, kad iškart kažką pasiekėme, mat dar praėjo aštuoni sunkūs mėnesiai su įvairiais įvykiais, bet moraline ir mentaline prasme už ką ir prieš ką tai įvyko.
Manau, kad ateities kartoms bus svarbu, kai matys tą pasiryžimą. Neduok Dieve, jeigu reikėtų vėl stoti į gynybą, gal šie įvykiai irgi būtų tam tikras pavyzdys, kad negali išduoti to, kas buvo padaryta.
Kita vertus, neturime pamiršti, kad buvo keturiolika aukų, daug nukentėjusių, taip pat Medininkų žudynės, pasieniečio Žagunio nužudymas. Tai yra tokie dalykai, kai turime atiduoti deramą pagarbą.
Lietuvių katalikiška tradicija yra labiau tokia, kad esame linkę lankyti kapines, pažymėti žūties vietas, tačiau tai neturėtų irgi užgožti to, ką gavome.
– Lietuvos geopolitinė situacija šiais laikais ir vėl komplikavosi, galima išgirsti, kad užsieniečiai bijo čia lankytis dėl karo grėsmės. Koks jūsų būtų palinkėjimas Lietuvai?
– Manau, kad baimė yra labai natūralus ir normalus jausmas. Jeigu baimės neturėtume, turbūt kaip žmonija neišgyventume. Mums baimė, visų pirma, suteikia galimybę mobilizuotis. Susiimti ir pasirūpinti, kad apsaugotume savo šeimas.
Palinkėjimas Lietuvai – gyvuok!
– Ačiū už pokalbį.