Istoriko teigimu, K. Škirpa yra antiherojus. Tiesa, šį vertinimą istorikas pabrėžia kaip absoliučiai asmeninį.
„Pradėkime nuo to, kad esu tikras, jog Škirpa nelaikytinas lietuviškuoju Eichmannu ar kitokiu žudynių organizatoriumi, juoba įkvėpėju. Jis nėra kaltas dėl Lietuvos žydus ištikusios Katastrofos, nėra atsakingas, kad mieli Lietuvos žmonės stojo tarnauti naujam okupantui bendrininkaudami jo tamsiuose ir kruvinuose darbuose. Pirmiausia dėl to, kad kaltė čia, šitame lygmenyje, labai stipriai asmeninė: ką kiekvienas padarė/ prisidirbo, už tą ir turi būti įvardyti. Tačiau Berlyno LAF dokumentai, paties Škirpos parašyti ar pasirašyti tekstai, pasakytos kalbos etc. yra, be visų kitų, gražių ar nelabai, dalykų pakankamai gausiai prisodrinti nacionalsocialistinės retorikos“, – „Facebook“ tinkle dėstė N. Šepetys.
Vis dėlto, jo teigimu, K. Škirpos veiklą šiuo atveju reiktų vertinti politiškai. „Reiktų atskirai žiūrėti, kur ten propagandiniai inkliuzai, kur ten perimtos ideologemos, kur jau įsisavinti pasaulėžiūros elementai. Bet už didžiumą tų dalykų Škirpa yra politiškai atsakingas, todėl aš svarstyčiau ne ideologiškai, jo (šiaip jau tuo laikotarpiu neginčytino) antisemitizmo laipsnį, o būtent politiškai“, – teigė N. Šepetys.
N. Šepetys teigė, kad Lietuva kartu su Reichu jam buvo svarbesnė nei ta Lietuva, kurią sunaikino sovietai: „Ar Škirpa, po Lietuvos valstybės sunaikinimo, iki Vokietijos–SSRS karo, netapo kitos valstybės kolaborantu? Viso Berlyno LAF nelaikydamas in corpore kolaboracine struktūra, dėl Škirpos vis dėlto turėčiau rimtų abejonių. Jo pasirengimas bendradarbiauti su vokiečiais buvo pernelyg intensyvus ir per menkai sąlyginis, jos paties Lietuvos-kartu-su-Reichu vizija jam buvo tapusi svarbesnė už tą Lietuvą, kuri buvo buvusi ir kurią sovietai sunaikino“.
VU istoriko teigimu, K. Škirpa tyčia ir sąmoningai savivaliaudavo bei piktnaudžiavo tarnyba. „Tai Lietuvai, kuri buvo Škirpai patikėjusi atsakingą diplomatinį postą, dar nuo 1938 m. Škirpa vis nepabūdavo lojalus. Labiau tyčia, gana sąmoningai ir tą galima nustatyti nuosekliai lyginant jo susirašinėjimą su viršininkais Kaune, jo ano meto kitus tekstus su vėlesniais perkūrimais „atsiminimuose“ ir „istoriniuose darbuose“, kitų šalių diplomatų vienalaikiais dokumentais“, – teigė N. Šepetys.
Istorikas teigė, kad „Škirpa po truputį kūrė, projektavo savo naująją Lietuvą, kaip nacių Vokietijos satelitę jau nuo anksčiau, kol ta Lietuva dar buvo nepriklausoma“. „Ir tai nėra pasigėrėtinas veikimas, veikiau atvirkščiai. Tai Lietuva, kuri nusisuko ne tik nuo tos realios Lietuvos valstybės, kurią sunaikino sovietai, bet ir nuo tos, kurią kūrė savanoriai, taigi ir pats Škirpa. Nuo Lietuvos, kurioje vietos turėjo būti visiems, ne tik „tikriems lietuviams“. Kaip į tokį Škirpos projektavimą žiūrėjo vokiečiai – atskiras, klausimas, ne fb („Facebook“ – DELFI) formato. Bet kuriuo atveju, jiems labiau reikėjo vykdytojų, ne projektuotojų“, – socialiniame tinkle rašė N. Šepetys.
Istorikas teigė, kad asmeniškai jam K. Škirpa yra antiherojus. „Man asmeniškai, pabrėžiu, asmeniškai, Škirpa yra antiherojus ne tiek dėl to, ką jis padarė (nes tai buvo vis dėlto žodžio, o ne veiksmo žmogus), o dėl to, ką jis parašė. Ir kaip parašė. Idant nebesiplėsčiau, paminėsiu tik vieną aspektą: sistemingą manipuliavimą. Faktais, dokumentais, situacijomis, asmenimis. Rašydamas raportus ar laiškus, promemorijas ar „atsiminimus“, „istorines“ knygas Škirpa visą laika manipuliuoja, kombinuoja faktus ir postfaktinį sužinojimą, retrospektyvines konstrukcijas ir nutylėjimus, pirminių šaltinių kupiūravimą ir kūrybiškus perrašymus. Šalia to, žinoma, parašo ir daug tikslių dalykų, ir tai daro jo pasakojimus dar pavojingesniais. Škirpa yra vienas didžiausių Lietuvos istorijos rašymo sukčių, daręs tai, beje, niekieno neverčiamas. Suprantama, kai kuriais atvejais gelbėjo jis savo kailį, kai kada gal ir ne nuo visai pagrįstų kaltinimų. Bet vis dėlto pirmiausia tai yra žmogaus, be galo mylėjusio save ir savo vizijas apie Lietuvą, tekstai. Galite, kas norite, laikyti jį savo herojumi, bet žiūrėkite ir į tai, kokiai tada Lietuvai save priskiriate“, – teigė N. Šepetys.
Baigdamas įrašą socialiniame tinkle jis pridūrė ir išvadą: „Nežinau, aš tai tai kitaip nuo pat pradžių tą gatvę ir Vilniuje, ir Kaune Kalniečiuose, ir kitur būčiau vadinęs“.
DELFI primena, kad tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėja nuo šiol turės naują pavadinimą: sostinės taryba pritarė idėjai pervadinti Senamiestyje, prie pat Gedimino kalno esančią alėją į Trispalvės. Savivaldybės taryba taip pat pritarė Darbo partijos frakcijos siūlymui Trispalvės alėjoje atidengti atminimo lentą, taip pažymint K. Škirpos ir jo bendražygių pastangas organizuojant pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui.
K. Škirpos kaip istorinės asmenybės veikla vertinama nevienareikšmiškai. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, jo vadovaujamoje organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą. Kita vertus, centras pabrėžia, kad organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu, organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą.