Ukraina liko už Vakarų civilizacijos ribų
Savo įžvalgomis istorikas A. Bumblauskas dalijosi DELFI TV laidoje „Redaktoriaus virtuvė“, kurioje šeimininkauja naujienų agentūros „Elta“ vyriausiasis redaktorius Vytautas Bruveris.
Nors karas Ukrainoje vyksta jau daugiau 2014 metų, o kulminacinė jo fazė – masinė Rusijos invazija – jau daugiau nei devynis mėnesius, daugelis žmonių Vakaruose, kitose pasaulio dalyse į jį vis dar žiūri kaip į regioninį procesą. Nei lietuvių, nei ukrainiečių, nei kitų jų sąjungininkų aiškinimai, kad tai nėra tik regioninis konfliktas, kad čia karas, turintis civilizacinę, globalinę potekstę, neveikia. Kaip tai reikėtų išaiškinti tokiems žmonėms?
„Jei taip aiškina NATO, tada siūlyčiau NATO kilmės ir, apskirtai, Vakarų civilizacijos pamokas pakartoti. O tiems, kurie iš tolo stebi, kurie neturi mūsų vakarietiško civilizacinio identiteto, tų nepermokysi, juk visko pasaulyje vyksta žiauraus, tai tiems žmonėms ir nebus iki galo suprantama. Juo labiau, kad Ukrainos istorija yra užmaskuota nuo pasaulio istorijos, ji tiesiog kažkokia šalis kontinento viduryje. Nėra daug Ukrainos istorikų, kurie dirba pasaulyje. Šiek tiek yra, bet šiaip Ukrainos istorija daug kam yra paslaptis“, – teigė istorikas A. Bumblauskas.
Ar tikrai Vakarų visuomenėms neįmanoma išaiškinti, jog šis karas Ukrainoje yra toks procesas, kuris negali būti uždarytas regioninėje dėžėje?
„Vakariečių tada reikia klausti, kaip jie apsibrėžia savo civilizacinę tapatybę, ar apskritai tokią turi. Kartais būna, kad žmonėms jos nereikia. Valstybės patriotizmas, valstybės identitetas ir viskas, civilizacijos nėra. Mus Europos Sąjungos projektas privertė mąstyti. Prancūzai, vokiečiai kuria bendras Europos istorijas, o būtent Ukrainos ir nėra šiame reikale, tai ir sudaro, manau, pagrindinę problemą. Rytų Europa yra paslaptis prancūzų istorikams, gal vokiečiams mažiau, bet vienaip ar kitaip Ukraina tai tikrai yra paslaptis. Juo labiau, kad Samuelis Hungtintonas, vienas žymiausių civilizacinių teoretikų, patalpino Ukrainą pilkoje zonoje, anot jo, Vakarų civilizacijos riba eina per Ukrainos vidurį, net ne per vidurį, o per Vakarų Ukrainą, tą pačią, kuri iki Stalino aneksijos priklausė Austrijai ir po to Lenkijai. O visa kita Ukraina yra tokia pilka zona, kurios civilizacinio skirtumo nėra, gal dėl to ir atominių ginklų Ukrainai nereikia. Ar tik nebus tai nulėmę, iki galo negaliu garantuoti, bet iš tokios bendros nuotaikos, kad ji liko kabėti pilkoje zonoje, iš čia visos bėdos“, – samprotavo laidos pašnekovas.
Klausimas, ar bus pergalė
Nepaisant iki galo neatskleistos Ukrainos istorijos, jos pergalė prieš Rusiją būtų traktuojama kaip Vakarų civilizacijos pergalė ir Rusijos reicho žlugimas. Tad dar dabar vienintelė nežinomybė yra, kiek dar bus pralieta kraujo, kiek bus sukrėtimų, koks bus netekčių mastas?
„Ir pati pergalė lieka klausimas, ne tik mastas, bet ir tai, ar pergalė galima. O juk įmanoma ir atvirkščiai, niekas neatmeta, joks mąstytojas nepasakys“, – tvirtino A. Bumblauskas.
Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, kurios yra Ukrainos sąjungininkės, viešoje erdvėje yra aiškus pergalės apibrėžimas, jog Ukraina išmeta Rusijos pajėgas iš savo teritorijos, o galutinis tikslas yra Rusijos režimo subyrėjimas. Bet kaip atrodytų pralaimėjimas?
„Žinoma, bijome kalbėti apie pralaimėjimą, nes baisu. Tai Ukrainos valstybės sunaikinimas, pavyzdžiui, janukovičininkai nuverčia Zelenskį. Prorusiškos jėgos išlikimas, dėl ko tampytis reikės ilgai. Bijau, kad ne tiek faktorius pati Ukrainos visuomenė, bet bijau, kad kol Rusija išsvaidys visas raketas, kiek laiko gali praeiti, jie gali ir visą energetiką atjungti, jie tos armados turi, mes iš principo nežinome, juk pastoviai svyruoja prognozės, kiek jie turi, atrodo, kad nebeturi, ir vėl jau turi. Ką mes žinome, kokios jų pajėgos yra, slėpti jie moka. Ar mes susimąstėme, kiek mes atominių ginklų turėjome Lietuvoje sovietiniais laikais. Platelius sužinojome, o man pasakojo, kad ir prie Ukmergės buvo, kad galavastikai buvo atskirai, o rakečikai kažkur atskirai. Ir tai buvo mums po nosimi, niekas nežinojo, istorikai apie tai kažkodėl nekalba. Rusija dabar Ukrainą bando paversti gyvenimui netinkančia dykuma. Tačiau man svarbiausia yra gal ne tiek, kaip ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, Ukrainos nepriklausomybė, sienų atkūrimas, bet Rusijos likimas. Ne Rusija, o Rasija ir jos likimas yra didžioji civilizacinė problema“, – tvirtino A. Bumblauskas.
Karas tikrai gali išsiplėsti
Todėl jis teigė, kad kol Rusijos režimas nesugrius savaime ar nebus sugriauta, tol konfliktai ir karai nesibaigs.
„Žmonėms turi ateiti į galvą, kad su Rusija reikia elgtis, kaip su Hitlerio Vokietija, be gailesčio, visur denacifikacija. Turi sugriūti režimas pats iš vidaus, ne kitaip nebus, juk okupacijos nebus. Vadinasi, iš kažkur turės ateiti jėgos, kurios nuverčia Kremlių. Turi būti režimo permaina. Jei to nebus, tai Ukrainos pergalė bus efemeriška, taip manyčiau. Net jei ir išvarys svetimas pajėgas, už 10 kilometrų sėdės monstras“, – akcentavo istorikas.
Ar galima tikėtis, kad Rusijos režimas žlugs, gal jau matyti tokių požymių?
„Čia reikia norėti. Jei tyrinėtojai nori Ukrainos pergalės, bus viena kalba, jei netiki, tai bus kita kalba. Manau, kad visi padorūs istorikai dabar veikia Ukrainos naudai. Ar reikės jai krokodilų griovių, nežinau, kas čia gali pasakyti. Ar gali sugriūti Rasija, šitas monstras – nežinau, ir niekas turbūt negali to tvirtai pasakyti, gal patys didžiausi istorikai, kurie slaptą diplomatijos informaciją seka, tie turėtų pasakyti. Reikia veikti taip, kad Ukrainą priimtų į NATO. Ar tai įmanoma? O kaip Čerčilis sugebėjo paveikti Ameriką japonus nusamdydamas, kad padarytų Perl Harborą. Tačiau kai Vokietijos pensininkai visi gyvena šiltuose kraštuose kartu su rusais... Turi įvykti kažkas dramatiško“, – teigė A. Bumblauskas.
Jis tvirtino, jog Vakarai ir pasaulis labiau sukrusti tik tuomet, jei karas peržengs Ukrainos sienas ir palies ne tik Lenkiją, bet ir Vakarų valstybes, o karas tikrai išsiplės, jei Ukraina bus sunaikinta.
„Žiauru, bet ir taip gali būti. Ukrainos nebėra, tada peržengia ir Niujorko dvynių prognozę prisiminsime jau rusiškame kontekste, Aišku, gali būti taip. Aš tai norėčiau, kad karas pasibaigtų Putino tardymu Hagoje. Rusijos tas nuodijimas nuo Ivano III laikų su ta trečiosios Romos idėja, jis tebesitęsia, jie visada bus didingesni už Ukrainą, nepaisant to, kad Rasija iš Ukrainos pasivogė Rusijos idėją. Kažkaip reikia tai tvarkyti“, – savo viltis išsakė istorikas.