Moldovoje egzistuoja savotiška „laiko kapsulė“, SSRS laikus menanti prorusiška separatistinė Padniestrės „respublika“ su plazdančiomis raudonomis vėliavomis, senaisiais herbais, paminklais Leninui ir rusų „taikdariais“. Rusų kilmės istorikas bei publicistas Jurijus Felštinskis neabejoja, kad ši vieta taps naujų karo veiksmų epicentru, nes užimti Moldovą ar bet pramušti sausumos kelią į Padniestrę – vis dar neįgyvendintas Vladimiro Putino geopolitinis siekis.
„Valstybė“ valstybėje: prosiškas anklavas Moldovoje
Kaip ir Ukraina su Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“, taip ir Moldova savo teritorijoje turi Rusijos kontroliuojamą anklavą – apsišaukėlišką Padniestrės „respubliką“. Joje dislokuoti „taikdariais“ vadinami rusų kariai kelia nerimą tiek Moldavai, tiek ir Ukrainai. Egzistuoja tikimybė, jog Kremlius gali bandyti panaudoti šiuos kariuomenės dalinius dar vieno karinio konflikto eskalavimui.
Neseniai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad jo šalis yra pasirengusi padėti Moldovai, jei Rusija bandys panaudodama savo vadinamuosius taikdarius Padniestrėje naujo konflikto kurstymui.
Moldova iki šiol laikosi pozicijos, kad pagal tarptautinės teisės normas jos dalimi laikoma Padniestrė turi būti demilitarizuota ir integruota į Moldovos sudėtį. Savaime suprantama, geopolitinių kliedesių apsėsto, apie SSRS atkūrimą svaičiojančio V. Putino valdoma Rusija apie tai net nenori girdėti.
V. Putinas neatsisako imperinių tikslų – siekia prisijungti užgrobtas teritorijas
Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) gyvenantis rusų kilmės istorikas bei publicistas Jurijus Felštinskis teigia, kad Rusija savo imperinių siekių neatsisakys ir pradės karą su Moldova.
„Anksčiau ar vėliau Rusija pradės karinius veiksmus Moldovoje. Nepaisant nebaigto karo Ukrainoje ir nepaisant to, kad kariuomenė Moldovą negali prasiveržti sausumos koridoriais, nors bandyta padaryti Ukrainos pietuose, per Odesą.
V. Putinas neperžiūrėjo jokių savo tikslų ir planų. Rusijos kariuomenės tikslas buvo užimti Moldovą, jis nėra atšauktas, toliau egzistuoja. Tačiau neatidarius sausumos koridoriaus, karinė operacija Moldovoje yra labai problemiška ir rizikinga. Rusijos kariai Padniestrėje negali savarankiškai vykdyti karinių operacijų net prieš Moldovos kariuomenę“, – duodamas interviu Ukrainos naujienų agentūrai „Unian“ sakė J. Felštinskis.
Jis pastebi, jog V. Putinas iki šiol nepamiršo svajonės prasiskinti kelią iki prorusiškų separatistų valdomą Padniestrės „respubliką“. O bendras ideologinis V. Putino tikslas – paversti Rusiją savotiško SSRS modelio ašimi, prijungiant jau užgrobtas teritorijas Ukrainoje, aišku, nepamirštant ir Moldovos.
„Kam Putinui viso to reikia: eskalacijos, karų, konfliktų, Moldovos, Ukrainos? Kodėl jam reikia atkurti Sovietų Sąjungą? Rusija yra didžiulė šalis, o jam pačiam – 70 metų, galėtų sau auginti anūkus, džiaugtis gyvenimu, nes prisivogė tikrai daug. Pasakymas, kad „mes nenorime čia NATO bazių“, gavo priešingą rezultatą. Švedijoje ir Suomijoje – pakeliui į NATO, Ukraina praktiškai jau yra neformali NATO narė“, – pastebi istorikas.
Nors kovodamas su tariamais priešais iš Vakarų V. Putinas gavo visiškai priešingą rezultatą, Vakarų šalys kaip niekada susitelkė, o pergalių Ukrainoje iki šiol nėra, J. Felštinskis teigia, kad Rusijos prezidento veiksmuose net neverta ieškoti racionalaus paaiškinimo.
„Tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas istorijoje, kai vyriausybė ar šalis elgiasi visiškai neracionaliai ir ima vadovautis kažkokiomis ideologinėmis schemomis, kurios likusiam pasauliui – visiškai svetimos ir nesuprantamos“, – teigia JAV gyvenantis rusų istorikas ir publicistas.
V. Putino ir Rusijos laukia toks pat likimas, kaip ir A. Hitlerio nacių valstybės
Pasak jo, vienas ryškiausių šio neracionalumo pavyzdžių – 1917 – 1920 metais bandyta puoselėti pasaulinės revoliucijos teorija, kai Sovietų Rusija rimtai planavo revoliucijų pagalba perimti valdžią iš pradžių visoje Europoje, o paskui ir JAV, o iš visų Europos šalių suformuoti SSRS. Galiausiai šis planas žlugo, nors jį iš tiesų bandyta įgyvendinti.
„Paskui buvo Adolfas Hitleris, kuris bandė padaryti kažką panašaus į tai, ką dabar daro V. Putinas. Prieš 1939 m. rugsėjo 1 d. įsiveržimą į Lenkiją A. Hitleris faktiškai jau buvo suvienijęs visus vokiečius vienoje valstybėje, atrodė, kad pasiekė viską, ko norėjo, ir, užuot sustojęs, tęsė toliau.
Taip pat yra ir su V. Putinu. Jis atplėšė du gabalus nuo Gruzijos, sekėsi neblogai, sankcijos nebuvo įvestos, niekas šių užgrobimų tarsi nepastebėjo. Jis atplėšė Krymą nuo Ukrainos, irgi viskas atrodė gerai, praktiškai be kraujo praliejimo. Vakarai, aišku, muistėsi, bet V. Putinas nenuleido rankų. Ir jo niekas negalėjo sustabdyti. Bet jis pradėjo karą Donbase – viskas irgi atrodė gerai.
Tačiau nė vienas iš jų niekada neužmiega ant laurų. Deja, tai vienintelė istorijos pamoka, kurios neišmokome, ji kartojama su pavydėtinu reguliarumu. V. Putinas irgi negalėjo sustoti, net 2021 m. ribose, bet nusprendė eiti toliau.
Kai karas baigsis, pažvelgsime į jį iš istorinės perspektyvos, kaip A. Hitleris, kuris 1939 m. rugsėjo 1 d. padarė lemtingą klaidą, lėmusią jo mirtį ir žlugimą Vokietijos bei režimo, kurį jis gana sėkmingai kūrė.
Vertinant istoriniu požiūriu, nieko naujo nevyksta. Visi šie diktatoriai – miršta. Jie miršta skirtingais būdais, bet pabaiga visada ta pati“, – reziumavo JAV gyvenantis rusų istorikas J. Felštinskis.