Autoriui sutikus, DELFI dalijasi pilnu istoriko komentaru:
Apie Vilniaus miesto atminimo politiką: negerai šitaip. Kodėl?
Pirma, simboliniai aktai (vardų suteikimas, keitimas, atkūrimas) iš esmės skiriasi nuo elgesio su jau esamais (laisvės sąlygomis sukurtais, valstybės, savivaldos ar privačia iniciatyva atsiradusiais ar paveldėtais iš okupacinio laikotarpio) materialiais atminimo ženklais. Apie skulptūras ir pastatus jau nekalbant, čia visai kitas, stambus ir socialinis reikalas. Antra, visame kame turi būti ir aiškios demokratinės procedūros, ir nuoseklumas veikime, ir racionalus viešinimas. Ką manau?
1) Gatves ir toliau galima pravalyti nuo pavadinimo vardais asmenų, kurie savo veikimu ar užmojais yra akivaizdžiai padarę žalos ar užtraukę nešlovę Lietuvos Respublikai ar jos žmonėms. Čia labai nesunku susirinkti: Liudo Giros gatvė laukia seniai, Petro Cvirkos skveras (nepainioti su skulptūra), Butkų Juzės gatvelė, ir žinoma, su jokiu sveiku protu nesuderinimas bandito ir civilizacijos priešo Zebedeno įamžinimas: šitas yra nonsensų nonsensas. Yra gal ir daugiau, bet tam yra komisija ir procedūros, kurių iki šiol laikytąsi.
2) Visos atminimo lentos, sovietinės, dar kitokios ar nepriklausomybinės kilmės, visuomeninės ar oficialios, neturėtų būti užkabinamos ar nukabinamos savavališkai privačiai ar administraciškai. Prireikus jų turinį galima koreguoti, imtis atitinkamų kontekstualizacijų (kaip Grūto parke), bet tai turėtų būti vis dėlto atitinkamų specialistų kompetencijos dalykas, grindžiamas ir lydimas profesionalių diskusijų.
4) Ką galvoju apie Noreiką? Jau rašiau. Neginčytina, kad jis buvo per trumpą laiką tapęs ir nacių, ir sovietų represijų auka. Tačiau nuo to antisovietinis aktyvumas netapo pavyzdiniu. Šioje plotmėje jis nespėjo pasižymėti, tai nėra nei rinktinė, nei pavyzdinė antisovietinio pasipreišinimo figūra. Jo vaidmuo Birželio sukilime nėra iki galo aiškus, o pokarinis įsijungimas į pasyvią rezistenciją baigėsi pačioje užuomazgoje.
Užtat neginčijamas jo bendradarbiavimas su nacių okupantu: ir tiesiogiai, ir per kolaboracines struktūras. Tapimas apskrities viršininku po voldemarininkų demaršo prieš LLV, pasibaigusio šios izoliacija ir pasitraukimu, bendrininkavimas su okupantu persekiojant žydus, grobstant jų privatų ir bendruomeninį turtą, taip netiesiogiai įsiveliant į jų masinio naikinimo procesą ir svarbiausia, iš jo nepasitraukiant paaiškėjus, kad dedasi, yra gėdingas ir vienereiškmiai smerktinas elgesys.
Tai nepadaro jo žudynių vykdytoju, organizatoriumi ar bendrininku, bet labai aiškiai atima iš jo bet kokią nekaltos aukos aureolę; heroizmu, kaip minėjau, šiuo atveju, ir taip nekvepėjo. Bet jo atminimo ženklai yra mūsų pačių nesusigaudymo istorijoje liudytojai: Noreika čia ne pirmas ir nepaskutinus, todėl nereikėtų šiuo atveju elgtis kažkaip selektyviai, administraciškai. Vienintelis dalykas, kuris būtų čia pateisinamas, tai sistemingai peržiūrėti savivaldybės sprendimu Nepriklausomybės metais įsteigtus ir pastatytus materialus atminimo ženklus: Ar asmenys, kurie šitaip pagerbti, nėra totalitarinių režimų ir jų nusikaltimų bendrininkai? Svarstymas čia turėtų, pasikartosiu, būti profesionalus, sprendimas kvalifikuotas ir sistemingas, viešinimas racionalus ir nuoseklus. Dabar kažkokia chruščiovinė Stalino biustų šalinimo operacija gaunasi, przepraszam.