Apie tai buvo diskutuota penktadienį „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“.
Širinskienė: taip bandomą pakeisti istoriją
Seimo narė Agnė Širinskienė laidoje teigė, kad šalies konstitucingumo raida yra labai aiški, o sutarimo turėti vieną vadovą tuo metu nebuvo.
„Sąjūdžio dokumentai, kurie 1990 metų sausio-vasario mėnesiais pasirodė labai aiškiai rodė Sąjūdžio įsipareigojimą priimti laikinąjį pagrindinį įstatymą, kuriame nebūtų vieno valstybės vadovo – ten rašoma, kad valstybės vadovas turėtų būti kolektyvinis-Aukščiausios tarybos Prezidiumas“, – sakė parlamentarė.
Prezidiumui, pasak jos, ir atiteko daugiausia valstybės vadovo funkcijų.
„Jis galėjo, tarkime, suteikti malonę kaliniams ir kitus dalykus, ką dabar suteikia prezidentas. Viena funkcija, kuri yra susijusi su atstovavimu valstybei užsienyje ir tarptautinių sutarčių pasirašymu, atiteko Landsbergiui, tuomečiam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui. Kitos funkcijos su teisėjų skyrimu atiteko visai Aukščiausiajai Tarybai“, – komentavo A. Širinskienė.
Jos teigimu, panašaus atvejo nebuvo jokioje kitoje valstybėje.
„Turėdami unikalią istoriją mes ja nesidžiaugiame, o bandome tiesiog ją pakeisti“, – tvirtino Seimo narė.
A. Širinskienė pripažino, kad šiuo klausimu ir opozicija buvo susiskaldžiusi, o keli Demokratų sąjungos atstovai palaikė valstybės vadovo statuso suteikimą V. Landsbergiui nes, anot politikės, partija nori gauti valstybės dotaciją.
„Iš balsavimų akivaizdu, kad įvyko politiniai mainai, kad Skvernelio frakcija pritarė Landsbergio „įvadovinimui“, pritarė labai prieštaringai ligoninių reformai ir paskui valdančiųjų balsais gavo dotaciją. Čia toks merkantilinis skirstymasis“, – įvertino pašnekovė.
Dėl to, pasak jos, opozicijos gretose jaučiamas didelis pasipiktinimas.
„Neabejoju, kad kitoje kadencijoje bus bandymų atšaukti. Manau, kad dar šioje kadencijoje bus bandymas kreiptis į Konstitucinį Teismą“, – sakė A. Širinskienė.
Vertinimas išsiskiria
Visgi parlamentaras Emanuelis Zingeris teigė, kad valstybės vadovo statutas prof. V. Landsbergiui priklauso, nes būtent jis dirbo su Lietuvos kaip valstybės matomumu.
„Mūsų balsas, kalbantis su pagrindinių partnerių vadovais, (…) buvo profesoriaus Landsbergio veiklos pagrindinė dalis“, – tvirtino politikas.
Istorikas dr. Simonas Jazavita sakė, kad valstybės vadovo statusas visgi yra geriau nei prezidento statusas.
„Priklauso nuo sąvokų vartojimų. Kaip gražiau tą istorinį teisingumą suderinti su nenusižengimu istorinei tiesai, tai kai parenkamos tokios abstraktesnės sąvokos, nepretenduojant į kažką labai konkretų“, – svarstė istorikas.
Tam kategoriškai nepritarė istorikas Algimantas Kasparavičius, kuris akcentavo, kad istorinio teisingumo nustatymas – ne parlamento veiklos laukas.
„Man nėra žinomas joks Vakarų Europos parlamentas, joks įvykdytas precedentas, kada atgalinė data vienas ar kitas, kad ir labai nusipelnęs žmogus, (…) būtų perkrikštytas ir jam suteiktos kažkokios regalijos, atkurtas tariamas istorinis teisingumas ir panašiai“, – teigė istorikas.
Seimo žingsnis, jo vertinimu, primena bandymą įvykdyti perversmą istorijoje, bei perrašyti istorinius faktus.
„Jei mes atsiverstume 1990 metų pradžios Sąjūdžio rinkiminę programą, su kuria jis ėjo į vasario 24 dienos rinkimus, tai mes ten pamatysime, jog buvo kalbama apie kolektyvinį valstybės vadovą, ne apie individualų“, – konstatavo A. Kasparavičius.
Toks Seimo sprendimas, pasak jo, „greičiau griauna mūsų istorinę atmintį, o ne prisideda prie istorinės atminties formavimo ir tvirtumo“.
„Deja, tai jau yra sena, ydinga praktika Lietuvos Seime“, – sakė istorikas, paminėjęs ankstesnius parlamento sprendimus valstybės vadovu paskelbti partizanų vadą.
V. Landsbergiui, A. Kasparavičiaus nuomone, pakanka Aukščiausiosios Tarybos pirmininko statuso, o Seimas, bandydamas tai keisti, elgiasi nebrandžiai.
„Tai liudija tokį lyg ir mūsų valdančiosios klasės totalų nepasitikėjimą savimi“, – teigė istorikas.
Dumbliauskas: jis buvo faktinis vadovas, bet nebūtinai tai reikia įtvirtinti įstatymu
Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius, politologas Vytautas Dumbliauskas atkreipė dėmesį, kad minimas klausimas susijęs su politikų ir ekspertų santykiu, kai nuomonės išsiskiria.
„Čia istorikų, ne politikų klausimas. Čia grynai yra tam tikras politinis interesas, politinė grupuotė, kuri yra valdžioje ir turi daugumą parlamente, seniai norėjo atsidėkoti savo ilgamečiam lyderiui“, – įvertino politologas.
Įstatymas, V. Dumbliausko vertinimu, nieko nekeičia, nes V. Landsbergis realiai buvo faktinis vadovas.
„Niekas net nediskutavo, kad kažkas kitas gali būti valstybės vadovu – tiesiog taip supratome, kad pagal laikiną įstatymą Aukščiausiosios tarybos pirmininkas buvo ir kartu valstybės vadovas. Ar reikia tą patį faktą ir įstatymu įtvirtinti, sunku pasakyti“, – sakė MRU profesorius.
Visgi V. Dumbliauskas negailėjo kritikos bendram Seimo darbui ir opozicijos boikotui, kai valstybė, kaip pastebėjo jis, yra pavojuje.
„Tie žmonės, kuriuos išrinkome į savo parlamentą, nejaučia padėties rimtumo ir laužo ietis klausimais, kurie tikrai nėra pirmos reikšmės, pirmos svarbos. Čia man, kaip Lietuvos piliečiui, yra labiausiai liūdna“, – pripažino politologas.
Jis nenorėjo spėlioti, ar V. Landsbergio statuso klausimas bus, pasikeitus valdančiajai daugumai, atšauktas.
„Geopolitinė situacija per daug rimta, kad mūsų Seimo nariai žaistų tokius žaidimus“, – pridūrė V. Dumbliauskas.
Visą „Žinių radijo“ laidą apie tai klausykite čia:
