Taip LRT RADIJUI sako istorikas Algimantas Kasparavičius.
„Tiesą sakant, Lietuvos valstybė nepriklausomybę galėjo minėti ir praėjusiais metais. Mes galėjome švęsti nuo 2017 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. vasario 16 d., nes mūsų, vienintelių regione, nepriklausomybės deklaracijos turinys ir forma yra dualistinio pobūdžio“, – teigia A. Kasparavičius.
– Kokie procesai vyko paskutinėmis dienomis prieš 1918 m. vasario 16 d., kai buvo paskelbtas Nepriklausomybės Aktas?
– Paskutines kelias dienas Lietuvos Taryba dirbo labai intensyviai ir įtemptai, kai kuriais atvejais labai karštai. Dešinysis Tarybos sparnas ieškojo sutarimo su kairiuoju sparnu, nes tomis dienomis praktiškai buvo įvykęs Tarybos skilimas. Kairioji dalis su socialdemokratu Steponu Kairiu, Mykolas Biržiška, Jonu Vileišiu, Stanislovu Narutavičiumi laikėsi pozicijos, kad 1917 m. gruodžio 11 d. priimta nepriklausomybės deklaracija yra nepakankama.
Be to, jiems atrodė, kad Vokietijos kaizeris ir kancleris Hertlingas lyg ir apgavo lietuvius, nes, kai buvo pasirašoma gruodžio 11 d. deklaracija, lietuviams buvo duotas pažadas, kad per porą savaičių kaizerinė Vokietija pripažins ir viešai paskelbs Lietuvos valstybingumą.
Kairiajam sparnui, formaliai žiūrint, buvo svarbu ne tiek valstybingumas, kiek valstybės turinys, kokie bus vidaus socialiniai santykiai atkuriamoje Lietuvos valstybėje. Kairieji norėjo demokratinės valstybės, žiūrėjo į tai ne tik kaip į politinį, bet ir kaip į socialinį projektą, kėlė labai radikalius reikalavimus, kurių esminis momentas buvo nutraukti gruodžio 11 d. deklaracijos įtvirtintus amžinus politinius ryšius su Vokietija, likviduoti tas keturias konvencijas ir Lietuvos valstybės ateitį pavesti spręsti demokratiškai išrinktam Steigiamajam Seimui.
Tos formuluotės galutinai buvo įtvirtintos 1918 m. vasario 15 d. popietę ir buvo rastas kompromisas. Pabrėšiu, kad didžiulį vaidmenį ieškant kompromiso tarp konservatyvios dešinės ir radikalios kairės suvaidino trys žmonės – Petras Klimas, Jonas Vailokaitis ir daktaras Jurgis Šaulys. Jie sugebėjo į Tarybą sugrąžinti pasitraukusį kairįjį sparną, jiems tarpininkaujant sugebėta rasti garsiąją vasario 16 d. nutarimo formulę, tiksliau – antros pastraipos formulę, kur sakoma, kad galutinai atkuriamos Lietuvos valstybės ryšiai bus nustatyti kaip galima greičiau demokratiškai išrinkto Steigiamojo Seimo.
Tiesą sakant, iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad oficialiai nugalėjo kairiųjų formuluotė, nes atsiranda demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas, kuris nusprendžia būsimos valstybės formą ir santykius su kaimynais, bet, dešiniesiems užsispyrus (ypač dešiniųjų teisininkams su Antanu Smetona priešakyje), liko įrašytas žodis „galutinai“, kuris iš esmės reiškia, kad, ir priėmus vasario 16 d. nutarimą, gruodžio 11 d. deklaracija niekur neišnyksta, viskas lieka kaip buvę.
– Labai smagus dekonstravimo momentas – tada galima pamatyti tas detales, kurios sudaro esmę.
– Tiesą sakant, Lietuvos valstybė nepriklausomybę galėjo minėti ir praėjusiais metais. Mes galėjome savo šventę švęsti nuo 2017 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. vasario 16 d., nes mūsų, vienintelių regione, nepriklausomybės deklaracijos turinys ir forma yra dualistinio pobūdžio.
Iš pradžių yra gruodžio 11 d. deklaracija, kuri formaliai tarptautinės teisės lygmeniu atkuria nepriklausomą Lietuvos valstybę, likviduoja carinės imperijos neutralitetą, nubraukia Lietuvos ir Lenkijos bendro valstybingumo tradiciją ir skelbia atkurianti Lietuvos valstybę. Ten apie formą dar nekalbama.
Po dviejų mėnesių diskusijų, aistrų, labai kietos politinės konkurencijos atsiranda Vasario 16 d. nutarimas. Būtent taip jis pavadintas, kad nebūtų dviejų nepriklausomybių. Kartais viešojoje erdvėje nuskamba nuomonė, kad Taryba du kartus skelbė nepriklausomybę. Paskelbė vieną – nepatiko, paskui paskelbė antrą. Bet tai labai buitinis nesusipratimas.
Iš esmės nepriklausomybė buvo paskelbta vieną kartą, o 1918 m. vasario 16 d. buvo esmiškai papildytas nepriklausomybės deklaracijos turinys, labai aiškiai nurodant, kad galutinį žodį tars Steigiamasis Seimas – ne Taryba. Kitaip tariant, dėl to, ką Taryba vokiečiams buvo įsipareigojusi gruodžio 11 d. deklaracijoje, vasario 16 d. nutarimas, deklaracijos papildymas, pasakė, kad tai dar nėra galutinis Lietuvos žodis, kad galutinai viską, ką Taryba pažadėjo vokiečiams, turės arba priimti, arba atmesti demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas.
– Toks triptikas dokumentų, sudarantis visą esmę?
– Turint galvoje, kad tai buvo politinis juridinis aktas, jis – aukštosios tarptautinės teisės viražas. O tai, kad jį sudarė būtent Lietuvos Taryba, joje dirbę teisininkai, rodo ypatingą jų politinį juridinį profesionalumą.
– Lietuvos Taryba, būsimieji signatarai tikrai išmanė tai, ką daro. Jie suprato, kad, jei būtų buvusios dvi deklaracijos, jie būtų įdavę kortas oponentams į rankas.
– Be jokios abejonės, tada būtų buvę sunku ir paaiškinti, ką čia Lietuva daro, kuris dokumentas yra tikrasis. To nebuvo – buvo žengiama labai nuosekliai ir labai griežtai laikantis juridinių taisyklių. Prisiminkime, kaip 1990 m. mes paskelbėme Kovo 11-osios aktą ir vėliau buvo moratoriumo klausimas. Profesoriaus Vytauto Landsbergio suredaguota moratoriumo formulė buvo labai subtili ir turėjo įsigalioti tik tada, kai prasidės derybos. V. Landsbergis iš esmės darė viską, kad tos derybos taip greitai neprasidėtų arba bent jau neprasidėtų Lietuvai nepalankiu metu. Taip buvo išlaukta iki pat 1991 m. rugpjūčio pučo.
– Situacija sudėtinga buvo ir 1918 m., ir 1990 m., nes reikėjo išlaikyti teisinę logiką ir teisinį nuoseklumą. 1990 m. irgi keletą valandų galiojo 1938 m. Konstitucija.
– Kalbant apie tarptautinę teisę, valstybės teisę, labai svarbūs dalykai – juridinis perimamumas, juridinė seka. Tiek 1918 m., tiek 1990 m. tai buvo atlikta praktiškai nepriekaištingai. Be to, 1918 m. situacija buvo daug sudėtingesnė, nes 1990 m. valstybė jau nebenustatinėjo nei sostinės vietos, nei kokioje erdvėje veikia Kovo 11-osios aktas. Viskas buvo aišku. O 1918 m. viską reikėjo apibrėžti, pradėti nuo nulio.
– Kodėl buvo pasirinkta būtent vasario 16 d.?
– Mes, 1990 m. skelbdami Kovo 11-osios aktą, labai skubėjome užbėgti įvykiams už akių, kad sovietinės imperijos sostinėje Maskvoje nebūtų priimtas įstatymas dėl respublikų išėjimo iš Sovietų Sąjungos, nes jis galėjo paversti mūsų pastangas bergždžiomis. O 1918 m. vasario 16 d. data iškyla visiškai natūraliai, nebuvo užsibrėžta, kad reikia aktą paskelbti iki tam tikro momento.
Tiesiog nuo vasario 9–10 d. vyko labai intensyvios derybos, buvo ieškoma kompromiso tarp tų 13 dešiniojo sparno narių, keturių kairiųjų ir trijų asmenų, galėjusių ir vieną, ir kitą pusę palaikyti. Būtent per tą keletą dienų buvo galutinai suderintas vasario 16 d. nutarimo tekstas ir vasario 15 d. popietę nieko daugiau nebebuvo laukiama. O kadangi tai buvo suderinta vasario 15 d. popietę, deklaraciją buvo galima ir vakare pasirašyti. Bet buvo nuspręsta perkelti pasirašymo ceremoniją į kitą dieną, kad visi blaiviai įvertintų, apmąstytų.
Kitą dieną, kaip rodo Valstybės Tarybos protokolai, truputį po 11 val. Valstybės Tarybos nariai susirinko į Štralio namus, į kambariuką antrame aukšte, patriarchas dr. Jonas Basanavičius perskaitė vasario 16 d. nutarimą. Tada buvo nubalsuota už pirmą dalį, antrą dalį, paskui galutinai in corpore už viską. Balsavimo ir pasirašymo ceremonija apie 12,30–13 val. buvo baigta ir tai, kas buvo pradėta siekiant Lietuvos valstybingumo 1917 m. gruodžio 11 d., 1918 m. vasario 16 d. vidurdienį buvo baigta – buvo suformuota lietuviško valstybingumo deklaracija.
– Reikėtų pasakyti, kad iš tikrųjų jokių ovacijų ir sveikinimų po pasirašymo Lietuvos Taryboje nebuvo?
– Ne, Tarybos protokolai to nefiksuoja. Visi išsiskirstė labai susikaupę, nes niekas nežinojo, kaip kaizerinė Vokietija, kuri buvo de facto okupavusi kraštą ir nuo kurios pozicijos labai daug priklausė tolimesnis Lietuvos politinis likimas, reaguos į Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos išplėtimą. kada jau lyg ir Taryba buvo galutinai sutarusi ir dabar ji tą galutinį perleido Steigiamajam Seimui.
Vėliau, 1918 m. kovo 18–19 d., kai Lietuvos Tarybos delegacija nuvyko į Berlyną ir pasiekė, kad Berlyne būtų paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, A. Smetona ir kiti Lietuvos Tarybos teisininkai sugebėjo įtikinti ir kaizerį, ir Vokietijos užsienio reikalų ministeriją, ir parlamento atstovus Užsienio reikalų komitete, kad šios abi deklaracijos dalys atitinka ir Lietuvos, ir Vokietijos interesus ir kad jos abi suderinamos bei logiškos.