Viena iš istorikės tyrimo sričių yra partizanų kasdienybės dalis: būtent flirtas ir partizanų santykiai su moterimis, 1944-1953 m.
„Aš manau, kad tai yra labai svarbi dalis kasdienybės, apie kurią kalbame labai abstrakčiai - šiek tiek užsimename, kad buvo gražių meilės istorijų, bet taip viską nudailindami. Aš manau, kad mes turėtume šiek tiek daugiau apie tai pakalbėti.
Reikia suprasti, kad tie vyrai, kuriuos mes įsivaizduojame pirmiausia kaip karius, iš tikrųjų daugiausiai laiko praleisdavo toje savo kasdienybėje. Kai mes kalbame apie jų kovą su priešu už nepriklausomą valstybę, tai pamirštame, kad didžiausią tos kovos dalį sudaro jų kova su pačiais savimi“, - interviu DELFI sakė E. Kripienė.
Istorikė kvietė įsivaizduoti partizanų kasdienybę: „Tu sėdi nežinia kiek laiko su maža vyrų bendruomene mažytėje patalpoje, tavo maistas yra prastas, tavo apranga yra prasta“.
„Ta kova su savimi ir skurdžios sąlygos ir atsispindi geriausiai per kasdienybės istoriją, kuri deja yra pamiršta. Susiformavęs pakankamai sustabarėjęs partizaninių kovų tyrinėjimo kanonas: mes, istorikai, kalbame apie tas kovas pirmiausia kaip apie procesą, išskiriame etapus, tada mes kalbame kaip apie herojišką kovą, išskiriame asmenybes, ir viskas. Dažnai nematome pačių žmonių ir pačios esmės“, - sakė E. Kripienė.
Partneres susirasdavo ir jau išėję partizanauti
Pasak istorikės, dalis vyrų, išėję į mišką, palikdavo savo žmonas, drauges namuose.
„Jie stengdavosi su jomis palaikyti santykius – susitikti, sugrįžti karts nuo karto. Arba jos, kiek tai buvo įmanoma, ateidavo į jų stovyklas, paskirdavo pasimatymus pas rėmėjus“, - sakė E. Kripienė.
Tačiau buvo ir tokių partizanų, kurie, pasak istorikės, užmegzdavo santykius jau išėję kariauti. Dažniausiai jų partnerėmis tapdavo ryšininkės, rėmėjos arba rėmėjų šeimos narės. Rėmėjai tai yra tos šeimos, kurios partizanus šelpė pinigais, maistu, pastoge.
„Tokiu būdu susidaro laisvės kovotų lokali bendruomenė. Visi jos nariai palaikė artimus ryšius. Taip ir užsimegzdavo draugystės“, - sakė E. Kripienė.
Pasak istorikės, būta net partizaniškų vestuvių.
„Tos vestuvės būdavo neįtraukiamos į jokią apskaitą. Vadinasi, tu susirandi patikimą kunigą, kuris kažkaip slapta, dažniausiai vakare, kažkur miške arba bažnyčioje/ koplyčioje suteikia santuokos sakramentą. Ir jūs kaip ir esate susituokę. Žmonės buvo tikintys, ir sakramentas jiems ir buvo ta santuoka“, - sakė E. Kripienė.
Pasak istorikės, nepaisant to, kad tokios santuokos buvo slaptos, išliko tradicinis įsitikinimas, kad turi gauti savo šeimos leidimą.
„Radau atvejį, kuomet tuokėsi du partizanaujantys asmenys. Ten ir mergina priklausė partizanams. Tos merginos tėvai buvo ištremti, ir jiems leidimą susituokti davė būrio vadas, o santuokos liudijimą pasirašė visi būrio draugai“, - sakė E. Kripienė.
Merginų partizanių, pasak istorikės, buvo labai nedaug, jis sudarė maždaug pusė procentų visų laisvės kovotojų. Prieš dešimt metų buvo atliktas tyrimas, tai ten rašoma, kad partizanavo maždaug 300 moterų, o oficialūs duomenys yra tokie, kad partizanų galėjo būti apie 50 tūkstančių.
„Net, jei moteris partizanaudavo, vyrai stengdavosi po kurio laiko, esant galimybėms, surasti jai progą išeiti vėl į normalų gyvenimą – kažkokius dokumentus padaryti, su kažkuo susitarti, kad ją priimtų.
Reikia suprasti, tai yra vyriška bendruomenė. Aš net skaičiau dokumentą, kad jie skundžiasi, kad moterys labai apsunkina dalykus, nes tada labai sunku organizuoti nakvynę - nepadoru moterį tarp vyrų paguldyti. Vyrai nelabai pasitikėdavo, nenorėdavo ginklo duoti. Bet jie išeina į kažkokią operaciją, o kur tą moterį padėti? Ją palikti irgi nesaugu. Tai gaudavosi lyg ir balastas“, - kalbėjo E. Kripienė.
Šalia karo vyko ir „normalus“ gyvenimas
Pasak istorikės, žvelgiant į tą laikotarpį reikia suprasti, kad vykstant karui tuo pačiu vyko „normalus“ gyvenimas. Dauguma tų laisvės kovotojų buvo dvidešimt kelių metų, nevedę.
Liudijimų apie tą kitą karo pusę likę nedaug. Atsiminimuose, pasak istorikės, apie tai vengiama kalbėti, nes lyg ir – nepadoru, o dienoraščių nėra tiek daug išlikusių, kitų šaltinių paieška taip pat komplikuota.
„Rašydavo merginos: „šiandien atėjo vienas būrio partizanai, vienas pasisveikino ir mane už rankos laiko, žiūri į akis, apkabina, nepaleidžia“ O kiti būdavo prašydavo bučinio, nes sako: „aš esu partizanas, o gal manęs rytoj nebebus. Negi tau gaila?“ Tos merginos kartais sutikdavo, vėliau dėl to krimsdavosi, nes toks laisvas merginos elgesys buvo nelabai priimtinas , paskui save teisindavo, kad tie bučiniai yra savotiškas jų indėlis į laisvės kovą“, - pasakojo E. Kripienė. Įdomu ir tai, kad tokius dukrų flirtus, santykius su partizanais tam tikra prasme toleruodavo ir merginų tėvai, dažniausiai apsimesdavę, kad nieko nežino.
Negalima sakyti, kad neįprastai drąsiai elgėsi tik vaikinai, pavyzdžiui, rašo partizanas dienoraštyje: „šiandien mus iki būstinės lydėjo dvi merginos. Ohoho, tik atėjo, atsisėdo ant kelių, apsikabino“. Net pačiam partizanui keista buvo. Kita vertus, atrodo suprantama: jauni žmonės... Atrodo, partizaninis karas kai kuriais atvejais juos tarsi išlaisvino, galime pastebėti tam tikrą moralinių normų liberalėjimą“, - sakė E. Kripienė.
Pasak istorikės, yra likę įvairių atsiminimų apie moterų susitikimus su partizanais.
„Yra keletas vyriausiosios vadovybės ryšininkių dirbusių su vyriausiąja vadovybe, atsiminimų. Ten yra išsimokslinę vyrai. Tai ryšininkės atsimena: „štabo vyrai visai kito raugo“. Vadinasi, ten viskas vyko pagarbiai.
Bet kai jos keliaudavo su užduotimi po kitus organizacinius partizanų vienetus, tai būdavo visko. Sakydavo, kad kartais nepagarbiai gali į tave pasižiūrėti, kažką pasakyti, ko tavo vietiniai tau nepasakytų. Nuotaikos ir elgesys būryje dažnai priklausydavo nuo vado ir mikroklimato“, - pasakojo E. Kripienė.
Istorikė atkreipė dėmesį, kad būriuose - smulkiausiose vienetuose dažniausiai būdavo pradinį mokslą išėję kaimo jaunuoliai.
„Pagalvokime, negi jūs manote, kad tie pradinį išsilavinimą turintys kaimo bernai (su visa pagarba dėl jų pasirinkimo), ten sėdi ir Kanto laisvės idėjas nagrinėja? Ir jie ten sėdi vyriškoje grupėje. Būdavo ten visokių – ir nešvankių pajuokavimų ir kalbų“, - sakė E. Kripienė.
Istorikė pacitavo dienoraščio įrašą: „šiandien buvo daug kalbų, biški pašnekėjome apie politiką, ir tada apie panas - kuri graži, kuri – ne, kuri gera, kuri – ne“.
Istorikės įsitikinimu, labai svarbu parodyti ir žmogiškąją laisvės kovotojų pusę.
„Mes esame įpratę partizanus matyti kaip herojus, bebaimius karius arba, kad jie yra labai sumanūs politikai. Kartais galima užčiuopti tą pavargusio herojaus motyvą. Bet to jis buvo ir tiesiog žmogus, kuris ir mylėjo, mylėjosi, to kažkaip nėra. Žmonės to labai bijo, ir todėl tie partizanai iš vienos pusės mums yra labai svarbūs, bet iš kitos pusės yra labai tolimi ir nepasiekiami. Nėra supratimo, kad jie yra visiškai tokie patys žmonės kaip ir mes. Kažkas iš mūsų galėtų būti tais partizanais“, - sakė E. Kripienė.