Teismo nuosprendžio paskelbimą tiesiogiai transliavo DELFI, nuosprendžio paskelbimas užtruko visą dieną, nes baudžiamojoje byloje priimtas baigiamasis teismo aktas sudaro daugiau kaip tūkstantį lapų. Tiesa, pasinaudodama įstatyme numatyta teise, teisėjų kolegija iš pradžių perskaitė baigiamąją nuosprendžio dalį, kurioje yra įvardijama, kokios bausmės yra skiriamos kaltinamiesiems, o po pietų skelbia priimto nuosprendžio motyvus.
Bylą išnagrinėjo teisėjai Ainora Kornelija Macevičienė, Artūras Šumskas, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir Aiva Survilienė (pakaitinė teisėja).
Teismą sauganti policija neįleido rusų žurnalistų
Nors nuosprendžio paskelbimas suplanuotas 9 val., bet į buvusiuose KGB rūmuose įsikūrusį teismą nukentėjusiaisiais pripažinti žmonės ir kaltinamųjų advokatai ėmė rinktis jau nuo 8 val. – oficialiai baudžiamojoje byloje prokurorai nukentėjusiaisiais pripažino 700 žmonių, todėl jie visi turi teisę dalyvauti skelbiant baigiamąjį teismo nuosprendį. Tiek žmonių teismas neturi galimybių sutalpinti, todėl teismo koridoriuose ir dar vienoje posėdžių salėje nuosprendžio paskelbimą galima stebėti per televizijos ekranus.
Į teismo patalpas, kuriose skelbiamas nuosprendis, buvo įleidžiami tik bylos dalyviai ir akredituoti žurnalistai, jų asmens dokumentus tikrino policijos pareigūnai. Gausios policininkų ir Valstybės saugumo departamento pareigūnų pajėgos taip pat budėjo ne tik teisme, bet ir jo prieigose. Tiesa, nukentėjusiųjų teisme vos vienas kitas - yra atvykęs per Sausio įvykius tėvo Apolinaro Povilaičio netekęs Robertas Povilaitis.
Paklaustas, kodėl nukentėjusieji nevaikščiojo į teismo posėdžius ir net neatvyko išklausyti nuospredžio, R. Povilaitis sakė: „Manau, kad teisinės pagalbos niekas neturėjo, o jos neturint yra labai sudėtinga susigaudyti.“
Į posėdį taip pat atvyko Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos vadovas Gasparas Genzbigelis.
Sausio 13-osios byloje kaltinimai pareikšti 67 asmenims, kuriuos gina 126 valstybės paskirti gynėjai. Baudžiamojon atsakomybė patraukti Rusijos Federacijos, Ukrainos ir Baltarusijos Respublikos piliečiai, 1991 m. ėję vadovaujančias pareigas Sovietų Sąjungos Komunistų partijoje, Gynybos, Vidaus reikalų ministerijose, Valstybės saugumo komitete (KGB), jų sukarintuose padaliniuose.
Net 65 asmenys buvo teisiami už akių, jiems apie Lietuvoje vykstantį baudžiamąjį procesą yra pranešta per Teisingumo ministeriją, taip pat buvo išsiųsti teismo šaukimai gyvenamosios vietos adresu. Be to, kol vyko procesas, teisėjai nutarė sustabdyti Europos arešto orderių vykdymą – taip būtų užtikrintas nevaržomas kaltinamųjų atvykimas į Lietuvą. Vis dėlto, šia teise nė vienas kaltinamasis nepasinaudojo ir teisme nepasirodė.
Vienas kaltinamųjų – Karaliaučiaus srityje gyvenantis Rusijos pilietis Jurijus Melis (Jurij Mel) yra suimtas. Jis buvo sulaikytas dar 2014 m. kovą, kai atvyko į Lietuvą. Tuo metu Lietuvoje gyvenantis Rusijos pilietis Genadijus Ivanovas (Genady Ivanov) teismo nuosprendžio paskelbimo laukė būdamas laisvėje, tačiau iš jo buvo paimti dokumentai.
Į teismą buvo atvykęs ir buvęs prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ lyderis Valerijus Ivanovas, tačiau policija jo neįleido į teisingumo rūmus. Taip pat nebuvo įleisti ir kai kurie Rusijos televizijos kanalų žurnalistai, iš anksto neužpildę būtinų akreditacijų. Dėl šios priežasties dalies teismo posėdžio negalėjo stebėti ir dalis Lietuvos žurnalistų.
Teisiami už akių
Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų sąrašas: Dmitrij Jazov, Genadij Golubkov, Valerij Sibiriakov, Vladimir Demidov, Bogdan Suščik, Vladimir Sofjin, Sergej Panikarov, Jevgenij Gavrilov, Ivan Šepiliov, Aleksandr Gomziakov, Aleksandr Zolotuchin, Ruslan Junusov, Sergej Golovko, Sergej Machov, Konstantin Usov, Anatolij Fefelov, Aleksandr Navozov, Eduard Michailov, Vladimir Gončiarik, Aleksandr Sidorkov, Anatolij Lepichov, Jurij Janočkin, Aleksej Filimonov, Anatolij Ivanickij, Aleksandr Cepota, Vladimir Uschopčik, Vladimir Šechovcov, Grigorij Belous, Gennady Ivanov, Vladimir Prokofev, Nikolaj Astachov, Sergej Voronin, Vladimir Uspenskij, Eduard Roskov, Vladimir Sorokin, Jurij Onda, Albertas Galinaitis, Igor Bolonnyj, Arkadij Bajukov, Oleg Abramov, Nikolaj Sakara, Anatolij Urban, Anatolij Kim, Dmitrij Filippov, Jurij Mel, Dmitrij Bolšakov, Nikolaj Ogurcov, Aleksandr Korobočkin, Aleksandr Radkevič, Michail Golovatov, Jevgenij Čiudesnov, Nikolaj Demidov, Viktor Šulikov, Vasilij Savvin, Aleksandr Žitnikov, Viktor Moroziuk, Genadij Poltoranin, Sergej Fiodorov, Oleg Morkovskij, Viktor Romančevskij, Michail Chabarov, Jurij Strašnenko, Vladislav Šved, Algimantas Naudžiūnas, Romas Juchnevičius ir Vasilij Kustrio.
V. Ushopčikas yra buvęs sovietų armijos Vilniaus garnizono vadas, V. Švedas – Lietuvos komunistų partijos antrasis sekretorius, o A. Naudžiūnas – tuometis Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto sekretorius. Buvusiam sovietų gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui ir dar keliems kaltinamiesiems prokurorai yra pasiūlę skirti griežčiausią bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos.
Bausmės: nuo 4 iki 14 metų
Teismas nutarė V. Švedą, A. Naudžiūną, R. Juchenvičių, D. Jazovą pripažinti kaltu dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, jiems skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią teismas nurodė skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.
Buvęs sovietų armijos Vilniaus garnizono vadas V. Ushopčikas nuteistas griežčiausia – 14 m. laisvės atėmimo bausme.
14 m. laisvės atėmimas skirtas ir tanko, kuris prie Televizijos bokšto mirtinai sužalojo Loretą Asanavičiūtę, vadui Nikolajui Astochovui.
Kitiems kaltinamiesiems teismas skyrė taip pat laisvės atėmimo bausmes – nuo 10 iki 12 m.
Kai kuriems kariams, vykdžiusiems nurodymus, teismas, atsižvelgęs į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, skyrė švelnesnes nei įstatyme numatyta laisvės atėmimo bausmes – įkalinimą nuo 4 iki 6 metų.
Vilniuje gyvenantis ir teismo posėdžiuose nuolat dalyvavęs G. Ivanovas nuteistas švelnesne nei numato įstatymas bausme – 4 metų laisvės atėmimo bausme. Kol nuosprendis neįsiteisės, G. Ivanovas paliktas laisvėje.
Skelbiant nuosprendį nualpo vienas garbaus amžiaus advokatas, todėl teisėjai paskelbė petrauką. Netrukus atvykę greitosios pagalbos medikai jį paguldė ant gultų ir išnešė iš teismo salės.
Po petraukos teisėjai paskelbė, kad vienintelis byloje suimtas J. Melis, kurį saugojo gausios pareigūnų pajėgos, nuteistas 7 metų laisvės atėmimo bausme. Kadangi jis už grotų jau yra 5 m., jam liko kalėti vos 2 m.
Teisėjai taip pat nutarė, kad prokurorų ieškinys dėl patirtos daugiau kaip 11 mln. eurų turtinės žalos yra paliekamas nenagrinėtu, o nukentėjusiųjų R. Povilaičio ieškinys dėl 120 tūkst. eurų bei kito nukentėjusiojo Vyto Lukšio ieškinys dėl milijono eurų žalos atlyginimo yra atmesti.
Atmesdamas ieškinius dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems teismas pabrėžė, kad tuo metu įstatymuose tokia galimybė nebuvo numatyta, todėl ji ir negali būti priteista. Tuo metu prokuratūros valstybės vardu pareikštas ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo nebuvo nagrinėjamas, nes už TSRS teisių perėmimą yra atsakinga Rusijos Federacija.
„Tai yra tarpvalstybinių derybų klausimas“, – paskelbė teisėja V. Pakalnytė-Tamošiūnaitė.
Tai nebuvo atsitiktiniai nusikaltimai
Teisėjų paskelbtas nuosprendis dar negalutinis, jį bus galima skųsti apeliacine tvarka.
Skelbdami nuosprendžio motyvus teisėjai pažymėjo, kad nusikaltimams žmoniškumui nėra taikoma senatis, o per Sausio įvykius Lietuvoje net nebuvo siekiama išvengti civilių žmonių aukų.
„Teismas konstatauoja, kad tai nebuvo atsitiktiniai nusikaltimai, o nuosekliai iš anksto suplanuota didelio masto civilinių gyventojų užpuolimo dalis, kurios tikslas Lietuvą išlaikyti TSRS sudėtyje“, – pabrėžė teisėjų kolegijos pirmininkė A. K. Macevičienė.
Karinė operacija buvo vykdoma kelias dienas (reguliariai), skirtingose miesto vietose užgrobiant skirtingus objektus. 1991 m. sausio 11 d. užgrobta KAD Alytaus technikos mokykla, Krašto apsaugos departamento administracinis pastatas, Vilniaus geležinkelio stoties valdymo posto patalpos, VĮ „Lietuvos telekomas“ filialo Tarpmiestinio telefono centro cecho Vilnius-I ir Lietuvos radijo ir televizijos centro Radijo transliacijos patalpos, Lietuvos radijo ir televizijos kūrybos namai bei atsarginės Lietuvos radijo ir televizijos patalpos, iš Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Respublikinės tarybos sandėlio pagrobti ginklai, užgrobta Ypatingosios paskirties milicijos būrio bazė ir pagrobti ginklai, užgrobtas VRM Policijos akademijos, Sporto ir technikos organizacijos „Vytis“ prie Krašto apsaugos departamento ir kitos patalpos.
Prie užgrobiamų objektų tankai ir šarvuotoji technika privažiuodavo iš skirtingų pusių, pagal iš anksto sudarytus planus, nustatytais maršrutais ir atakos buvo vykdomos vienu metu iš skirtingų pusių. Tankų ekipažų nariai apklausų metu nurodė, kad jų užduotis buvo pašalinti kliūtis, nustumti žmones nuo pastatų prieigų, desantininkams atlaisvinti įėjimus į pastatus.
Operacijų metu buvo nurodyta pašalinti bet kokio pobūdžio kliūtis, naudoti dūmines užsklandas, šviesti prožektoriais žmonėms į veidus, šaudyti išmušamaisiais užtaisais. Operacijoje dalyvavę oro desanto kariškiai nurodė, kad jų užduotis, kartu su specialiųjų padalinių kariškiais, buvo patekti į pastatus, išvesti iš ten dirbančiuosius, atjungti aparatūrą.
Vykdydami užduotį, kariškiai prieš civilius naudojo artimos kovos veiksmus, šaudė į viršų ir į žemę tam, kad pastatus saugantys civiliai atsitrauktų ir netrukdytų vykdyti užduotis. Nors kaltinamieji, dalyvavę objektų šturme bei saugoję pastatus iki 1991 m. rugpjūčio mėn. pabaigos, neigia užgrobtų pastatų niokojimo ir aparatūros bei kitų daiktų pasisavinimo faktus, tačiau bylos duomenys tai paneigia.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamai bylai aktualius nacionalinės ir tarptautinės teisės aktus bei šaltinius, sprendė, kad 1991 m. sausio mėnesį kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos – civilių asmenų užpuolimas bei jų žudymas, sunkių sveikatos sutrikdymų padarymas, kitoks nežmoniškas elgesys su civiliais asmenimis, vykdant ir remiant kitos valstybės politiką, vertinamas kaip nusikaltimai žmoniškumui.
Nė vienas neatsisakė vykdyti neteisėto įsakymo
Teismo išnagrinėtos bylos duomenys patvirtino, kad prieš pradedant karinę operaciją buvo žinoma, kad užimami objektai nėra kariniai, saugomi civilių asmenų. Kaltinamieji bei liudytojai (kariškiai) nurodė, jog prieš operaciją objektai buvo žvalgomi, karinės technikos skaičius ir rūšys bei operacijoje dalyvaujančių kariškių skaičius ir junginių sudėtis buvo sudaryti atsižvelgiant į objektus ginančių civilių skaičių.
Nei vienas iš kaltinamųjų kariškių neatsisakė vykdyti neteisėto įsakymo, nors, atvykę prie užgrobiamų objektų ir pamatę ten esančias žmonių minias, suprato, kad gali kilti panika, žūti ar būti sužaloti žmonės.
Kolegijos vertinimu, kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos negali būti vertinamos kaip atsitiktinės ar chaotiškos, kadangi civilių asmenų, saugančių objektus, užpuolimus, veikdamos kartu, vykdė gausios TSRS karinių ir VRM vidaus tarnybų pajėgos bei specialiosios paskirties VSK grupės „A“ padalinys.
Objektų šturmo metu panaudota sunkioji karinė technika: tankai, šarvuočiai, specialiosios ir sprogstamosios priemonės, taip pat koviniai šaunamieji ginklai, draudžiami 5,45 mm kalibro šoviniai, turintys išcentruotą kulką. Karinė operacija buvo planuota ir parengta iš anksto, žinant, kad užgrobiamus objektus saugo neginkluoti civiliai asmenys. Karinės operacijos metu civiliai kariškiams nesipriešino ir jų neprovokavo, o siekiant išvengti bent kokio galimo ginkluoto konflikto, net ir policijos pareigūnai, vykstantys prie užimamų objektų, buvo nuginkluoti.
Teismas padarė išvadą, kad civilių asmenų nužudymai ir įvairaus sunkumo laipsnio sužalojimų padarymai karinės operacijos metu buvo ne atsitiktiniai nusikaltimai, o nuosekli, iš anksto suplanuota ir numatyta didelio masto ir sistemingo civilių gyventojų užpuolimo dalis, vykdant TSRS bei jos politinės partijos TSKP politiką, kurios tikslas buvo išlaikyti Lietuvą TSRS sudėtyje.
„Bendri TSRS jėgos struktūrų kariškių veiksmai atitiko klasikinio pasirengimo puolimui ir jo vykdymo elementus: gautas politinis pritarimas, sukurta vadovavimo piramidė, atliktas pajėgų koncentravimas ir atlikti puolamieji veiksmai, – nurodė teismas. – Išlaikyti pagrindiniai puolimo principai – puolimui pasirinktas netikėtas (nakties) laikas, atlikta detali puolamųjų objektų žvalgyba, panaudotos vietovės sąlygos, pasirinktos netikėtos veiksmų kryptys, puolant iš skirtingų pusių.“
Anot teismo, 1991 metų įvykiai buvo Sovietų Sąjungos agresija prieš Lietuvą.
„Tarptautinės teisės požiūriu 1940–1990 metais Lietuvos Respublika buvo okupuota valstybė, (...) nurodytas laikotarpis apibūdintinas kaip tęstinė TSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką. (...) 1990 – 1991 metais TSRS Lietuvoje tęsė 1940 metais pradėtą agresiją“, – nurodė teismas.
Anot jo, sovietų karių veiksmai 1991 metų sausį atitinka tarptautinėje teisėje numatytus nusikaltimus žmogiškumui.
Anot jo, 1991 metų sausį rengiantis Vilniuje užimti civilinius objektus planuotos žmonių aukos.
„(...) prieš operaciją objektai buvo žvalgomi, karinės technikos skaičius ir rūšis. Operacijoje dalyvaujančių karių skaičius ir junginių sudėtis buvo sudaromos atsižvelgiant į objektus ginančių civilių skaičių. Akivaizdu, kad pasirinktų svarbių objektų šturmui pasitelkiant karinę techniką, tai yra tankus, BRT, priešlėktuvinę gynybos sistemą ir pan., apginkluojant karius koviniais šoviniais, tarp jų ir su išcentruotomis kulkomis, išduodant jiems sprogstamuosius užtaisus ir kitas žmonėms žaloti skirtas priemones, buvo numatomos civilių aukos ir jų buvo siekiama“, – teigia nuosprendyje.
Nusikaltimus padarė veikdami bendrininkų grupėje
Teismas pabrėžė, kad civilių nužudymai karinės operacijos metu buvo „ne atsitiktiniai nusikaltimai, o nuosekliai, iš anksto suplanuota ir numatyta didelio masto ir sistemingo civilių gyventojų užpuolimo dalis, vykdant Sovietų Sąjungos bei jos partinės organizacijos komunistų partijos politiką, kurios tikslas – išlaikyti Lietuvą Sovietų Sąjungos“ sudėtyje.
Be to, teismas pabrėžė, kad įsakymo vydymas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, šalinanti kariškių baudžiamąją atsakomybę dėl įvykdytų nusikaltimų.
Iš kaltinimo teismas pašalino aplinkybę, kad nusikaltimus padarė organizuotoje grupėje – byloje nėra duomenų, kad nuteistieji buvo susitarę vykdyti nusikaltimus žmoniškumui, taip pat nėra įrodymų, kad jie turėjo vieningą tikslą bauginti ar žaloti civilinius žmones. Tačiau teismas pripažino, kad nusikalstamas veikas nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupėje.
Skirdama bausmes kaltinamiesiems teisėjų kolegija atsižvelgė į kiekvieno iš kaltinamojo kaltės formą, padarytų nusikalstamų veikų motyvus, taip pat į įstatymi nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo įvykdymą. „Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą“, – pabrėžė teisėjų kolegijos pirmininkė.
Ji pažymėjo, kad byloje nusikalstamos veikos padarytos 1991 m. sausį, o įtarimai kaltinamiesiems pareikšti 2013 m., po metų paskelbta jų paieška ir išduoti Europos arešto orderiai.
Teismo teigimu, nusikalstamos veikos, kuriomis buvo kaltinami kaltinamieji, nusikaltimų padarymo metu nebuvo numatytos Lietuvos įstatymuose, o baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus žmoniškumui Lietuvoje buvo numatyta tik praėjus 20 m. po nusikalstamų veikų padarymo, nustatant, kad įstatymas galioja ir atgaline data. Jeigu kaltinamieji būtų teisiami pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą, šiuo metu jų atžvilgiu negalėtų būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes jau yra suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas.
Pasak teismo, kaltinamiesiems skirtinos bausmės sietinos tik su vienu bausmės tikslų – su teisingumo principo įgyvendinimu. Parenkant bausmių dydį teismas atsižvelgė į tai, kad priimant pirmąjį nuosprendį Sausio įvykio byoje dar 1999 m. (kai nuteistas Mykolas Burokevičius ir kitu) kitų kaltinamųjų veikos buvo kvalifikuotos pagal tuo metu galiojusį Baudžiamąjį kodeksą.
Teismas taip pat pabrėžė, kad nuosprendyje „iš esmės nėra galimybių konkretizuoti, dėl kurio kaltinamojo veiksmų kilo civilių žmonių žalojimai“, todėl jiems skirtos minimalios arba arčiau minimalių laisvės atėmimo bausmės. Be to, atsižvelgta į kaltinamųjų amžių (dauguma jų jau yra garbingo amžiaus), jų veiksmus nusikaltimų padaryme, taip pat į tai, kad nėra duomenų, jog kaltinamieji būtų padarę kitų nusikaltimų. Lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, tačiau pažymėjo, kad jų padėtį sunkina tai, jog nusikalstamos veikos padarytos veikiant bendrininkų grupėje, visuotinai pavojingu būdu, nes buvo naudojami sprogmenys, ginklai, dėl padarytų nusikalstamų veikų kilo neatstatomi padariniai – nužudyti žmonės.
Teismo paskelbtas nuosprendis jau sulaukė reakcijos Rusijoje - Tyrimų komitetas trečiadienį pradėjo tyrimą dėl Lietuvos teisėjų, nuteisusių buvusį sovietų gynybos ministrą D. Jazovą už akių ir skyrusių jam dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.
„Rusijos Tyrimų komitetas pradėjo procedūrinį patikrinimą, susijusį su Lietuvos teismo teisėjais, paskelbusiais neteisingą nuosprendį D. Jazovui“, – pranešė komiteto atstovė Svetlana Petrenko žurnalistams.
Tuo metu Vilniaus apygardos teismo pirmininkė Loreta Braždienė sakė tikinti, kad Lietuva padarys viską, jog teisėjai būtų apsaugoti.
Rusijos žurnalistais: visi mato, kad tai – politinė byla
Po teismo posėdžio didžiausio dėmesio sulaukė Lietuvoje gyvenantis buvęs kariškis G. Ivanovas – jis vienintelis iš kaltinamųjų nuolat vaikščiojo į teismo posėdžius. Ketverių metų laisvės atėmimo bausme nuteistas vyras, vos tik išgirdęs nuosprendį, garsiai paklausė: „Už ką?“
„Nebuvo mano jokios vaidmens. Buvau atsakingas už ginkluotę“, – vėliau kalbėdamas su žurnalistais sakė G. Ivanovas, pabrėžęs, jog buvo manoma, kad jis vadovavo Spaudos rūmų šturmui. Nuteistasis tikino, kad jo kaltė nėra įrodyta, nors teismas ir nutarė kitaip.
G. Ivanovas pabrėžė, kad jeigu aukštesniųjų instancijų teismai jo neišteisins, jis skųsis Europos Žmogaus Teisių Teismui.
Su žurnalistais G. Ivanovas bendravo rusų kalba. Rusiškai kalbėjo ir jį ginanti advokatė Julija Žukienė, tik paprašyta žurnalistų kalbėti su jais lietuviškai, advokatė pasitaisė.
„Jis buvo tik pora valandų prie Spaudos rūmų, bet buvo tik žiūrovas“, – sakė J. Žukienė. Vis dėlto, advokatės teigimu, G. Ivanovas vilkėjo uniformą.
Anot jos, iš karto po Sausio įvykių visi juose dalyvavę kariai buvo apklausti ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos prokurorų. „G. Ivanovas iš karto po įvykių nebuvo apklaustas – čia ir toks įrodymas, kad dalyvavo įvykyje“, – pabrėžė J. Žukienė.
„Gerai, kad bent ne 16 metų (skyrė), bet čia nekaltas žmogus“, – tvirtino ji.
Vėliau advokatė sulaukė klausimų iš kitų Rusijos žurnalistų, laukusių prie teismo. „Apskųsime šį nuosprendį“, – atsakė į žurnalisto, laikiusio mikrofoną su Rusijos laikraščio „Izvestija“ ženklu, klausimą.
„Kiek tai padės, kaip galite prognozuoti?“ – klausė žurnalistas.
„Kaip galima spręsti už teismą? Pas mus yra teisė, jeigu mes nesutinkame, galime nuosprendį apskųsti, o kokį sprendimą priims teismas, tai jau teismo sprendimas – čia negaliu išsigalvoti ar prognozuoti“, – sakė J. Žukienė.
Klausimo sulaukė ir G. Ivanovas. „Gal galima Jūsų komentarą dėl šio smarkiai politizuoto proceso, atrodo, – netgi ne atrodo, tai akivaizdžiai visiems matyti“, – į nuteistąjį kreipėsi „Izvestija“ žurnalistas.
„Iš teismo sprendimo suprantu, kad mane nuteisė tik dėl to, kad aš nešiojau sovietų kariškio uniformą, kaltės nuo pat pradžių nepripažinau, iki šiol save laikau nekaltu“, – teigė G. Ivanovas.
Vėliau prie žurnalistų prisijungė kolegos iš Rusijos „1 kanalo“. „Kodėl 4 metus turiu sėdėti kalėjime nė už ką?“ – jiems sakė nuteistasis.
„Linkime Jums sėkmės“, – baigdamas pokalbį su G. Ivanovu palinkėjo žurnalistas.
Golovatovo advokatas nuosprendį skųs
Už akių dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui 12 m. laisvės atėmimo bausme nuteisto buvusio KGB karininko M. Golovatovo advokatas Ryšardas Burda sakė, kad paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė jam atrodo nelogiška.
„Iš esmės nusikaltimuose žmoniškumui vertinimas yra kiek kitoks. Už juos atsako pirmiausia ne pavaldiniai, o tie, kurie vadovavo“, – teigė advokatas.
„Maršalas Jazovas gavo mažiau nei jo pavaldinys“, – kalbėdamas su žurnalistais pridūrė jis.
Buvusio Pskovo 76-osios oro divizijos vado pavaduotojo, vyriausiojo oro desanto pareigūno Vilniuje pulkininko Vasilijaus Kustrio, kuriam skirtas įkalinimas 12 metų, advokatė Emma Domajeva taip pat sakė, kad nuosprendį skųs.
„Jau Jazovui iš tikrųjų turėjo būti griežta (bausmė), o mano pulkininkui vis tiek turėjo būti mažiau. Jis gi buvo vykdytojas“, – teigė ji.
Gorbačiovo nepavyko apklausti
Dar dėl dalies asmenų tyrimas tęsiamas atskirtame ikiteisminiame tyrime, 3 asmenys jau mirę.
Teismui nagrinėti buvo perduota daugiau nei 760 bylos tomų. Vien tik kaltinamasis aktas sudaro 16 tomų.
Šioje byloje teismas buvo nutaręs apklausti tuometį Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą, tačiau Rusija atsisakė jam įteikti teismo šaukimą. M. Gorbačiovą norėta apklausti kaip specialiąjų liudytoją, jis anksčiau viešai yra neigęs, kad davė įsakymą šaudyti Vilniuje.
Karinių veiksmų metu, jėga užimant Spaudos rūmus, televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei kitus strateginę reikšmę turinčius objektus, buvo nužudyta 14 beginklių Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų, daugiau nei 700 žmonių buvo sužaloti, dar apie 3 000 žmonių kitaip nukentėjo.
Tik 2010–2011 metais, atsiradus teisinei galimybei, tyrimus dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų atlikti ir baigti įtariamiesiems nedalyvaujant procese, prokuratūroje buvo sudaryta speciali tyrimo grupė, kuri surinko ir įvertino daugiau kaip šimtą tūkstančių lapų reikšmingų dokumentų, kelis tūkstančius vaizdo įrašų ir nuotraukų, apklausė daugiau kaip 5 tūkst. asmenų, parengė ir išsiuntė virš 300 teisinės pagalbos prašymų užsienio valstybėms, atliko šimtus ekspertinių tyrimų ir daugybę kitų proceso veiksmų.
Povilaitis: man tai istorinė diena
Per Sausio įvykius tėvo netekęs R. Povilaitis žurnalistams sakė, kad Sausio 13-osios bylos nuosprendžio paskelbimas yra istorinė diena ir jam, ir Lietuvai.
„Man tai yra istorinė diena. Manau, kad tai ir Lietuvai istorinė diena, ir tarptautinei bendruomenei istorinė diena“, – sakė R. Povilaitis.
„Atsakingi žmonės, kurie dalyvavo, organizavo, vadovavo, davė įsakymus, naudojo įvairias karines priemones, šitų žmonių atsakomybė šiandien yra įvertinama“, – pridūrė jis.
Jis taip pat padėkojo teismui, jo prašymu išsiuntusiam šaukimą į apklausą buvusiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.
„Tai, kad ponas Gorbačiovas nenori prisidėti prie teisingumo ir atsakyti į labai svarbius klausimus, tai čia yra kalba apie jį patį, kalba apie Rusijos Federaciją, kuri nori suklaidinti žmones, sujaukti žmonių protus, kas yra už tai (Sausio 13-osios įvykius) atsakingas“, – tvirtino R. Povilaitis.
Vyras taip pat teigė, kad jam labai gaila, jog Rusija atsisakė bendradarbiauti su Lietuva tiriant bylą. „Mes puikiai žinome, kad Rusijos Federacija piktybiškai ignoruoja ir stabdo šitą teisingumo procesą. Jie neleidžia išsiaiškinti daugybės dalykų“, – sakė jis.
Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis po Sausio 13-osios bylos nuosprendžio paragino iškelti bylą buvusiam M. Gorbačiovui.
„Aš manau, kad jam vis tiek turi būti iškelta byla. Nežinau, ar Povilaitis, ar Lietuvos valstybė išdrįs, bus mažiau bailūs ir iškels bylą“, – žurnalistams sakė į Vilniaus apygardos teismą atvykęs V. Landsbergis.
Jis turėjo omenyje Sausio 13-osios bylos nukentėjusįjį R. Povilaitį, siekusį M. Gorbačiovui suteikti specialiojo liudytojo statusą byloje bei jo apklausos teisme.
„O dabar kas? Dabar toliau senas žmogus naktimis ką nors sapnuos, galvos, ar jam bus iškelta byla, ar ne“, – kalbėjo profesorius.
Jo teigimu, nesugebėjimas įtraukti M. Gorbačiovo į bylą rodo teismo neįgalumą, todėl ribotas yra ir pats nuosprendis.
„Gerai, kad kas nors yra“, – tvirtino V. Landsbergis ir pridūrė, kad daug sovietų nusikaltimų lieka neišaiškinti iki šiol.
Teismas buvusį sovietų gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą ir dar daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų pripažino kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų už dalyvavimą sovietų agresijoje Vilniuje 1991 metų sausio 13-ąją.
Nuosprendis paskelbtas 67-iems Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams, jiems skirtos bausmės nuo ketverių iki 14 metų.
Dauguma kaltinamųjų nuteisti už akių, nes Rusija ir Baltarusija atsisakė juos išduoti.
V. Landsbergis tvirtino, kad bausmių dydžiai yra „antraeilis dalykas“, o nuosprendis ramiai neleis gyventi ir nuteistiesiems už akių.
„Net ir iškėlimas bylos jau yra bausmė“, – sakė jis.
„Jie gali sėdėti Rusijoje ir jaustis saugūs. Kol Rusijoje yra šita valdžia, jie saugūs. Bet ar jie gali važiuoti už Rusijos ribų? Ar jie sėdi labai dideliame kalėjime ir ten yra saugūs, nes prižiūrėtojas yra jų žmogus?“ – kalbėjo V. Landsbergis.
Jis teigė nenorintis, kad apie nuosprendį šioje byloje būtų kalbama kaip apie baigtinį, nes Sausio 13-osios įvykiai turi būti įvertinti tarptautiniu mastu.
V. Landsbergis tvirtino, kad kaltinamieji teisiami buvo per ilgai.
„Mes galime tuoj sulaukti panašių bylų ir nuosprendžių, kaip dabar dėl kažkokių mafijozų, kad juos per ilgai teisė“, – kalbėjo profesorius, turėdamas omenyje neseniai paskelbtą Strasbūro teismo sprendimą dėl per ilgo suėmimo „agurkinių“ gaujos nariams.
Grybauskaitė: teisingumo akimirka be galo svarbi
Prezidentė Dalia Grybauskaitė teismo nuosprendį Sausio 13-osios byloje vadina akistata su tiesa ir istorinio teisingumo diena.
„Teisingumo akimirka be galo svarbi. Jos visi laukėme daugybę metų. Ypač Sausio 13-osios aukų artimieji. Ši byla – akistata su tiesa, kuriai išsiaiškinti prireikė daugybės metų, kuri kainavo daug skausmo, kantrybės ir pasiaukojimo“, – sakė D. Grybauskaitė išplatintame pareiškime.
„Nors ieškodami tiesos ir siekdami teisingumo susidūrėme su kaimyninės Rusijos pasipriešinimu ir negeranoriškumu, istorinė teisingumo diena visgi atėjo – kaltieji, dėl kurių žuvo laisvę taikiai gynę žmonės, teismo įvardyti“, – pridūrė ji.
Prezidentės teigimu, ši byla yra „įrodymas, kad karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui senaties nėra“.
Jau antroji byla
Pirmą kartą Lietuvos istorijoje visa ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo suskaitmeninta. Toks sprendimas buvo priimtas ne tik siekiant palengvinti proceso eigą, bet ir dėl to, kad šie dokumentai turi didžiulę istorinę vertę. Pagalbos sulaukta iš Lietuvos valstybės centrinio archyvo, kuriame buvo sėkmingai restauruota daugiau nei pusantro tūkstančio įvairių itin prastos būklės archyvinių dokumentų.
Sausio 13-osios įvykiai jau buvo nagrinėti Lietuvos teismuose – dar 1999 m. Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų. Tada kalėti buvo nuteisti Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius, Juozas Kuolelis, Leonas Bartoševičius, Stanislavas Mickevičius ir Jaroslavas Prokopovičius. S. Mickevičius pabėgo iš Lietuvos.
Šioje byloje nustatytas aplinkybes galite perskaityti teismų priimtuose dokumentuose: Pirmosios instancijos teismo nuosprendį rasite paspaudę šią nuorodą.
Vėliau apeliacinės instancijos teismas šį nuosprendį pakeitė, jį galite perskaityti paspaudę čia.
Dar kartą nuosprendis buvo pakeistas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme – galutinį ir neskundžiamą nuosprendį galite perskaityti paspaudę šią nuorodą.
Sausio 13-osios bylos įvykiai pasiekė ir Europos Žmogaus Teisių Teismą. Šio teismo priimtą Lietuvai labai svarbų sprendimą galite perskaityti paspaudę šią nuorodą.
Reaguodama į Lietuvoje vykstantį Sausio 13-osios bylos nagrinėjimą, Rusijos Federacijos Tyrimų komitetas už akių yra inicijavęs baudžiamąsias bylas dėl esą nepagrįsto Rusijos piliečių persekiojimo Lietuvos pareigūnams, prokurorams ir teisėjams. Lietuva šį procesą vertina kaip bandymą neteisėtai paveikti savo pareigas vykdančius pareigūnus, taip pat Rusijoje iškeltomis bylomis siekiama klaidinti visuomenę, nes yra skleidžiama melaginga informacija.