Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija, kurią sudarė teisėjai Audrius Cininas, Jurgita Mačionytė ir Stasys Lemežis, išnagrinėjo baudžiamąją bylą B. Makutynovičiui ir V. Razvodovui nedalyvaujant procese – jiems atstovavo valstybės paskirti advokatai, kurie savo ginamųjų nėra net akyse matę.
Teisėjų kolegija nusprendė kaltinamuosius išteisinti, nes jie nusikaltimų, kuriais buvo kaltinami, nepadarė.
„Teismas nustatė, kad kaltinamiesiems – buvusiems OMON karininkams neatitinka tarptautinės humanitarinės teisės formuluočių, – du buvę karininkai B. Makutynovičius ir V. Razvodovas nebuvo siejami nei su 1991 m. sausio 13-osios, nei su 1991 m. liepos Medininkų žudynėmis, tačiau jie buvo kaltinami tuo, kad 1991 m. terorizavo ir baugino beatsikuriančios Lietuvos kariuomenės ir muitinės pareigūnus. Buvo manoma, kad jie organizavo keletą ginkluotų pasienio ir muitinės postų užpuolimų ir kelis iš tų postų sunaikino. Iš viso jiems buvo inkriminuota penkiolika kaltinimo punktų. Šių išpuolių metu dviem Lietuvos pareigūnams padaryti nesunkūs sveikatos sužalojimai, o sunaikinus kai kuriuos pasienio ir muitinės infrastruktūros objektus, valstybei padaryta apie 2 tūkst. litų žala.
B. Makutynovičiaus ir V. Razvodovo veiksmai kaltinime buvo įvertinti kaip 1949 m. Ženevos Konvencijos nustatyto elgesio su civiliais asmenimis taisyklių pažeidimas. Šios Konvencijos 2 straipsnis nustato, kad ji įsigaliojo, t. y., jos apsauga civiliams taikoma tik tuo atveju, jeigu Konvencijoje numatyti nusikaltimai padaryti karo, ginkluoto konflikto arba okupacijos metu. Kaltinime nebuvo nurodyta, o teisme nagrinėjimo metu nebuvo įrodinėjama, kad tokia padėtis nurodytu laikotarpiu Lietuvoje buvo susiklosčiusi.
Vadinasi, kaltinimo požiūriu, 1991 m. Lietuvoje nebuvo nei karinės padėties, nei ginkluoto konflikto, nei okupacijos. O tuo pačiu ir nebuvo sąlygų, kurioms esant įsigalioja Ženevos Konvencijos nuostatos. Į šią kaltinimo ypatybę teismas proceso metu atkreipė kaltintojo dėmesį, nes savo iniciatyva neturi teisės praplėsti kaltinimo, ypač procesuose, kurie vyksta kaltinamiesiems nedalyvaujant. Inkriminavus 1949 m. Ženevos Konvencijos 2 straipsnio nurodytas sąlygas B.Makutynovičiaus ir V. Razvodovo veiksmai kaltinime kvalifikuoti kaip agresijos aktas, tačiau atsakomybė už agresiją tarptautinėje teisėje tenka tik valstybių vadovams. Be to, agresijos sąvoka tarptautinėje teisėje neturi aiškaus turinio ir teisiant už šiuos veiksmus būtų pažeistas nėra nusikaltimo be įstatymo principas.“
Teisėjas A. Cininas pabrėžė, kad nuosprendis dar gali būti skundžiamas apeliacine tvarka.
„Lietuvos įstatymai numato ir suteikia teisę prokurorui keisti kaltinimą ir apeliacinėje instancijoje“, – pažymėjo jis. Pasak teisėjo, byloje buvo duomenų, kad kaltinamieji dalyvavo kai kuriuose įvykiuose 1991 m., tačiau pagal pateiktus kaltinimus jų nuteisti nebuvo galima.
Teismo nuosprendis nudžiugino kaltinamiesiems atstovavusius valstybės skirtus advokatus.
„Tai turėjo būti įvertinama ne kaip karo nusikaltimai, o kaip kriminaliniai nusikaltimai. Bet apie tai nebuvo kaltinime – jei tai būtų kriminaliniai nusikaltimai, būtų kalbama apie senatį, nes praėjo pakankamas laiko tarpas“, – pažymėjo B. Makutynovyčiaus gynėja Jūratė Kleinauskienė.
Ar prokurorai nuosprendį skųs apeliacine tvarka, dar neaišku – valstybiniai kaltintojai nori nuodugniai susipažinti su teismo motyvais.
Stebėti netikėtai pasibaigusio istorinio įvykio į teismo salę susirinko tik prokurorė, kaltinamųjų advokatai ir žurnalistai.
Apie Lietuvoje vykusį teismo procesą kaltinamiesiems buvo žinoma – jiems buvo išsiųsti į rusų kalbą išversti kaltinamieji aktai ir pranešimai apie posėdžius. Bylą teisėjai nagrinėjo beveik pusantrų metų.
Tragiškų įvykių byloje nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais buvo pripažinti 39 fiziniai asmenys.
Šioje byloje B. Makutynovičius ir V. Razvodovas buvo kaltinami organizavę ir vykdę bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos pasienio, muitinės, Krašto apsaugos departamento, Aplinkos apsaugos departamento pareigūnus, Valstybinio telefono ir telegrafo centro darbuotojus – ginkluoti nusikaltimai įvykdyti 1991-ųjų sausį-rugpjūtį.
„Jie yra kaltinami naudoję prieš atkurtos Lietuvos Respublikos valstybės institucijas smurtą, bauginimo priemones, areštus, laisvės atėmimus, asmens kratas, ką draudžia tiek tarptautinė teisė, tiek Baudžiamasis kodeksas“, – anksčiau yra sakę prokurorai. Jie OMON pareigūnus siūlė įkalinti 12 metų.
Pasak prokurorų, Švenčionių rajone 1957 m. gimęs B. Makutynovičius 1991 m. rėmė Maskvos agresiją prieš Lietuvą, represines struktūras jėga nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti valstybines įstaigas.
Kaltinamajame akte taip pat buvo nurodyta, kad 1991-ųjų kovą OMON pareigūnai užpuolė tuometinį Krašto apsaugos departamento generalinį direktorių Audrių Butkevičių ir su juo vykusį Vaclovą Jezerską. Iš jų buvo atimti tarnybiniai šaunamieji ginklai – pistoletai ir lygiavamzdis šautuvas, o A. Butkevičius ir V. Jezerskas buvo neteisėtai sulaikyti bei nugabenti į OMON užgrobtą tuometinį Policijos akademijos pastatą ir ten kurį laiką neteisėtai laikyti.
Be to, omonininkai užpuldinėjo naujai sukurtos Lietuvos pareigūnus – iš jų atimdavo tarnybinius ginklus, asmeninius daiktus, neteisėtai sulaikydavo ir pristatydavo į užgrobtą tuometinės Lietuvos policijos akademijos pastatą.
1991 metų sausį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, žuvo 14 žmonių, 31 buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, daugiau nei 1000 buvo kitaip sužaloti.
Tų pačių metų liepos 31-ąją Medininkų muitinės poste buvo nužudyti septyni policijos ir muitinės pareigūnai, saugoję sovietų tuomet dar nepripažintos Lietuvos valstybės sieną.