Rusijos prezidentas, kurį pašiepiamai vadina Putleriu, sukompromitavo Rytų partnerystės politiką, reikšmingai apribojo Vakarų įtaką prie Rusijos esančioje valstybėje bei įgijo veto teisę Europos Sąjungos plėtrai.
Taip Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas įvertino Europos Komisijos sprendimą pasiduoti Rusijos spaudimui ir 15-ai mėnesių atidėti Ukrainos ir Europos Sąjungos Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo laikino taikymo (provisional application) įgyvendinimą.
Rusija – prie pietų stalo su Europa
Laikinas Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo įgyvendinimas būtų reiškęs, kad Ukrainos ir Europos Sąjungos valstybių prekės laisvai juda tarp sutarties šalių nesulaukus, kol susitarimą ratifikuos visos Europos Sąjungos valstybės.
Tai buvo karščiausias Rusijos troškimas. Jis trumpuoju laikotarpiu bus naudingas ir Ukrainai, mat Kijevas įgis naujas rinkas, ukrainietiškos prekės laisvai keliaus į visą Europos Sąjungą, kurios gyventojų perkamoji galia yra viena aukščiausių.
„Tačiau kas čia įvyko žvelgiant globaliai? Rytų partnerystės politika iš principo įsileido Rusiją – kitaip tariant, trečioji šalis sugebėjo padaryti spaudimą Rytų partnerystės politikai ir ją devalvuoti. Dviejų sutarties šalių susitarimas virto trišaliu reikalu, Rusija įgavo svertus kontroliuoti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimą. O tai esminis Rytų partnerystės programos elementas“, - teigia L. Kasčiūnas.
Politologo teigimu, toks precedentas dabar gali būti pritaikomas Moldovai, Gruzijai ar bet kuriais kitai šaliai, kuri dalyvauja ar dalyvaus Europos Sąjungos Rytų partnerystės programoje.
„Smūgis Rytų partnerystės politikai yra milžiniškas“, - sako politologas, pridurdamas, kad pagal sumanymą Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimas laikui bėgant turėjo transformuotis į narystės perspektyvą Europos Sąjungos, tačiau kai į procesą įtraukiama Maskva, vadinasi, ji įgyja veto teisę Europos Sąjungos plėtrai.
„Išeina taip, kad Europos Sąjunga ne tik nesuteiks narystės perspektyvos Ukrainai, bet iš esmės tai reiškia, kad Rusija įgijo neformalią veto teisę dėl Europos Sąjungos plėtros į Rytus. Tai komplikavo visą Europos Sąjungos išorinių santykių politiką į Rytus, sukėlė jos eroziją bei paralyžiavo“, - sakė analitikas.
Kaip kapituliavo Ukraina?
Europos Sąjungos Rytų partnerystės politika remiasi dviem elementais: (1) galimybe šalims integruotis į Europos Sąjungos rinką (Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai); (2) laisvesniu asmenų judėjimu su bevizio režimo perspektyva. Pagrindinis Rytų partnerystės politikos tikslas yra įtraukti Rytų partneres į Europos Sąjungos ekonominę ir politinę orbitą bei mažinti jų priklausomybę nuo Rusijos.
Rytų partnerystės programoje dalyvavo šešios šalys: Ukraina, Moldova, Gruzija, Baltarusija, Armėnija ir Azerbaidžanas. Tačiau labiausiai prie Europos priartėjusiomis šalimis buvo laikomos Gruzija, Moldova ir Ukraina.
Tačiau Maskva nutarė nenusileisti. Įtampa piką pasiekė artėjant Europos Sąjungos viršūnių susitikimui Vilniuje. Prieš susitikimą Armėnija paskelbė pasirinkusi Rusijos kuriamą Muitų sąjungą. Moldova ir Gruzija susitarimus su Europos Sąjunga pasirašė, bet turėjo atlaikyti Rusijos paskelbtą maisto karą.
Ukraina rusiško spaudimo neatlaikė. Tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius nepasirašė susitarimo su Europos Sąjunga, bet tolesnis įvykių scenarijus buvo nebekontroliuojamas: Ukrainos gatvėse kilo masiniai neramumai, pasikeitė šalies valdžia, tiesioginių kontrolės svertų netekusi Rusija okupavo ir aneksavo Krymą, uždegė žalią šviesą Maskvos remiamiems separatistams ir beveik nesislėpdama panaudojo reguliariąsias karines pajėgas Ukrainos teritorijoje.
Naujasis provakarietiškas Ukrainos prezidentas Petro Porošenka siekė įgyvendinti Maidano protestuotojų viltis ir priartinti Ukrainą prie Europos, tačiau susidūręs su realybe paprašė atidėti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo įgyvendinimą.
„Pagal tai, kas dabar matosi, geopolitinė Ukrainos orientacija į Vakarus yra sustabdoma, Ukraina lieka buferinėje erdvėje“, - reziumavo L. Kasčiūnas.
„Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, jiems Maidanas buvo pusiausvyros pasikeitimas regione, nes Ukrainoje į valdžią atėjo jų nekontroliuojamas politinis elitas. Jie tai traktavo kaip galios pusiausvyros pažeidimą, įtakos sferų perbraižymą, todėl okupavo Krymą bei sukėlė neramumus Donbase, kad pusiausvyra būtų atstatyta ir kad Ukraina liktų buferine zona. Jiems tai pavyko“, - pridūrė politologas.
Vakarai ir Rusija pasiekė nebylų susitarimą
Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo įgyvendinimo atidėjimas yra tik viena detalė šiame Vakarų ir Rusijos geopolitiniame žaidime dėl galios pasiskirstymo.
Kaip teigia politologas L. Kasčiūnas, šiame paveiksle dera ir P. Porošenkos sutikimas priimti įstatymus, kurie garantuoja didesnę autonomiją separatistų kontroliuojamiems rajonams šalies rytuose.
Toks punktas buvo įtrauktas į Ukrainos, Rusijos, separatistų bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) paliaubų susitarimą, pasirašytą Minske.
L. Kasčiūnas teigia, kad tai irgi kaina, kurią Vakarai ir Ukraina sutiko mokėti už sąlyginę taiką: „Tai irgi įsipaišo į bendrą paveikslą“.
L. Kasčiūnas sutinka, kas po Ukrainos įvykių Vakarai ir Rusija iš esmės pasiekė nebylų susitarimą, kad Ukraina lieka Rusijos įtakos orbitoje, tačiau nekiša nagų prie NATO ir Europos Sąjungos valstybių.
„Tai labai pavojingiausias momentas. Juk kažkada kalbėjome, ar šiame Velso viršūnių susitikime bus Gruzijai pasiūlytas Narystės veiksmų planas, tačiau paskutiniu metu apie tai jau nebuvo užsimenama. Aš nežinau, ar tarp Vakarų ir Rusijos yra formalus, ar neformalus sutarimas, bet manau, kad Vakarų reakcija į Rusiją yra paprasta: neerzinti Rusijos, beveik pripažinti jos „gyvybinę“ sferą. Šiuo momentu tai reiškia, kad nei NATO, nei Europos Sąjunga nesiplečia į Rytus“, - sakė politologas.
„NATO fronte tai labai akivaizdžiai matosi: Aljansas pas mus matomumą sustiprino (vadavietės, greitojo reagavimo pajėgos), bet Ukrainai ir Gruzijai nieko nepasiūlė. Taigi ši situacija išryškino saugumo linijas“, - pridūrė L. Kasčiūnas.