Trijų teisėjų kolegijos pirmininkė Sigita Bieliauskienė antradienį paskelbė, kad panaikina dar 2015 m. birželį Vilniaus apygardos teismo teisėjo Audriaus Cinino pirmininkaujamos kolegijos priimtą išteisinamąjį nuosprendį, o V. Razvodovą pripažįsta kaltu – jam skirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Ją nuteistasis turėtų atlikti pataisos namuose, jeigu bus sulaikytas. Rusija iki šiol jį Lietuvai atsisakydavo išduoti.
V. Razvodovas buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 100 straipsnį – Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis – ir 103 str. – Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais.
„V. Razvodovas padarė sunkius tyčinius nusikaltimus, jo atsakomybę sunkina tai, kad veika padaryta bendrininkų grupe visuotinai pavojingu būdu, naudojant šaunamuosius ginklus“, – skelbdama nuosprendį pažymėjo teisėja.
Iš nuteistojo V. Razvodovo teismas nukentėjusiesiems priteisė patirtą žalą – daugiau kaip 14 tūkst. eurų. Tiesa, jis kai kuriuose epizoduose dėl pareikštų kaltinimų buvo išteisintas, nes nebuvo įrodyta jo kaltė.
Apygardos teismas padarė klaidingas išvadas
Šio nuosprendžio nesulaukė taip pat OMON'ui vadovavęs Boleslovas Makutynovičius – skelbta, kad jis 2015 m. lapkritį mirė Rusijoje, todėl jo atžvilgiu baudžiamasis procesas buvo nutrauktas.
Tiesa, teismas oficialių dokumentų, kad B. Makutynovičius yra miręs, negavo, nors ir teismas, ir prokuratūra ne kartą dėl tokios informacijos pateikimo kreipėsi į Rusijos tarnybas. Kad B. Makutynovičius mirė, teisme nurodė Lietuvoje gyvenanti jo sesuo, tačiau ji pati sakė nedalyvavusi laidotuvėse. Kaip pabrėžė teisėjų kolegijos pirmininkė, apie kaltinamojo mirtį buvo pranešta žiniasklaidoje, tačiau jeigu ateityje paaiškėtų, kad jis vis dėlto yra gyvas, prokurorai galėtų svarstyti galimybę atnaujinti baudžiamąjį procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.
Apeliacinis teismas nesutiko su OMON'o smogikus išteisinusio Vilniaus apygardos teismo išvadomis ir pritarė prokurorų skunde išdėstytiems argumentams dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Pasak teismo, analizuodamas B. Makutynovičiui ir V. Razvodovui pateiktus kaltinimus, Vilniaus apygardos teismas padarė klaidingą išvadą, kad tarptautinėje teisėje padėtis prieš karą, karas arba ginkluotas konfliktas buvo laikomi nusikaltimų žmoniškumui sąlyga, t. y. Vilniaus apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal tarptautinę teisę už inkriminuojamus tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis nusikaltimus (BK 100 straipsnis) galima nuteisti tik tuo atveju, jei jie būtų padaryti padėties prieš karą, karo, ginkluoto konflikto sąlygomis.
Kaip skelbdama nuosprendį pažymėjo teisėja S. Bieliauskienė, dar 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijoje dėl senaties netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui buvo iš dalies pakeisti nusikaltimo žmoniškumui požymiai, nustatant, kad nusikaltimams žmoniškumui (kaip jie apibrėžti Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo statute) nesvarbu, ar jie padaryti karo, ar taikos metu.
„Taigi nusikaltimai žmoniškumui būtent tokia samprata (t. y. nesiejant juos su karo nusikaltimais, karine ar prieškarine padėtimi) buvo perkelti ir į Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą, – pažymėjo teismas. – Todėl siekiant įrodyti, kad buvo padaryti nusikaltimai žmoniškumui, nėra reikalaujama įrodyti padėties prieš karą, karinės padėties ar ginkluoto konflikto.“
Aukštesniojo teismo teisėja taip pat nurodė, kad apygardos teismas agresijos sampratą aiškino iš dalies klaidingai – teisėjai nesutiko su anksčiau padaryta išvada, kad agresijos samprata nėra susiformavusi tarptautinėje teisėje.
„Agresijos samprata išskiriama iš 1974 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos „Dėl agresijos apibrėžimo“, – paskelbė teisėjų kolegijos pirmininkė. – Vėliau Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja dar keletą kartų patvirtino agresijos apibrėžtį. Situacija, kai 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurtas Lietuvos Respublikos suverenitetas, tačiau 1991 m. Lietuvoje vis dar buvo dislokuoti SSRS armijos ir SSRS VRM kariuomenės padaliniai, kurie vykdė karines operacijas, per kurias buvo naudojamos bauginimo ir teroro priemonės, turėtų būti vertinama kaip SSRS agresija prieš Lietuvą ir SSRS sukeltas ginkluotas konfliktas su atkurta Lietuvos valstybe. Tokia būklė turi 1949 m. Ženevos konvencijų 2 str. nurodytos dalinės okupacijos požymių, kuri yra jų taikymo sąlyga.“
Prokuroras: toks nuosprendis turėjo būti paskelbtas dar 2015 m.
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Alvydas Valiukevičius po teismo nuosprendžio paskelbimo sakė, kad toks verdiktad turėjo būti dar 2015 m. birželį. „Kaip ir buvome nurodę apeliaciniame skunde, Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, mūsų nuomone, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teismo padarytos išvados neatitiko faktinių aplinkybių, šiandien tai konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas“, – sakė jis.
Prokuroro teigimu, dėl Rusijoje gyvenančio V. Razvodovo sulaikymo yra išduotas Europos arešto orderis, todėl jeigu jis būtų sulaikytas kurioje nors iš Europos Sąjungos valstybių, būtų spręstinas klausimas dėl jo išdavimo Lietuvai.
Kadangi V. Razvodovas nedalyvavo teismo procesuose, nuosprendis jam bus išverstas į rusų kalbą ir išsiųstas jo gyvenamosios vietos adresu – manoma, kad nuteistasis gyvena Sankt Peterburge.
Ginkluoti nusikaltimai įvykdyti 1991 m. sausį-rugpjūtį
Lietuvos apeliacinis teismas B. Makutynovičiaus ir V. Razvodovo bylą nagrinėjo apeliacine tvarka – 2015 m. birželio 4 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjo A. Cinino pirmininkaujama kolegija „omonininkus“ nutarė išteisinti, nes jie nepadarė nusikaltimų, kuriais buvo kaltinami.
Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nurodė, kad prokurorų kaltinime nebuvo nurodyta, o teisme nagrinėjimo metu nebuvo įrodinėjama, kad Lietuvoje 1991 m. nebuvo susiklosčiusi padėtis, kuri numatyta Ženevos Konvencijoje – nebuvo nei karinės padėties, nei ginkluoto konflikto, nei okupacijos.
Po išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo prokurorai pakeitė kaltinimus ir B. Makutynovičių bei V. Razvodovą apeliacinės instancijos teismui siūlė nuteisti po 12 metų laisvės atėmimo bausmėmis.
Vilniuje dirbę B. Makutynovičius ir V. Razvodovas buvo kaltinami organizavę ir vykdę bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos pasienio, muitinės, Krašto apsaugos departamento, Aplinkos apsaugos departamento pareigūnus, Valstybinio telefono ir telegrafo centro darbuotojus – ginkluoti nusikaltimai įvykdyti 1991-ųjų sausį-rugpjūtį.
„Jie yra kaltinami naudoję prieš atkurtos Lietuvos Respublikos valstybės institucijas smurtą, bauginimo priemones, areštus, laisvės atėmimus, asmens kratas, ką draudžia tiek tarptautinė teisė, tiek Baudžiamasis kodeksas“, – anksčiau yra sakę prokurorai.
Pasak jų, Švenčionių rajone 1957 m. gimęs B. Makutynovičius 1991 m. rėmė Maskvos agresiją prieš Lietuvą, represines struktūras jėga nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti valstybines įstaigas.
Be to, omonininkai užpuldinėjo naujai sukurtos Lietuvos pareigūnus – iš jų atimdavo tarnybinius ginklus, asmeninius daiktus, neteisėtai sulaikydavo ir pristatydavo į užgrobtą tuometinės Lietuvos policijos akademijos pastatą.
1991 metų sausį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, žuvo 14 žmonių, 31 buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, daugiau nei 1000 buvo kitaip sužaloti. Tų pačių metų liepos 31-ąją Medininkų muitinės poste buvo nužudyti septyni policijos ir muitinės pareigūnai, saugoję sovietų tuomet dar nepripažintos Lietuvos valstybės sieną.