Anglija.lt pristato istorijų ciklą apie lietuves, taip pat sukūrusias šeimas su užsieniečiais.
Apie tai, koks gyvenimas laukė lietuvės, nusprendusios sukurti šeimą su britu, skaitykite pirmajame pasakojime.
22 m. Ieva (tikras vardas ir pavardė Anglija.lt redakcijai žinomi) į Angliją atkeliavo paskui savo mylimąjį lietuvį, tikėdamasi išgelbėti jųdviejų santykius ir sukurti abiems geresnį rytojų. Tačiau aplinkybės jaunai merginai buvo negailestingos – labai greitai, neatlaikę įtampos, jaunuoliai pasuko skirtingais keliais.
Po keleto mėnesių Jungtinėje Karalystėje Ieva nusprendė grįžti į tėvynę, tačiau ekonominė situacija merginai ten pasirodė liūdna. Todėl ji pasiryžo keliauti atgal į Britaniją ir į gyvenimą drąsiai kabintis viena.
Ieva net neįtarė, kad po keleto mėnesių sutiks britą R. (vardas ir pavardė Anglija.lt redakcijai žinomi), kuris kardinaliai pakeis jos gyvenimą – išmokys džiaugtis ne tik pinigais, bet ir paprasčiausia gyvenimiška buitimi, įrodys, kad tikro vyro pareiga yra gerbti ir besąlygiškai rūpintis savo moterimi, išmokys visa širdimi aukotis ir puoselėti didžiausią pasaulyje vertybę – šeimą.
– Jūsų vaikinas – anglas, šioje šalyje gimęs ir augęs. Papasakokite, kada ir kaip susipažinote.
Susipažinome automobilių mėgėjų susitikime. Tuomet vis dar susitikinėjau su savo vaikinu lietuviu ir kaip tik buvau su juo. Mūsų ekipažas netikėtai nukrypo nuo maršruto ir mes pasiklydome. Ironiška, tačiau tas pats nutiko ir R. Klausinėjome vieni kitų, kuriuo keliu važiuoti, kurioje vietoje automobilių susitikimas vyksta. Tada pirmąjį kartą kalbėjausi su R. ir ne kokia romantiška tema, o... apie jo automobilį. Automobiliai – didžiausia mano gyvenimo aistra, pasirodo, tą pačią aistrą turėjo ir jis. Tuomet visiškai abu pamiršome, jog esame ne vieni, ir kalbėjomės keletą valandų.
Po geros savaitės pastebėjau, kad jis paspaudė „patinka“ po viena iš mano nuotraukų „Facebook‘e“, todėl drąsiai nusprendžiau pati jam parašyti.
Pirma mano žinutė tokia ir buvo: „Nuotraukos tai mano patinka, draugauti FB pakvietei, o parašyti nesiruoši?“ (šypsosi).
Taip ir pradėjome kalbėtis. Nuo ryto iki vakaro ir absoliučiai apie viską. Diena iš dienos iš „pažįstamų“ mes peraugome į „draugų“ lygį, ir galiausiai jis pakvietė mane susitikti, bet ne į pasimatymą, žinokite, o dangstydamasis, jog padės man išspręsti NI (national insurance – red. past.) problemas.
– Tai pirmasis Jūsų susitikimas dviese. Ar skyrėsi nuo ankstesnių pasimatymų su lietuviais?
Na, įsimintinas tuo, jog susitikome šeštą valandą ryto, abu atvykę automobiliais, degalinėje ir... nesiskyrėme iki šiol (juokiasi)! Tą pačią dieną pirmą kartą apsilankiau pas jį namuose ir susipažinau su mama. Buvo nuostabu bendrauti su tikrais anglais, būtent tada ir supratau, kad nieko prieš mane, emigrantę, jie neturi. Dar niekada nebuvau taip maloniai sutikta ir priimta.
Po ilgos dienos kartu, vakarop jis parvežė mane į degalinę, kurioje buvau palikusi savo automobilį. Pabučiavau jį, atsisveikinau ir tik tuomet pamačiau, jog mano tuometinis draugas lietuvis, kartu su savo draugais, jau mūsų laukė. Vardan savo naujojo bičiulio iššokau iš mašinos, pati sėdau į savąją mašiną ir grįžau namo... O tuomet ir prasidėjo pragaras.
– Ką turite omenyje?
Grįžus mano buvęs vaikinas pradėjo siautėti, mėtyti mano daiktus ir rėkti, jog čiuožčiau iš kur sugrįžau.
Žinojau, jog R. išvyko į darbą, o jo telefonas buvo sugedęs... Nežinojau, kur kreiptis, tačiau kroviausi daiktus. Parašiau šimtus žinučių R. į telefoną ir internetu tikėdamasi, jog jis atsilieps... Su kiekviena minute mano viltys seko iki tol, kol išgirdau skambutį. Atsiliepusi išgirdau jo balsą ir pradėjau verkti. Nežinojau, kaip jam paaiškinti, kas vyksta – buvo gėda dėl mano tuometinio draugo lietuvio elgesio, todėl tik pasakiau, kad neturiu namų. Jis man liepė susikrauti daiktus ir laukti. Pasirodo – dėl jaudulio, jog man kažkas nutiko, jis pasiėmė laisvą dieną darbe ir grįžo namo tik tam, kad paskambintų man iš namų telefono.
Po valandos R. atvažiavo manęs pasiimti ir leido porą dienų apsigyventi pas jį, iki tol, kol rasiu kambarį. Tačiau jau beveik dvejus su puse metų mes tebegyvename kartu ir jis nebenori, kad aš išsikraustyčiau (šypsosi).
– Apsigyvenote kartu labai greitai – nepažinojote savo vaikino šeimos artimai, turbūt mąstėte, kas Jūsų laukia. Kokia Jums pasirodė vaikino šeima?
R. šeima graži, visi šeimoje myli, rūpinasi vienas kitu. Mamai šiuo metu šešiasdešimt. Ji tėčiui buvo trečia žmona, tačiau tai jiems nesutrukdė susilaukti dviejų nuostabių sūnų. Kaip ir mūsų visų, taip ir šios šeimos gyvenimas turėjo šiokių tokių posūkių. Ne tik gerų, bet ir skaudžių... Prieš tris metus mano vaikinas neteko savo tėčio. Tėtis sūnums buvo geriausias mokytojas ir draugas viename. Jis buvo energingas, žodžio kišenėje neieškantis vyras. Iki kol vieną dieną visai netikėtai, būnant tik 73 metų, jį ištiko širdies smūgis.
Su jo mama palaikau labai artimus ryšius, padedu buityje, kerpu jos plaukus, patariu apie kosmetiką, turim daug bendrų temų pokalbiams, todėl mūsų santykiai tikrai artimi. Ji mane myli kaip savo dukrą, jaudinasi ir rūpinasi kaip tikra mama, todėl, kai mano mama labai nerimsta dėl manęs, nuraminu, jog ir čia mamytę jau turiu (šypsosi).
Nors dažnai išgirstu, kad esu su užsieniečiu dėl pinigų, drąsiai galiu pasakyti – jie neturtingi, anaiptol – mama negauna jokių lėšų, gyvena valstybės paskirtame name. Mes su R. esame komanda, jauni ir ambicingi, viską kuriamės ir statomės patys.
– Kokios Jūsų specialybės? Esate karjeristų pora ar šeimyniniam guoliui skiriate didžiąją savo laiko dalį?
Aš esu baigusi 12 klasių, na, o R. baigė automechaniko specialybę koledže. Jis gali viską suremontuoti, sutaisyti, kartu ir mane išmoko dalykų, apie kuriuos neturėjau jokio supratimo. Mes automechanikų šeimynėlė – jis taiso mašinas, aš jas plaunu. Šiuo metu mano draugas dirba sunkvežimio vairuotoju, o aš, laukdamasi mažylio, kuris turi pasirodyti jau rugpjūčio 23 dieną, mėgaujuosi motinystės atostogomis.
Aš šeimos žmogus, suprantu, jog pinigai yra reikšmingi gyvenime, tačiau sutikusi šį žmogų nebegalvoju tik apie save ir pinigus, galvoju apie mudu, apie mudviejų ateitį. Prieš porą metų, draugystės pradžioje, praradome vaikelį – labai skaudžiai dėl to išgyvenome, tačiau judėjome į priekį. Dabar žinau, kad už pinigus nupirksi viską, tačiau tik ne laimę ir ne meilę.
– Kuo Jūsų išrinktasis skiriasi nuo tautiečių? Tokia graži mergina, tikiu, sulaukdavo daug dėmesio ir Lietuvoje.
Kas keisčiausia, niekada nebuvau graži lietuviams. Tik čia atvažiavusi pajutau begalinį anglų dėmesį. Ir mano vaikinas sakė, jog gyvenime nėra turėjęs gražesnės merginos. Aš jam pati nuostabiausia, ir taip apie savo moterį turėtų kalbėti kiekvienas vyras (šypsosi).
R. tikrai nuostabus. Labai manimi rūpinasi, stengiasi dėl mudviejų, dėl manęs, mąsto apie ateitį. Kasdien primena man, kokia esu graži ir nepakartojama jam. Prieš darbą mane pabučiuoja, kuomet blogai jaučiuosi, daro viską, kad pasijausčiau geriau. Netgi kai patyriau persileidimą, jo pirmas klausimas buvo, ar aš sveika ir ar man tai nepakenks. Jis kitoks nei lietuviai, ir mane tai labai žavi.
Moterį R. supranta kaip nuluptą. Niekuomet per daug nelenda į ginčus ar pykčius, visuomet mane įsiutusią išklauso ir galų gale ramiai viską man išaiškina. Jis moterį vertina kaip savo ateities žmoną ir vaikų motiną. Jo žodžiais, moteriškos pareigos šeimoje yra meilė vyrui. O visa kita vyksta savaime. Mane net kartais glumina, kai po sunkios darbo dienos jis man liepia gulėti lovoj, pagamina vakarienę, įjungia filmą ir leidžia tiesiog ilsėtis.
– Kaip gyvenimas su užsieniečiu pakeitė Jus?
Pamiršau, ką reiškia rasizmas. Niekada anksčiau nemėgau tamsiaodžių ar užsieniečių. Jie man atrodė nešvarūs ir nekultūringi žmonės. Tačiau pažinusi jo artimus žmones supratau, jog visi mes esame skirtingi, tačiau ir visiškai vienodi. Tapau ramesnė, nebeesu tokia kritiška žmonėms, nebevertinu tik pinigų, atidaviau save savo ir jo ateičiai, mūsų ateities kūrimui. Atsisakiau savo šalies, pasilikau čia vardan mūsų. Išmokau ne tik imti iš kitų, bet ir duoti, o ypač – nuolat ieškoti kompromisų.
– Gyvenate ypatingai angliškoje aplinkoje. Ar anglai turi kokių keistenybių ar Jus stebinančių, erzinančių charakterio ypatybių? Už ką juos pagirtumėte?
Anglės moterys turi savotiškų keistenybių – nesuvokiamą požiūrį į drabužius, makiažą, jų manieros įdomios – ypatingai tas lipšnus, suvaidintas, perdėtas mandagumas. Kaip žinia, jos labai smerkia lietuvaites. Žinoma, mes, lietuvaitės, esame labai moteriškos, rūpestingos, tvarkingos, galime pagaminti vakarienę, išskalbti vyro ir vaikų rūbelius, sutvarkyti namus. O joms, mano amžiuje ar netgi iki kokių 40 metų, terūpi vakarėliai, alkoholis, „žolytė”, seksas ir pinigai. Atrodo, jog aš, kaip pašalinis žmogus, negaliu smerkti jų, tačiau čia jau ne mano, o mano vaikino nuomonė.
Mano draugas niekuomet nesivelia į ginčus, jei jam, pavyzdžiui, atneša ne tą patiekalą, kurį jis užsisakė. Tai anglo būdas, tačiau man visada atrodo, kad reikia ieškoti teisybės ir išspręsti viską iki galo. Čia, turbūt, lietuviškas bruožas. Jis labai vertina kiekvieną mano žingsnį ar darbą dėl jo, nes britų merginos nelinkusios tvarkyti namų, gaminti valgyti ar skalbti vaikino rūbų. Anglai tikrai labai vertina merginas, tik anglės, matyt, to nesupranta.
–Ar gyvendama su anglu nejaučiate diskomforto: aplinkinių smerkimo, apkalbų, keistų žvilgsnių?
Žinoma, jaučiu žvilgsnius, girdžiu apkalbas ir matau smerkimą iš anglių merginų – matai, esu liekna, todėl, anot jų, esu anoreksikė ir turiu rimtų problemų. Esu negraži, nes beveik nesidažau, ir nemadinga, nes nemėgstu per daug aptemptų drabužių!
Tačiau vieną incidentą prisimenu labai aiškiai. Kartą vėlų vakarą ėjau iš darbo. Eidama namų link pamačiau merginų grupelę, kurios tarpusavy šnabždėjosi. Lyg tyčia sulaukiau R. skambučio ir pranešiau jam, jog prie jo namų buriuojasi išgėrusios merginos. Jaučiau, kad kažkas bus, kažkas nutiks.
Pakėlusi akis nuo telefono pajutau smūgį į veidą ir pradėjau juoktis. Rimtai, net mano 6 metų pusseserė užvožia stipriau! Mergina sutriko, pradėjo mane įžeidinėti ir nepamiršo paminėti, jog esu imigrantė. Aš ramiu veidu paskambinau policijai, ir jie už kelių minučių atvyko. Dėka kamerų ir poros vaikinų, mačiusių incidentą, merginos buvo uždarytos į areštinę nakčiai. Pareiškimo neparašiau, tačiau pamoką merginos gavo.
O reaguoju labai paprastai, dažniausiai juokiuosi. Mano vaikinas didžiuojasi manimi, todėl ramiu veidu nustumiu jų nuomonę šalin. Juk jei jos būtų geresnės, R. nebūtų pasirinkęs manęs.
Mane kritikavo ir smerkė ne R. šeima, o anglės merginos. Mat nesu anglė, jis neturi jokios ateities su manimi ir aš tik trumpam, arba, dar geriau, dėl paso! Juokinga prisiminus, kad jos taip apie mane kalba. Tačiau vėliau maloniai toms visoms gyvatėms pranešiau, jog atkeliavau čia iš Europos šalies. Kad jau jos nesugeba atsiversti geografijos vadovėlio, turėjau pati paaiškinti, kad ir be R. pagalbos turėjau pasą, su kuriuo galiu legaliai gyventi ir dirbti JK.
– Žinia, lietuviams vis dar trūksta tolerancijos, supratingumo, gaji rasinė diskriminacija. Ar teko su tuo susidurti?
Faktas. Netgi gėda kartais išgirsti kaip gatvėse jie rodo savo „anglų kalbos žinias”, kaip šlaistosi girtut girtutėliai ir šokinėja ant visiškai nekaltų žmonių, kaip negerbia kitos rasės žmonių. Mano buvęs vaikinas lietuvis irgi buvo iškėlęs didžiausią sceną vidury prekybos centro, kuomet sutiko mane ir R. Puolė mosikuotis kumščiais, bet nė vieno smūgio nepataikė. O žinot dėl ko? Nes irgi buvo visiškai girtas...
Savo buvusį vaikiną palikau dėl to, jog jis nenorėjo dirbti, tačiau apie pinigus svajojo. Galvojo, tik kaip nusipirkti naują mašiną, nors pinigų neturėjo... Planuoti gyvenimo nenorėjo, nebent tik atostogas. Buvo tragedija. Dabartiniam vaikinui nebijau duoti pinigų, jei jam jų pritrūksta, nes žinau, kad jis jų veltui nešvaisto.
Lietuvaitės vis dažniau susideda su kitataučiais ne dėl bereikšmių priežasčių, ir tos priežastys – mūsų vyrų išpuikimas, moterų negerbimas ir nevertinimas. Jie dar nesuvokia, ką praranda. Ir tokių, kaip mes – tik daugėja (šypsosi). Taip yra galbūt dėl to, jog mes pačios, moterys, juos išlepinome. Ir tai – faktas. Jie įprato, jog mes dėl jų darome viską ir nusprendė, jog taip ir turi būti, o jie neturi nieko duoti atgal.
–Kaip reaguojate, kai girdite lietuvaičių skundus: užsieniečiai vyrai lietuves muša, kankina, atima vaikus? Kaip manote, kokie vyrai taip elgiasi, dėl ko?
O lietuviai nemuša? Nekankina? Lietuviai subado peiliu ir padega gyvą. Pasiskaitykit, kokie lietuvių žygdarbiai čia, prieš versdami užsieniečius gyvuliais. Vaikų be reikalo neatiminėja, vadinasi, bloga mama ar moteris yra. O kai muša ir kankina, tai jau po pirmo smūgio reikia bėgti. Nevalia ir vaikų gimdyti, kuomet santykiai prasti.
Nuo abiejų pusių kalbėjimosi, kompromisų ieškojimo, dalijimosi darbais, pagalbos ir palaikymo priklauso geri, pilnaverčiai santykiai. Niekas kitas antrosios pusės nepasirinko už jus, pasirinkote jūs, todėl nieko kito kaltinti dėl savo nelaimingos santuokos negalima. Turite gyventi „ne tik imu, bet ir duodu“ gyvenimą. Tuomet būsite laimingi. O šiai dienai visiems linkiu meilės. Daug, daug, daug meilės.