Papildomas patikrinimas turėtų atsakyti į klausimą, ar pagrįsti šios bažnyčios klebono Stanislovo Krumpliausko kaltinimai bendrovės Vilniaus vargonų dirbtuvės direktoriui R.Gučui, neva pasisavinusiam tikinčiųjų suaukotus bei iš Amerikos lietuvių gautus 80 tūkstančių litų.
"Dabar paskyrėme reviziją, - sakė praėjusį rudenį prie šios istorijos sugrąžintas ekonominės policijos pareigūnas Nerijus Janulevičius. - Mes buhalterijos netikriname, o revizoriai žiūrės, ar teisėtai pinigai buvo paimti, ar užpajamuoti".
Anykščių Šv.Mato bažnyčios vargonų istorija prasidėjo sutarties lape nenurodytą 1993 metų dieną, kai amžinatilsį klebonas monsinjoras Albertas Talačka ir tada dar valstybinės įmonės Vilniaus vargonų dirbtuvės direktorius R.Gučas pasirašė sutartį.
Pagal šį sandorį per pustrečių metų bažnyčioje turėjo atsirasti R.Gučo vadovaujamoje dirbtuvėje pastatyti vargonai arba, kalbant poetiškais paties direktoriaus žodžiais, jų vamzdžiais į mus turėjo prabilti tėvų ir protėvių dvasia.
Jau 1993-iųjų vasario 20 dieną R.Gučas pasirašė iš monsinjoro A.Talačkos gavęs 1000 JAV dolerių avansą. Už balandžio mėnesio darbus bažnyčia R.Gučo įmonei pervedė 100 tūkst. talonų. Tais metais R.Gučas dažnai dėdavo parašą ant laisva forma surašytų lapelių: "Iš monsinjoro A.Talačkos gavau vargonų reikalams".
R.Gučas ne tik statė vargonus, bet ir mokė tada jau garbaus amžiaus ligotą kleboną tam tikrų diplomatijos vingrybių. Jis savo ranka parašė monsinjoro A.Talačkos laiško Lietuvių fondui Čikagoje juodraštį.
"Žinodami, kad Jūs skyrėte mūsų vargonams 4000 JAV dolerių, mes užsakėme pagaminti vargonų detalių už šią sumą ir, jas pagaminus, pasirašėme atitinkamą atliktų darbų aktą. Būtume dėkingi, jeigu Jūs, remdamiesi šiuo aktu, už atliktą darbą firmai apmokėtumėte..."
Tačiau JAV lietuvių surinkti pinigai už vožtuvų dėžių bei kitokių detalių gaminimą buvo kažkur įstrigę, todėl R.Gučui ir pačiam teko kreiptis į tautiečius už Atlanto.
"Apgailestaudamas turiu pranešti, kad iki šiol 3978 JAV dolerių čekis už Anykščių Šv.Mato bažnyčios dalis mūsų nepasiekė, - 1994-ųjų vasario 17 dieną R.Gučas rašė į Čikagą. - Ieškojome šio čekio visais mums įmanomais būdais.
Duok Dieve mums stiprybės išsaugoti Lietuvą". Lyg perkūnas, trenkęs į Anykščių bažnyčią, buvo R.Gučo 1996 metų liepos 15 dienos raštas, iš kurio garbūs anykštėnai, susibūrę į vargonų pastatymo komitetą, sužinojo, kad darbų atlikta už 80 tūkst. litų, tačiau iki pabaigtuvių trūksta dar 590 tūkstančių.
"Tokia suma visus apstulbino, - rašė vargonų komiteto pasitarimo sekretorius. - Ponas R.Gučas pradėjo aiškinti apie infliaciją, detalių pabrangimą, transporto išlaidas". Anykštėnai apstulbti galėjo, juo labiau kad 1993 metų sutartyje buvo minima 8424 JAV dolerių suma.
Nors ir nurodyta, kad tai - pirmojo darbų etapo kaina, niekam nė į galvą negalėjo ateiti, jog galutinė suma bus dvidešimt kartų didesnė. Vargonų komiteto pasitarimą užbaigęs vyskupas Paulius A.Baltakis konstatavo, kad tokia sutartis yra neįmanoma.
Dabartinis Šv.Mato bažnyčios klebonas S.Krumpliauskas, po monsinjoro A.Talačkos mirties šventovės archyve radęs šūsnį su vargonais susijusių popierių, teigia, kad R.Gučas gudriai pasinaudojo senojo kunigo patiklumu ir silpna sveikata.
"Supratęs, kas įvyko, monsinjoras susiėmė už galvos, - prisimena S.Krumpliauskas. - Skundėsi esąs apgautas. Dėl vargonų istorijos be galo išgyveno ir netrukus paprašė atstatydinimo".
A.Talačka daug kartų pasirašė konkrečiomis sumomis įkainotų vargonų gamybos darbų aktus. Už juos į R.Gučo vadovaujamos įmonės sąskaitą klebonas pervesdavo pinigus. Aktai, pasak R.Gučo, būdavo pasirašomi Anykščiuose: "Nuveži aktą, jis uždeda antspaudą, pasirašo, ir viskas".
Į pastabą, kad taip pasirašydamas už atliktus darbus, monsinjoras nematydavo, kas yra padaryta, R.Gučas po pauzės atsakė: "Jis yra matęs. Jis yra buvęs dirbtuvėje ir matęs, nes mes gaminome vargonus greičiau, negu jis mokėjo".
"Lietuvos rytas" pabandė išsiaiškinti, kodėl Anykščių klebonas nespėjo mokėti taip greitai, kaip, pasak R.Gučo, gamino jo dirbtuvės.
Paaiškėjo, jog šių vargonų gaminimo istorija prasidėjo gerokai anksčiau ir turėjo jie atsirasti visai ne Anykščiuose, o prie Kuršių marių kranto, Kintų kultūros namuose.
"Pastatyti vargonus buvo mano sena svajonė, - pasakojo buvęs Kintų žuvininkystės ūkio direktorius Alfonsas Pekarskas. - 771 tūkstantį rublių panaudojome naujų karvidžių kapitaliniam remontui, kad paslėptume bažnyčios remontą". Kintų bažnyčia sovietmečiu buvo virtusi kultūros namais. Pagal sumanymą ten ir turėjo aidėti vargonų gausmas.
Sutartį dėl instrumento gamybos žuvininkystės ūkis, pasak buvusio direktoriaus, sudarė ne su R.Gučo vadovaujama dirbtuve, o su Lietuvos valstybine konservatorija.
"Mes įsipareigojome pastatyti konservatorijai vilą, o ji mums - vargonus, - pasakojo A.Pekarskas. - Visas rūpestis teko rektoriui Vytautui Laurušui, aš buvau fundatorius. Paskui Sąjūdis mane, kaip ir visą senąją gvardiją, nušlavė. Taip ir liko tas reikalas nebaigtas".
Profesorius V.Laurušas prisimena R.Gučui atidavęs senuosius konservatorijos vargonus, kuriuos manyta sutvarkius pastatyti Kintuose: "Jie kažką darė, kažką, matyt, panaudojo, bet galutinio varianto aš taip ir nežinau, kas ten iš jų išėjo. Atėjo Sąjūdis, viskas griuvo".