Viena emigracijos priežasčių – natūrali
Kertinė problema vienareikšmė – mūsų šalyje mažėja gyventojų, taigi ir darbuotojų, LRT RADIJUI sako ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė. Taigi tauta nyksta – tai skaudus patyrimas ekonomikai ir apskritai šaliai.
„Kodėl tai vyksta? Tai natūralu, nes įstoję į Europos Sąjungą prisijungėme prie bendros darbo rinkos ir darbo jėga juda ten, kur užmokestis didesnis. Į pajamas koncentruojasi visos emigracijos priežastys, taigi tai – ekonominė emigracija, nes atotrūkis nuo ES vidurkio didžiulis“, – priduria I. Genytė-Pikčienė.
Jos teigimu, pagal valandinį bruto darbo užmokesčio lygį Lietuva ES trečia nuo galo, o mūsų rodiklis keturis kartus atsilieka nuo ES vidurkio.
„Kita paskata judėti yra pačioje šalyje. Lietuva išsiskiria tuo, kad mūsų pajamų diferenciacija tarp aukščiausias ir žemiausias pajamas gaunančių žmonių yra labai didelė. Mes esame autsaideriai, nusileidžiame tik Rumunijai, o toks atotrūkis – didžiulė paskata emigracijai. Šalyse, kurioje pajamų atotrūkis tarp turtingiausių ir vargingiausių žmonių mažiausias, emigracijos mastai mažiausi. Tokios šalys – Suomija, Čekija, Slovakija“, – vardija ekonomistė.
Anot specialistų, kainų augimas ypač skatina emigraciją. Tačiau I. Genytė-Pikčienė sako, kad kainų lygis dar gerokai mažesnis nei ES vidurkis, o vidurkį pasiekė tik tam tikrų segmentų, pvz., avalynės, drabužių, buitinės technikos kainos.
Skatintų kurti vidurinę klasę
I. Genytės-Pikčienės teigimu, darbo užmokestis Lietuvoje artėja prie ES vidurkio, nes ES jis auga gana lėtai (nesiekia net 2 proc.), o mūsų šalyje šių metų pirmą ketvirtį augimas buvo didesnis nei 9 proc.: „Darbo užmokestis Lietuvoje auga ne pirmus metus, jau nuo 2013 m. matome pakankamai sparčiai didėjančius atlyginimus. Tai lemia kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas – darbdaviai nuolat akcentuoja, kad šalyje labai trūksta norinčių dirbti ir turinčių tinkamą kvalifikaciją. Tai rodo švietimo ir perkvalifikavimo sistemų spragas. Tai vienas esminių dalykų, kurį reikia tvarkyti ir adaptuoti šiuolaikinės darbo rinkos poreikiams.“
Paklausta, kur reikia sutelkti potencialą, I. Genytė-Pikčienė primena, kad neturime vidurinės klasės, net du trečdaliai apdraustųjų uždirba iki vidutinio atlyginimo. Taigi reikia šią struktūrą keisti ir kurti vidurinę klasę, skatinti privačią iniciatyvą.
„Tačiau matome savotišką bandymą supriešinti visuomenę ir verslą paversti baubu, kuris kenkia, kuris nori apgauti, apiplėšti darbuotoją. Tos priežasties, žinoma, būta, nes galima kalbėti apie dvi Lietuvas. Viena – didžiuosiuose miestuose, kur darbuotojas, net neturintis tam tikrų specifinių žinių, turi daugiau laisvės manevruoti, derybinių galių ir galimybę keisti darbdavį. Kita situacija miesteliuose, kur labai nedaug darbdavių, tad darbuotojas laisvės neturi ir privalo tenkinti darbdavio įnorius“, – pabrėžia ekonomistė.
Taigi, priduria ji, verslumo skatinimas, biurokratinių pančių mažinimas tiek smulkiajam, tiek vidutiniam, tiek privačiajam verslui yra taškas, nuo kurio reikia pradėti.
Emigracijos motyvai – ne tik finansiniai
Politologė Dovilė Žvalionytė-Jonavičienė, paklausta, kokios konkrečios emigracijos priežastys, sako, kad jos įvairios, kaip ir mūsų visuomenė, – nors vyrauja ekonominiai motyvai, bet emigracija tapusi patraukliu sprendimu beveik bet kuriai problemai: „Tarkime, neturi darbo – gali ieškoti jo užsienyje. Nepatinka karjeros perspektyvos – vėl gana lengva išvykti į užsienį, kur jau greičiausiai turi draugų ir giminių, padėsiančių rasti darbą. Nerandi antrosios pusės – net tokiu atveju kai kurie pasirenka jos ieškoti svetur.“
Kita vertus, pastebi D. Žvalionytė-Jonavičienė, emigracija nėra tik problemų sprendimas. Nemažai žmonių, ypač jaunų, tiesiog renkasi išbandyti save, pamatyti kitas šalis, vyksta studijuoti.
„Kartais, mano akimis, mes net patys skatiname tokią elgseną. Girdint standartinį vertinimą, kad išvyksta gabiausi, geriausi, aktyviausi, kyla klausimas, kaip jaustis liekantiesiems. Atrodo, kad po tokių komentarų turėtum susidėti daiktus, kad sau ir kitiems įrodytum, jog esi aktyvus ir gabus“, – mano politologė.
Jos įsitikinimu, neturėtume taip stipriai susitelkti vien į išvykstančius –būtina galvoti ir apie liekančius žmones, nes jų daug daugiau, nes nuo jų priklauso, ar tie išvykusieji apskritai pradeda svarstyti grįžimo į Lietuvą perspektyvas.
Įžvelgia politinio elito krizę
Nors kartais sakoma, kad, pvz., įvedus progresinius mokesčius lietuviai liautųsi taip bėgti iš šalies, D. Žvalionytė-Jonavičienė mano, kad nereikėtų tikėtis, jog viena reforma problemos bus išspręstos: „Migracijos procesas yra inertiškas, jis negali sustoti čia ir dabar, nebent ištiktų kažkas labai išskirtinio. Pagrindinis būdas spręsti emigracijos problemą yra ilgalaikis gerovės didinimas: tiek švietimo, tiek sveikatos, tiek mokesčių sistemų tobulinimas.“
Anot D. Žvalionytės-Jonavičienės, žingsnis po žingsnio galima tikėtis tam tikro situacijos gerėjimo. „Tačiau mąstant plačiau, daug ką lemia ir neapčiuopiami dalykai, pavyzdžiui, kaip mes patys vertiname Lietuvą. Jei gyvenantys Lietuvoje imtų žvelgti į situaciją pozityviau, paskatintume kitokias emigracijos tendencijas. Tyrimai rodo, kad vienas pagrindinių veiksnių yra žmonių nusivylimas perspektyvomis, tuomet tai įvardijama kaip nusivylimas Vyriausybės darbu“, – aiškina pašnekovė.
D. Žvalionytė-Jonavičienė sako, kad jei žmogus, gyvendamas Lietuvoje, nemato perspektyvos, kad finansinė situacija per kelerius artimiausius metus pagerės, ima manyti, kad pokyčių galima pasiekti tiesiog išvykus į užsienį.
I. Genytė-Pikčienė teigia mananti, kad žmonių nusivylimas ir nepasitenkinimas esama padėtimi – svarbus akcentas: „Drįsčiau pasakyti, kad tai savotiška politinio elito krizė. Gyventojai nebepasitiki mūsų išrinktaisiais ir tuo, kad bus užtikrinta geresnė ekonomikos raida. Tai yra objektyvu. Pasižiūrėkime – nuolat stebime vilnijančius korupcijos, nepotizmo, švogerizmo skandalus. Natūralu, kad ne vienam tautiečiui matant, kaip neefektyviai tvarkomasi su jų sumokėtais pinigais, nusvyra rankos ir norisi viską metus krautis lagaminus ir išvykti.“
Emigracijos patirtį grįžtantieji vertina gerai
Paklausta, kodėl emigracija nėra tik blogis, D. Žvalionytė-Jonavičienė tvirtina, kad pagrindinis emigracijos pliusas yra tai, jog žmonės įgyja patirties ir žinių. „Savo tyrimuose grįžtančių migrantų klausėme, kaip jie vertina emigracijos patirtį. Yra įvairių patirčių, ne visada viskas pasiseka. Tačiau žmonės savo patirtį mato kaip pozityvią, tikisi, kad grįžę pritaikys ją Lietuvoje. Čia ir susiduriame su neatitikimu“, – aiškina specialistė.
Grįžtantieji, pasak D. Žvalionytės-Jonavičienės mano, kad parsiveža naudingų žinių, pradedant kalba ir profesiniais įgūdžiais. Visgi, pašnekovės teigimu, Lietuvos darbo rinkoje ir visuomenėje žinios dažnai neįvertinamos: „Netgi manoma, kad grįžimas – nesėkmės signalas. Remiantis tyrimų duomenimis, kas antras žmogus Lietuvoje mano, kad sugrįžta tie, kuriems nepasisekė. Tai nebūtinai tiesa, tokia nuomonė susidaro net nesusidūrus su grįžusiais asmenimis.“
Pasak D. Žvalionytės-Jonavičienės, jei pasikeistų požiūris ir emigracija nebūtų laikoma absoliučiu blogiu, išvykusieji pajustų teigiamą postūmį. „Taip pat turėtume imti galvoti, kad grįžimas – nebūtinai nesėkmė. Gal tai kaip tik sėkmė – žmonės praturtėja žiniomis, kartais pinigai, grįžę gali čia įsitvirtinti. Daugiau pozityvumo ir geresnis požiūris į grįžtančius padėtų sustiprinti šią tendenciją“, – aiškina pašnekovė.
Emigracijos ignoruoti negalima, ją veikia ir negatyvus fonas
Paklausta, ko nereikėtų daryti stengiantis stabdyti ar susigrąžinti emigrantus, I. Genytė-Pikčienė sako, kad reikia panaikinti negatyvų foną: „Didelį vaidmenį čia turi ir žiniasklaida, būtent tas akcentavimas, kad išvyksta patys gabiausi ir šauniausi. Tai vienas dalykų, kuris tikrai neskatina pasilikti čia. Tai signalas, kad rimtų pokyčių reikia tiek valdyme, tiek jo efektyvume. Emigracijos srauto ignoruoti negalima.“
Pašnekovė tikina, kad jei žmogus junta atsakomybę už tai, kaip vystysis situacija šalyje, reikia suprasti, kad joje lieka tėvai ir seneliai, gaunantys pensijas. „Jei čia dar lieka ir vaikai, reikia išlaikyti ir juos. Sveikatos paslaugos taip pat apmokamos iš čia esančių ir dirbančių žmonių lėšų. Turi būti suvokiama, kad tie, kurie lieka, nėra netikėliai. Galbūt jie patriotiškesni ir tiki šviesia šalies ateitimi. Matome, kad ir išvykusieji nepamiršta Lietuvos, nes mūsų šalis – viena pirmųjų pagal emigrantų perlaidas“, – teigia I. Genytė-Pikčienė.
Ekonomistė, paklausta, kaip siunčiami pinigai veikia šalies ekonomiką, sako, kad jie išties milžiniški: „Kanalai, per kuriuos veikiama ekonomika, yra keli. Visų pirma, tai yra vartojimo pinigai – siunčiami likusiems čia, kad šie galėtų lengviau sudurti galą su galu, naudoti kokybiškas sveikatos paslaugas, įsigyti tam tikrų ilgesnio vartojimo prekių ar paslaugų. Nemažas kanalas į nukreiptas į nekilnojamąjį turtą, pinigai skiriami būstui.“
Pasak I. Genytės-Pikčienės, iš išorės įplaukiantys pinigai visada labai pozityvus ūkiui dalykas: „Galime netgi pavadinti, kad tai dar viena Lietuvos eksporto rūšis – žmonių eksportas generuoja kažkokią grąžą. Žinoma, tie žmonės, būdami čia ir kurdami pridėtinę vertę, padarytų daug didesnį darbą negu ten, bet tai vis tiek daug daugiau negu nieko.“
Paklausta, ar tie pinigai nesukuria priežasties kelti kainas, ekonomistė sako, kad kainos kyla dėl daugelio priežasčių ir kol kas drąsiai teigti, kad Lietuvoje įsisukusi vartojimo, darbo užmokesčio augimo ir kainų kilimo spiralė, negalima teigti.
„Bet natūralu, kad paklausos ir pasiūlos bei kainų santykiai ekonomikoje veikia. Kuo paklausa didesnė, kuo daugiau perkamosios galios, tuo labiau gamintojai ir paslaugų teikėjai linkę kelti kainas. Bet, kad taip yra pas mus, vienareikšmiškai teigti negalima, nes dar labai stipriai veikia kaštų infliacija – darbo užmokesčio dedamoji kainoje yra reikšmingesnis faktorius kainos augimui nei paklausos įsivažiavimas“, – pastebi I. Genytė-Pikčienė.
Dešimtmetį siūlomos priemonės ir pažadai gana panašūs
Visos partijos praktiškai einančios į rinkimus žada sustabdyti emigraciją ir, D. Žvalionytės-Jonavičienės teigimu, jos negali nežadėti, nes tai viena svarbiausių problemų Lietuvoje. Vis dėlto jau daugiau kaip dešimtmetį siūlomos priemonės ir pažadai yra gana panašūs. „Ar tai veikia? Greičiausiai ne itin efektyviai, ir gali būti kelios priežastys. Pirma – neturėtume dėti per daug vilčių, kad, įgyvendinus vieną ar kitą, dažniausiai nedidelę, priemonę, migracijos tendencija pasikeis. Žmonės labiau reaguoja į bendrą ekonominį klimatą, į konkrečią situaciją gyvenamojoje vietoje. Taigi politikai neturi tiek daug įtakos, kiek mes norėtume“, – pastebi politologė.
Kita problema, sako ji, ta, kad planuose ir programose numatytos priemonės dažnai neadekvačios palyginti su emigracijos mastais: „Dažnai priemonės, skirtos migrantams, gana nedidelės, joms neskiriama itin daug lėšų, todėl daugelis migrantų, kurių yra tūkstančiai, net nepastebi, kad valstybė kažką daro. O kitos priemonės, net ir teisingos (pvz., darbo vietų kūrimas ir pan.), nėra specifiškai orientuotos į išvykusius žmones ir tada tam tikra prasme pasimeta bendroje valstybės politikoje.“
Vertingiausia būtų, mano D. Žvalionytė-Jonavičienė, jei valstybė, politikai itin daug dėmesio skirtų darbo vietų kūrimui, ypač pritraukiant užsienio investicijas, nes užsienio kompanijos arba eksportuojančios Lietuvos kompanijos šiek tiek labiau vertina užsienyje įgytą patirtį ir mieliau samdo tuos, kurie buvo užsienyje, išmoko reikiamą kalbą, įgijo patirties ir t. t. Kitas svarbus dalykas, priduria ji, tas investicijas kreipti ne tik į Vilnių, bet ir į regionus.
I. Genytė-Pikčienė mano, kad tiesioginės užsienio investicijos yra tas auksinis gralis, kuris tikrai padėtų kurti stiprią vidurinę klasę, duotų peno aukštesnes pajamas gaunantiems žmonėms ir pritrauktų išvykusius specialistus. „Vis dėlto, jei mūsų statistiką palygintume su Latvijos ir Estijos, su kuriomis turėjome vienodas galimybes ir sąlygas sukurti gerovę, pamatytume, kad mūsų kaimynai šį namų darbą atliko tikrai daug geriau – pagal tiesiogines užsienio investicijas Estija mus lenkia kartais, Latvija irgi stipriau pažengusi. O mes pagal sukauptų tiesioginių užsienio investicijų, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, rodiklį esame treti nuo galo ir lenkiame tik Graikiją ir Rumuniją“, – pabrėžia ekonomistė.
Paklausta, kodėl taip yra, ji sako, kad norai ir liko norais, lozungai – lozungais, o rimti darbai, kurie gerintų verslo aplinką, liberalizuotų darbo rinkos santykius ir apskritai skatintų verslumą šalyje, buvo tik žodžiuose, strategijose.
„Estija neturi emigracijos problemos, kokią turime mes. Ten darbo užmokestis daug reikšmingesnis. Estija 2009 m., krizės laiku, kai buvo labai sudėtinga, bet kartu paranku vykdyti nepalankias ir itin skausmingas reformas, sugebėjo kardinaliai liberalizuoti darbo santykius. Ir nuo to nedarbas ne tik nepadidėjo, bet sumažėjo, užsienio investicijos toliau plūdo į Estiją, o ne į Lietuvą“, – pabrėžia I. Genytė-Pikčienė.