Išskirtinis rašytojo, Nacionalinės premijos laureato Mariaus Ivaškevičiaus interviu: ar kūrėjas jaučiasi kaltas dėl savo kūrybos?
O galbūt puolimas įkvepia tik dar labiau kurti ir būti laisvam? Apie tai pokalbis „DELFI Dienos“ eteryje.
– Pastaruosius mėnesius Jūs patiriate spaudimą ir dėl Jums skirtos Nacionalinės premijos, ir dėl pasisakymo per radiją. Kaltinimai įvairūs, pirma, dėl romano „Žali“, o po to dėl to, kad „išnaikinome lenkus ir žydus“. Kaip pats manote, kodėl Jūs užkliuvote tam tikrai visuomenės grupei?
– Aš turiu savo versiją, žinau, kad užkliuvau konkrečiai politinei jėgai, kuri nutarė tą puolimą pradėti. Iš tikrųjų užkliuvo mano bandymai kviesti žmones į sušaudytų žydų vietas ir nuimti lentelę. Tai buvo uždelstas kerštas. Tai buvo dėl kvietimo permąstyti kai kurių lietuvių dalyvavimą žydų Holokausto metu.
– Bet tarsi vyksta kova su Jūsų asmeniu. Internete buvo pasirodę net raginimų dalytis visokiausią informaciją apie Jus ir Rūtą Vanagaitę, taip tarsi siekiant su jumis susidoroti. Kaip jaučiatės?
– Taip ir jaučiuosi. Manau, kad kai kurie žmonės nutarė pažaisti partizanus sėdėdami prie kompiuterių. Tai yra nemalonu, kai bando atimti iš tavęs Tėvynę, arba užkimšti tau burną. Tai nėra maloni patirtis, bet kiekviena patirtis yra patirtis.
– Bet ar jūs galite būti gretinami, lyginami su Rūta Vanagaite. Jūsų akimis?
– Kam kaip patinka. Mes su Rūta esame mažai pažįstami. Galbūt sutapo, kad panašiu laiku įvyko tam tikras domėjimasis tokiomis temomis. Savo tekstuose DELFI rašiau žinodamas apie Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Bet tiems žmonėms, kuriems šio klausimo kėlimas sukelia isteriją, jiems turbūt tas gretinimas kyla automatiškai, neva reikia pašalinti tuos žmones ir problemos nebeliks.
– Jūs esate sakęs, kad nuolat cituojamos romano ištraukos yra ištrauktos iš konteksto. Bet ar apskritai manote – rašytojas turi teisintis dėl savo kūrinių?
– Kaip matote, tenka. Gaila, kad tenka tai daryti žemu lygiu, labai primityviu būdu aiškinant antagonisto frazę. Tai nėra etiška, absurdiška. Bet tokia visuomenės dalis, kuriai viską reikia paaiškinti.
– Kaip apskritai pas mus žmonės supranta žodžio laisvę?
– Esame labai jauni demokratijos prasme. Mums sunku lygintis su Vakarų Europa, kuri turi ilgą demokratijos tradiciją. Mes gyvenome 7 metus tarpukario demokratija, ir ačiū dievui dabar esame laisvi. Mūsų fasadas keičiasi greičiau nei vidus, viduje esame dar stipriai sovietiniai. Pakeitėme ideologiją, bet naujai ideologai duodame tuos pačius instrumentus, kuriuos primetė sovietmečiu. (…) Manau, kad taip dar kurį laiką bus, nežinau, ar mūsų gyvenimo užteks, kad tą laisvę pamatytume. Viena vertus, puiku, kad tą laisvę turime, tačiau ką reiškia iš tiesų būti laisviems, ką reiškia būti laisvoms asmenybėms. Neįsivaizduoju, kiek metų dar turi praeiti, bet tikėjausi, kad vienos kartos, užaugusios nepriklausomybės laiku, užteks.
– Koks diskursas laisvės tema vyksta šiuo metu?
– Įvairaus lygio, žiūrint kas diskutuoja, kartais tai vyksta aukštame lygmenyje, kartais žemame.
– Bet ar jūs jaučiate pareigą atsakinėti tiems žmonėms, kurie ištraukia du sakinius ir juos nuolat primena?
– Jeigu esu kviečiamas į policiją, tai mano piliečio pareiga yra tai įvykdyti.
– Bet jums pačiam juokinga?
– Taip, tai absurdiška. Paskutiniu atveju yra pavyzdys, kaip pozityvą padaryti negatyvu. Buvo ištraukti penki žodžiai ir buvo teigiama, kad tai yra įžeidimas, kai tai pasiekia žiniasklaidos lygį ar teisėsaugą. Tai gal neprideda ramybės, bet prideda medžiagos. Šie du mėnesiai man sujaukė darbą, negali dirbti, ramiai kurti, kai vyksta toks jovalas.
– O kodėl apskritai tokios diskusijos kyla? Juk romanas parašytas dar 2002 metais ir jau tuomet buvo skandalų. Ar partizanų judėjimas vis dar yra neliečiama tema lietuvių literatūroje ir mene?
– Ji liečiama, tik klausimas, kaip liečiama, kaip leidžiama ją liesti. Mano knygos atveju vyksta ne ideologinis diskursas, o estetinis. Man priekaištai beriami, kad protagonistų negalima vaizduoti taip atvirai jausmų prasme, priekaištaujama dėl nepakankamo jautrumo partizanams. Man atrodo, kad tai yra mūsų problema, nes mums sunkiai sekasi papasakoti pasauliui apie mūsų kertinius istorinius momentus. Mums pritrūksta distancijos į save, nueiname į sentimentalumą. (..) Aš norėčiau, kad mes nesupaminklintume savo didvyrių, kad leistume jiems bent jau mene būti gyviems, menas nepretenduoja į istorinę tiesą. Romanas niekada nepakeis istorijos. Aš tikrai laukčiau tokių romanų apie pokarį, apie mūsų deportaciją, apie skaudžius dalykus. Tu neturi verkti rašydamas, reikia priversti skaitytoją verkti.
– O kokių dar temų negali liesti kūrėjai arba žiūrėti į tas problemas kritiškai?
– Kūrėjai turi liesti visas temas. Kai kurie menininkai man pavydi šio skandalo, bet tai tikrai labai nemalonu, kai ant tavęs pila purvą, tai neatperka, net jeigu bus nupirkta daugiau egzempliorių, norėčiau, kad jauni autoriai neprarastų noro liesti visas temas.
– Bet ar mes skiriamės nuo kitų pasaulio šalių? Ten gal irgi yra neliečiamų temų?
Žiūrint, kokiame pasaulyje. Islamo šalyse yra daug neliečiamų temų, kai kuriems rašytojams tenka atsiskirti, kad išvengtų net mirties bausmės. Vakaruose viskas yra laisviau, bet irgi įvyksta skandalų, galbūt jie nėra tokie pamatiniai, bet yra temų, kurios gali sukelti skandalą. Pavyzdžiui, Vokietijoje kilo skandalas dėl knygos apie vieną žydę, kuri romane parodyta labai žmogiškai, bet kilo baisus skandalas.
– Ką tai sako apie mūsų visuomenę?
– Šviestis, mums reikia Maršalo plano švietimui. Turbūt ne tik šis skandalas yra pavyzdys. Kai atsirado komentarai, feisbukas, mes pamatėme, kokia tamsa tai yra, kitas pasaulis, kurio neįsivaizdavome, mes net nesuvokėme, koks tas pasaulis. Norėtųsi, kad tamsos būtų kuo mažiau. Vienintelis dalykas yra gerinti mokyklinį, universitetinį išsilavinimą.
– Bet kaip vertinate situaciją, kai buvo siūloma atšaukti premiją?
– Tie žmonės, deja, jų sąlytis su menu labai menkas. Jiems ta knyga ir aš kaip grobis buvau dėl to, kad buvo vaizduojama tema, su kuria jie nori būti susieti, ir meno suvokimo jiems trūko. Nežinia, ar jie skaitė tą knygą.
– Jūs sakėte, kad net Seime buvo posėdis, kur buvo viešas knygos skaitymas, ir buvo perskaityti 8 puslapiai?
Tai pasako tai, kad jie norėjo rasti kompromatą. Perskaityti visą knygą yra sunkiau, todėl buvo pasiimta įžanga, kuri buvo skirta įvesti skaitytoją, kuris nesuvokia, kas yra Lietuva, koks tai buvo karas. Jie rado įžangoje, ką norėjo rasti. (…) Praktiškai visi, kas ten dalyvavo, ėjo į rinkimus. Tai tam tikras erkės principas, įsikabinti kažkokį žinomą asmenį, kuris nėra kažkaip apgintas ir juodinti jį. Tada jis pats tampa girdimu.
– Ar tai yra pavydas?
– Pavydo nėra, aš jo čia nematau. Matau keršto norą ir norą pasinaudoti viską rinkimų kampanijai. Norima keršyti už mano veiksmus, nesusijusiais su menu. Tai buvo žydų klausimas. Nežinau, kodėl buvau pasirinktas, kažkodėl tapau jiems svarbus, bet matau didelį norą diskredituoti menininkus, liberaliuosius intelektualus, neva menininkas yra prostitutė, kuri tarnaus bet kuriai valdžiai, neklausykite, nes tai žmonės, kurie parduos Lietuvą. Tai yra daroma tam, kad tie balsai nutiltų, būtų nebeįtakingi ir netrukdytų kitiems balsams.
– Ar Lietuvos menininkas turi derintis prie visuomenės grupių?
– Tai pasirinkimas, ar nori kurti ir nedalyvauti visuomeniniame gyvenime, bet aš nemanau, kad aš būčiau užkliuvęs. Jeigu prieš porą metų nebūčiau tapęs visuomeniškai aktyvus.
– Jūs buvo išvykęs į Vokietiją, kaip Lietuva jums atrodo iš šono?
– Įvairiai. Paskutinius pusantrų metų dažnai būnu išvykęs, bet niekada nekeičiu net feisbuke gyvenamos vietos, nesijaučiu, kad ten gyvenčiau ir tik čia gyvendamas suprantu visas taisykles ir niuansus. Žinoma, Lietuva nėra tobula, bet mes išgyvename šviesiausią laikotarpį per šimtmetį, aš norėčiau, kad mes nenuslystume į nacionalizmą, Lietuva negali būti izoliuota viduje.
– Ar viduje gyvename taikiai?
– Ne, mes smarkiai vienas kitą „ėdame“. Tai aktyvavo Rusijos agresija, situacija Ukrainoje, kur mes išsigandome, susigūžėme, bet vietoje to, kad kovotume, mes pradėjome pjautis. Tai yra dovanėlė Rusijos propagandai, kaip mes viduje ieškome priešų, keliame savo nacionalizmą, tai – reportažai jų laidoms. Man norėtųsi, kad grįžtume į sveiką protą.
– Kokia tema norėtume sukelti karštą diskusiją?
– Aš nesistengiu sukelti skandalų. Rašydamas „Žali“ įsivaizdavau, kad imu temą , kuri yra neteisinga kryptimi literatūroje nuvairuota į sentimentalumą ir patosą. Man buvo galimybė tą temą pateikti naujai jauniems žmonėms, net mintyse neturėjau, kad tai gali būti skandalas.
Visą pokalbį žiūrėkite ir išgirskite DELFI TV reportaže.