DELFI kalbinti ekspertai teigė, kad pasitraukimas iš eurozonos Lietuvai būtų nenaudingas, netgi katastrofiškas, tačiau pripažįsta, kad euras Lietuvoje yra tapęs savotišku atpirkimo ožiu, kurį nemažai gyventojų tiesiogiai sieja su kainų didėjimu.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Mažvydas Jastramskis sako, kad porinkiminės studijos rodo, jog Lietuvos visuomenės požiūris į eurą skiriasi nuo elito.
„Iš projekto „Mano balsas“ duomenų matyti, kad tarp politinio elito dominuoja požiūris, jog euras davė Lietuvai daugiau naudos, o mūsų porinkiminė studija rodo, kad visuomenė euro įvedimą vertina labiau neigiamai nei teigiamai. Ar tai reiškia, kad lietuviai norėtų, kad būtų grąžintas litas – čia atviras klausimas“, – DELFI sakė politologas.
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad euras lietuvių sąmonėje tapo susietas su kainomis ir dabar yra kaip tautos priimta aksioma, nes žmonės prisimena, kad kai buvo įvestas euras, didėjo kainos. Anot M. Jastramskio, koreliacija dažnai yra sumaišoma su priežastingumu, kaip ir atsitiko šiuo atveju.
Kalbėdamas apie R. Pakso pasiūlymą, M. Jastramskis siūlė įvertinti ir pasiūlymą teikiančio politiko reputaciją.
„Pažiūrėkite į jo palankių ir nepalankių vertinimų santykį ir suprasite (daugiau vertina neigiamai nei teigiamai – DELFI). (…) Yra svarbu autoritetas, vienais žmonėmis tikima labiau, kitais mažiau. Tai, ką Rolandas Paksas kalba, rezonuos su jo ištikimais rinkėjais, kurių nėra labai daug, vos keli procentai, bet turint galvoje, kad absoliuti dauguma lietuvių ilgalaikėje perspektyvoje jį vertina neigiamai, tai aš negalvoju, kad tai labai teigiamai atsilieps jo figūrai“, – sakė VU TSPMI politologas.
Neišdrįso net graikai
Tuo metu VU TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas sako, kad teoriškai šalis galėtų pasitraukti iš eurozonos, tačiau praktiškai niekas nežino, kaip tai atrodytų.
„Teoriškai įmanoma (pasitraukti iš eurozonos – DELFI), nes finansų krizės įkarštyje, kada Graikijos vyriausybė nebegalėjo skolintis, buvo svarstymų dėl Graikijos pasitraukimo iš eurozonos ir nacionalinės valiutos susigrąžinimo. Buvo diskusijos Graikijos atveju, ar tai nereikštų pasitraukimo ir iš Europos Sąjungos, ir nuomonės išsiskyrė. Kadangi nebuvo prieita prie šito klausimo svarstymo, tai tokio aiškaus, vienareikšmiško atsakymo ir nebuvo pateikta“, – sakė R. Vilpišauskas.
Anot politologo, yra kelios šalys, kurios yra ES, tačiau ne eurozonos narės. Visos jos, išskyrus Daniją, yra įsipareigojusios kažkada eurą įsivesti.
„Reikia prisiminti, kad net Graikija, kuri turėjo įgyvendinti labai drastiškas priemones tam, kad susigrąžintų finansų rinkų pasitikėjimą, nusprendė, kad pasitraukimo iš eurozonos kaina būtų per didelė“, – sakė VU TSPMI direktorius.
Anot jo, pasitraukimas iš eurozonos taptų skaudžiu smūgiu šaliai, o neigiamos pasekmės atsilieptų ir žmonių gyvenimui.
„Visų pirma kiltų didelis nepasitikėjimas tarp investuotojų, nes tai rodytų Lietuvos politikos neprognozuojamumą ir smarkiai galėtų pabrangti skolinimasis. Apskritai investicijos Lietuvoje būtų pristabdytos. Tai atsilieptų ir viešiesiems finansams, ir šalies ekonomikos augimui. Plius pačios Lietuvos politikų reputacijos klausimas iškiltų“, – sakė politologas.
Jis R. Pakso teiginius, kad susigrąžinus litą kainos liktų tokios pačios, kaip dabar (pavyzdžiui, dabar 10 eurų kainuojantis daiktas kainuotų 10 litų – DELFI), pavadino neatsakingu kalbėjimu.
„Ne Rolandas Paksas ar kiti politikai spręstų, kokios būtų po to sprendimo kainos. Kadangi dabartinis kainų augimas yra susijęs su įvairiais veiksniais, įskaitant ir spartų ekonomikos augimą, tad tokie kalbėjimai apie tai, kokios būtų kainos, iš tiesų neatrodo rimti, ypač įvertinant visas kitas galimas pasekmes, kurias tai sukeltų Lietuvos ekonomikai“, – sakė R. Vilpišauskas.
Buvo klaida sakyti, kad kainos nedidės
Savo ruožtu „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis tokį pasiūlymą įvertino kaip nerimtą ir atkreipė dėmesį į tai, kokią naudą iš euro įvedimo gavo Lietuva. Anot jo, nėra teisinga dėl visų nepatinkančių dalykų kaltinti eurą.
„Tai (euro įvedimas – DELFI) buvo labai pragmatiškas sprendimas su labai didele tiesiogine finansine nauda. Pirmiausia, valstybė gavo mažesnę skolinimosi kainą. Pavyzdžiui, dabar dešimties metų laikotarpiui Lietuva gali pasiskolinti už mažesnes nei vieno procento metines palūkanas, iki trejų metų laikotarpiui skolinasi už nulines palūkanas. Priminsiu, krizės laikotarpiu Lietuvai niekas neskolino dėl valiutos kurso rizikos, tai Lietuva buvo priversta skolintis už 9-10 procentus metinių palūkanų“, – sakė N. Mačiulis.
Anot jo, tokiu būdu Lietuva per metus sutaupo mažiausiai 100 mln. eurų, kuriuos gali išleisti kitiems dalykams – ar socialinėms išmokoms, ar mokytojų atlyginimams, ar gydytojų atlyginimams, ar infrastruktūros vystymui. Tokiu būdu tiesioginę naudą gauna ir Lietuvos gyventojai.
Be to, įvedus eurą, panaikinti valiutos keitimo kaštai, dėl to tiek Lietuvos verslas, tiek gyventojai, dirbantys su eurozonos šalimis ar keliaujantys ten, anot N. Mačiulio, per metus sutaupo keliasdešimt milijonų eurų.
„Aišku, tai yra ir tam tikras prestižas. Narystė Ekonominėje pinigų sąjungoje lengvina tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą. Didesniems tarptautiniams prekiniams ženklams tai atrodo kaip patikimesnė ir saugesnė investicija. Tikrai pastaraisiais metais mes negalime paneigti to investicijų srauto, kurį matėme – ir į automobilių detalių gamybos pramonę, ir į kitas aukštesnės pridėtinės vertės pramonės šakas, paslaugų centrus. Tai irgi bent iš dalies susiję su tuo, kad Lietuva tapo ekonominės ir pinigų sąjungos nare“, – sakė ekonomistas.
Tačiau jis abejoja, kad toks referendumas, kurį siūlo R. Paksas, apskritai galėtų įvykti. Pasak N. Mačiulio, dauguma Lietuvos gyventojų visgi supranta euro naudą ir suvokia, kad kainos Lietuvoje didėjo ne tik dėl euro įvedimo.
„Nemažai lietuvių iš tiesų nepatenkinti tuo, kad per pastaruosius kelis metus kainos padidėjo, bet tik maža dalis to kainų didėjimo yra susijusi su euro įvedimu. Yra kitos priežastys, dėl ko paslaugų kainos ir prekių kainos didėjo gana sparčiai. Tai yra susiję ir su darbo sąnaudų augimu, ir darbuotojų trūkumu, ir sparčiai didinamu minimaliu atlyginimu, ir kitomis priežastimis. (...)Tikrai labai abejoju, ar atsirastų apčiuopiama dalis visuomenės, kuri norėtų atsisakyti euro“, – įsitikinęs N. Mačiulis.
Iš teiginių, kad susigrąžinus litą kainos liktų tokios pačios, ekonomistas tik pasišaipė.
„Čia lygiai taip pat būtų galima pažadėti, kad visų pajamos išaugs dešimt kartų ir niekas nekainuos – viskas bus nemokamai. Darome referendumą, kad visi gautų milžiniškas pajamas ir kad parduotuvėse jokios prekės, jokios paslaugos nekainuos. Tai čia labai panašu yra“, – sakė N. Mačiulis.
Tiesa, jis pripažino, kad įvedant eurą buvo padaryta viena klaida – politikams nereikėjo kalbėti, kad kainos nedidės. Arba bent jau reikėjo kalbėti aiškiau.
„Buvo klaida sakyti, kad kainos nedidės. Nes nėra nė vienos valstybės, kurioje kainos nedidėtų. Per nepriklausomos Lietuvos istoriją buvo tik vieneri metai, kuomet kainos nedidėjo. Kainų didėjimas yra natūralus procesas, netgi visų šalių Centriniai bankai yra išsikėlę sau tikslą, kad kainos per metus didėtų maždaug 2 procentais. Reikėjo galbūt aiškiau sakyti, kad kainos beveik nedidės dėl euro. Kainų didėjimas buvo užprogramuotas dėl to, kad didėja darbo užmokestis, dėl to, kad artėja kainos prie ES vidurkio, dėl visų kitų priežasčių. Čia buvo bandoma pasakyti, kad ne euras sukels kainų šuolį, bet ta komunikacija buvo nevykusi“, – įvertino „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
Pasak jo, politikų susitarimas su verslu prašant nedidinti kainų, taip pat buvo nevykęs, mat toje situacijoje tai tikrai nebuvo realu – kuomet dideliais tempais auga vidutinis darbo užmokestis, didinamas minimalus atlyginimas, sunku tikėtis, kad kainos neaugs. Tokie pažadai, anot N. Mačiulio, buvo tikrai neracionalūs.
Nupiešė apokaliptinį scenarijų
Ekonomistas, VU doktorantas Justas Mundeikis tokį R. Pakso pasiūlymą atvirai pavadino „didžiausiu populistiniu nonsensu, kurį teko paskutiniuoju metu girdėti Lietuvoje“.
„Dabartinis siūlymas svarstyti grąžinti litą reikštų, jog Lietuva realiai svarstytų galimybę trauktis iš ES, nes, mano žiniomis, kito teisinio pagrindo atsisakyti euro nėra. Tai reikštų, jog lietuviai nebegalėtų keliauti ar dirbti kitose ES šalyse be darbo leidimų ir vizų, tai reikštų, jog eksportuotojams pabrangtų prekių ir paslaugų eksportas į ES rinką, tai mažintų mūsų pramonės ir paslaugų sektorių konkurencingumą bei lemtų mažesnes investicijas, didesnį nedarbą“, – komentavo J. Mundeikis.
Be to, anot jo, Lietuvai greičiausiai teitų pasirašyti prekybos susitarimus su ES iš naujo, tam, jog apskritai turėtų prieigą prie bendros ES rinkos.
„Iš dabartinių „Brexit“ derybų matome, jog tai nėra labai lengvas procesas. Tad tokio scenarijaus atveju labai tikėtina, kad iš Lietuvos pasitrauktų atėjusios užsienio gamybos įmonės. Jeigu įvyktų lito devalvacija, fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių visos paskolos šiuo metu yra eurais, jos pabrangtų. Taip pat didėtų ir skolos aptarnavimo kaštai už valstybės skolą, juolab, jog Lietuvos tarptautiniai reitingai (t.y., tarptautinių finansinių institucijų pasitikėjimas Lietuvos valdžia vykdyti savo pažadus) kristų“, – sakė ekonomistas.
J. Mundeikis teigė, kad dėl išaugusių kaštų valdžios sektorius turėtų didinti mokesčius ir karpyti išlaidas – mažėtų pensijos, valstybės tarnautojų atlyginimai.
„Sveiki atvykę į „Litexit“ – naują košmarą. Jeigu ponas Rolandas Paksas turi intenciją realiai sugriauti Lietuvos ekonomiką, tai būtų nuostabus planas, nes mūsų atvirumas siekia 160 proc. (tai reiškia, jog Lietuvos importo ir eksporto sumos santykis viršija Lietuvos BVP 1,6 karto). Belieka viltis, jog tai tik neapgalvoti apmąstymai, nes 2008-2009 metų krizė tokiu atveju atrodytų tik kaip „nedidelis nesusipratimas“, – sakė J. Mundeikis.