Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Ramūnas Vilpišauskas:
Vyriausybė pradėjo darbą įsibėgėjant antrajai pandemijos bangai ir kol kas pandemijos valdymas užgožia kitus darbotvarkės klausimus. Daugiau dėmesio skiriama tam, kaip sklandžiai vykdyti vakcinaciją, o ne pertvarkyti sveikatos apsaugos sistemą, kaip ir kada atsidarys mokyklos, o ne švietimo reformos turinys, kaip toliau bus remiamas dėl karantino ribojimų dirbti negalintis verslas, o ne skaitmenizacijos politika bei verslo aplinkos peržiūra ir panašiai.
O vertinant tai, kaip ši Vyriausybė valdo krizę, galima matyti nemažai panašumų su ankstesne – iš esmės procesas valdomas, tačiau kyla ir komunikacinių nesklandumų, ir praktinis sprendimų įgyvendinimas, pavyzdžiui, dėl paramos verslui, yra gana lėtas. Tiesa, reikia pastebėti, kad vakcinacijos proceso rodikliai Lietuvoje, lyginant su kitomis ES šalimis, atrodo santykinai labai gerai. Tad su pandemijos sukelta krize tvarkomasi gana gerai, tačiau svarbiausias klausimas išlieka toks – kada nuo krizės valdymo režimo bus pereita prie strateginių prioritetų, ir koks tada bus skiriamo laiko santykis tarp sprendimų parengimui skirtų diskusijų ir viešų konsultacijų bei paramos jiems telkimo Seime ir dėmesio praktiniam įgyvendinimui. Ties pastaraisiais dažniausiai įstrigdavo daugelis ambicingų reformų.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius:
Aš linkęs Vyriausybę vertinti neigiamai – šešiais balais iš dešimt. Nors ji turėjo laiko pasiruošti valdžios perėmimui, atėjo be aiškių planų, kaip įveikti koronavirusą. Pirmomis dienomis naujoji valdžia be pagrindo atmetė „valstietės“ Aušrinės Norkienės kandidatūrą į Seimo pirmininko pavaduotojus, mėgino iš opozicijos atimti galimybę skirti Seimo Audito komiteto pirmininką. Jie sukėlė nereikalingą konfliktą su prezidentu dėl Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Taryboje.
Smarkiai išaugus koronaviruso atvejų skaičiui, Vyriausybė griebėsi griežtų priemonių, bet atsisakė pataisyti lengvai pataisomas klaidas – draudė šeimoms susitikti, tad vieniši žmonės buvo palikti vienų vieni. Verslas skundėsi, kad ūkinės veiklos reguliavimo taisyklės buvo nenuoseklios, neobjektyvios, nepagrįstos aiškiais duomenimis, darbdavių konfederacija jas apskundė Briuseliui. Su „AstraZeneca“ yra tikra tragedija – nuomonės pakeitimas, skiepo vartojimo suspendavimas atbaidys daug žmonių skiepytis ir kitomis vakcinomis. Absoliuti nekompetencijos viršūnė.
Užsienio politikos yra vienas teigiamas poslinkis – pagaliau dėl žmogaus teisių ir demokratijos pažeidimų pradėta kritikuoti ne tik Rusiją, bet ir Kiniją. Dabar bus galima nuosekliai teigti, kad vykdome vertybėmis grįstą užsienio politiką. Kitais atžvilgiais viskas kaip anksčiau – JAV viską gerai daro, Rusija – viską blogai.
Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė:
Vyriausybė paveldėjo kritinę situaciją dėl koronaviruso plitimo, ji sąlygojo tai, kad teko teikti prioritetą COVID-19 plitimo valdymui, siekiant išvengti mirčių, kurios augo gruodžio mėnesį didžiuliais tempais. Vyriausybei pavyko situaciją bent suvaldyti, taip pat pavyko padaryti tam tikrus namų darbus, kalbu apie parengtą Vyriausybės veiksmų įgyvendinimo planą. Dabar Vyriausybės tolesnis uždavinys – neleisti įvykti reversui kalbant apie COVID-19 plitimą ir paraleliai bandyti spręsti problemas, susijusias su ekonomika, socialiniais klausimais, švietimu, kur problemų susikūrė pakankamai nemažai.
Iššūkių Vyriausybei netrūko, kritikos galima pateikti ir kalbant apie komunikaciją, ir apie vakcinavimo koordinavimą, ir vakcinavimo kampaniją. Klaidos buvo, ir jos kainuoja, kalbu apie žmonių nepasitikėjimą vakcina. Vakcinavimo informavimo kampanija tikrai turėjo prasidėti ne su vakcinų atvykimu. Šimtas dienų yra stabilizacijos dienos ir tikrai tai nėra proveržio dienos. Kitas šimtas dienų, klausimas, ar bus lengvesnės.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė:
Nelengvos 100 dienų Vyriausybei. Įtampos kyla dėl pandemijos, ją suvaldyti yra pakankamai sunku. Skaitėme programą, laukėme priemonių plane konkretesnių žingsnių, bet kai kuriais atvejais nusivylėme ir priemonių planas pakankamai aptakus.
Kažkokių rimtų darbų Vyriausybė dar nepradėjo, dėl to ir pagirti, ir pakritikuoti būtų sunku. Kiekvieną dieną girdime – karantinas, vakcinavimas. Atmetus pandemiją, išskyrus to, kad išėjo jų priemonių planas, daugiau ypatingai nieko ir nevyksta. Priemonių paną mes peržiūrėjome, išrašyta daugybė puslapių, bet koks bus įgyvendinimas, kokie bus įstatymų pakeitimų projektai ir kuria kryptimi nueis Vyriausybė, tą pamatysime ateityje.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė:
Vyriausybė pradėjo dirbti itin sudėtingu laiku. Reikia gesinti gaisrus – pirmiausia sveikatos, bet taip pat ir ekonomikos bei socialinėje srityse. Per šį laikotarpį daug dėmesio buvo skiriama Vyriausybės programos ir veiksmų planui, kuriame matome gerų signalų. Vyriausybė nusimatė siekį pakankamai reikšmingai sumažinti skurdą. Pradėtos peržiūrėti mokestinės lengvatos, kas suteiktų šansą skirti daugiau lėšų socialinei apsaugai. Planuose taip pat matome socialinių paslaugų plėtrą, socialinių darbuotojų stiprinimą, dėmesį žmonėms su negalia.
Tačiau dalis priemonių, skirtų skurdui mažinti, yra arba pernelyg vėlyvos arba per menkos, kad būtų galima pasiekti ambicingus tikslus. Pasigendame konkrečių priemonių, kaip bus užtikrinamos gyventojų minimalios pajamos ir stiprinama bedarbių socialinė apsauga. Pandemijos sąlygomis tai dar aktualesnis klausimas. Vietoje to dalis priemonių yra siaurinamos, pavyzdžiui darbo paieškos išmoka ir deja nėra stebima, kiek bedarbių negauna jokių išmokų. Raginame vyriausybę daugiau dėmesio skirti COVID-19 pasekmių mažinimui: paslaugų plėtrai ir išaugusio poreikio atliepimui, bedarbių apsaugai ir grąžinimui į darbo rinką.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius:
Vyriausybei darbą teko pradėti ekstremaliomis sąlygomis. Būtų sunku sakyti, kad jie turėjo pakankamai laiko įnikti į savo pagrindinę funkciją, ką deklaravo trys partijos – konservatoriai, liberalai ir Laisvės partija. Visa koncentracija nuėjo kovai su kovidu, kas yra pagrindinis prioritetas, bet lygiagrečiai buvo kiek mažokai gilinamasi į postkovidinį periodą. Dėl kovido Vyriausybė negalėjo pereiti prie struktūrinių reformų, apie kurias buvo kalbėta ir kurias būtina daryti jau šiais metais.
Jeigu mes viską nukelsime į kitus metus, tada reikės pusės metų priimti įstatymą, pusės metų, kad jis įsigaliotų, ir tada ateisime į 2023 metus, kai jau prasidės rinkiminė kampanija savivaldai. Realybė yra tokia, kad paskui visos intencijos žlunga, visi bando įtikti daugumai, kad juos perrinktų ir tada reformos sustoja.
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis:
Norėčiau išskirti entuziazmą, darboholiškumą ir tuo pačiu nuovargį – aukščiausio lygio politikai dirba labai daug, viską daro patys, tačiau pradėjus tokį maratoną nuovargis yra neišvengiamas. Matome akivaizdžią politinę lyderystę, tačiau taip pat matome, kad šios pastangos atsimuša į biurokratinę tvorą. Nustekenta, lyderystės stokojanti valstybės tarnyba duoda savo rezultatą. Instituciniai nesusikalbėjimai, paramos dalijimo greičiai, yra akivaizdus to pavyzdys.
Be kovido kol kas daugiau beveik nieko nėra, galbūt čia išimtis dar yra apie mokesčius kalbanti Finansų ministerija. Man imponuoja tai, kad sveikatos sistema tiek politikų, tiek medikų dėka atlaikė ir išgyveno. Taip pat yra akivaizdus, netgi ministerijų lygmenyje, sektorinis advokatavimas, kaip kiekviena ministerija išsako savo pozicijas dėl kovidinių reikalavimų, tačiau tuo pačiu einama ir į dialogą, ieškoma bendrų sprendimų.
Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorokienė:
Gerai suprantame, kad Vyriausybė savo darbą pradėjo itin sudėtingu pandeminiu laikotarpiu ir turėjo daug iššūkių, kuriuos reikėjo spręsti, tačiau taip pat supranta, kad šiuo laikotarpiu Vyriausybės sprendimai verslo subjektų atžvilgiu toli gražu nebuvo visiems teisingi, grįsti argumentais, diskusijomis, bendru sutarimu ir naudingi šalies ekonominei bei socialinei aplinkai. Didžiulį nepasitenkinimą ir nusivylimą smulkiojo verslo rinkoje sukėlė Vyriausybės pozicija nutarimuose įteisinti smulkaus verslo subjektų diskriminaciją, kai priiminėjamos teisės aktų nuostatos, išskirtinai naudingos vienai verslo subjektų grupei.
Nėra teisinga nei visuomenės, nei verslo subjektų atžvilgiu, kai valdžios atstovai tam tikrus ketinimus ar sprendimus dėl paramos verslui ištransliuoja skirtingais tekstais ir pažadais, o galutinis rezultatas verslą pasiekia toli gražu ne tas, ką didžiuodamiesi valdžios atstovai viešai žadėjo, ir dažnai prasilenkia su verslo atstovų siūlymais.
Tikiuosi, kad nesuklysiu manydama, jog Vyriausybės sprendimas uždaryti verslą buvo kraštutinė priemonė. Tikėtina, kad mums dabar ir ateityje teks „susidraugauti“ su pandemijomis ir jų pasekmėmis, todėl verslo uždarymas neturėtų tapti pagrindine priemone pandemijai įveikti, nes tai – pagrindinė priemonė šalies ekonomikos ir socialinės aplinkos nuosmukiui. Vyriausybei noriu palinkėti, kad ji ne tik prašytų verslo atstovų patarimo, bet ir įsiklausytų į juos, derintų su verslo bendruomene bei priimtų visiems teisingus sprendimus, kurie būtų naudingiausi ekonomikai, verslui ir žmonėms.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas:
Kol kas jokių sprendimų Vyriausybė nedarė, tiesiog patvirtino praeitos Vyriausybės biudžetą. Derybos dėl nacionalinio susitarimo iš esmės dar nepradėtos, nors partijos lyg ir deleguoja derybininkus. Mūsų derybos su ministerija faktiškai nepradėtos. Visi derybiniai dalykai turbūt susiję su biudžeto formavimu, kuris prasidės nuo balandžio iki liepos.
Vyriausybės programa ir priemonių planas – labai aptakūs, nėra konkretumo, matysis, kaip jie tai dėlios biudžete, kokias priemones gerinant situaciją švietime bandys taikyti. Tada ir vertinsime, dabar kol kas buvo tam tikras šios Vyriausybės apšilimas, jie sau susidėliojo planus, o mes, visuomenė vėliau matysime jų sprendimus.
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas Egidijus Milešinas:
Per šimtą dienų tokio atsargumo neturėjo dar nė viena Vyriausybė. Atrodo, kad nenori imtis pradėti dirbti – lyg kažką šneka, buksuoja, neduok Dieve, kad žiniasklaida kažką blogo parašys. Situacija yra pandeminė, bet matosi visos Vyriausybės susikoncentravimas tik į sveikatos sritį – tai šiek tiek stebina. Dar kažkiek verslui patrupina Ekonomikos ir inovacijų ministerija, bet iš Švietimo ministerijos stipresnių judesių trūksta.
Dėl Nacionalinio susitarimo praktiškai išvis nieko nežinome, kas vyksta. Sudaryta darbo grupė dėl švietimo pagalbos, bet visa kita – kol kas toks vaizdas, kad užtrauktas rankinis stabdis ir laukiama geresnių laikų. Vyriausybės programos priemonių planas yra aptakus, o pastabos galėjo būti teikiamos tik dėl to, kad skyrybos ženklo trūko ar kalba ne tokia – jokio konkretumo nėra. Vis dar laukiame konkrečių sprendimų. Taip pat ir mėtymasis dėl ugdymo atnaujinimo, Vyriausybės komunikacija nesuprantama, ypač dėl Seime svarstomo Užkrečiamų ligų įstatymo. Su komunikacija – fiasko.
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacijos pirmininkė Rūta Prusevičienė:
Šios daugumos praktiškai pirmas prioritetas rinkimuose buvo kultūra, girdėjome labai daug artikuliuotų idėjų visų partijų ir Vyriausybės programoje, prie kurios rengimo stipriai prisidėjo ir nacionalinių įstaigų asociacija. Pernai pandeminį iššūkį, mano manymu, suvaldėme gerai, visos kultūros sektoriaus įstaigos, ne tik valstybinės, solidarizavomės, turėjome daug pasitarimų ir su Kultūros, ir su Sveikatos ministerija, su Vyriausybe.
Sakyčiau, puiku, kad klausimai sprendžiami tuoj pat ir nevyniojant į vatą. Kaip nacionalinės įstaigos, džiaugiamės prasidėjusia diskusija dėl bendrųjų įstaigų funkcijų konsolidavimo, kadangi kultūros įstaigų specifika nėra pritaikyta centralizuotai veiklai ir aptarnavimui. Į mūsų siūlymus įsiklausoma. Aktyviai diskutuojame ir visus įstaigų atsivėrimo scenarijus – net ir matant, kad tos bangos gali vėl pakilti, mes turime turėti aiškumo dėl procentinio užpildymo viduje arba lauko erdvėse. Tai – lemtinga, nes valstybinių įstaigų kolektyvai negali dirbti beveik pusę metų, komerciniai, nevyriausybiniai – jau beveik metus. Planas „minimum“ yra vasara – manau, kad nuo birželio iki rugpjūčio renginių užpildymas turi būti 50-100 procentų.
Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matutis:
Darosi įspūdis, kad poslinkis yra į gerąją pusę, atsirado aiški komunikacija, įsiklausymas, ieškojimas abiem pusėms priimtinų sprendimo formų. Bandoma įsiklausyti, kartu dirbti. Žiūrime pakankamai rezervuotai į įstaigų atvėrimą, šios problemos irgi sąlyginai sprendžiamos labai aiškiai, bandant diskutuoti, įtikinti abi puses. Tikimės, kad atsiras aiški atlaisvinimo programa, nes kultūrai tai reikalinga ne šiandien ar rytoj, bet turime žinoti į ateitį.
Labai svarbios Kultūros centrų įstatymo pataisos, kurios, tikimės, dar šiemet pradės judėti – sudaryta darbo grupė, kartu su bendruomenėmis buvo rengiama Vyriausybės programa. Yra lūkesčiai ir dėl darbo užmokesčio kilimo tęstinumo, jaunų specialistų į regionus pritraukimą, kvalifikacijos kėlimą. Tai konkretūs žingsniai yra tikrai aptarti, tikimės, kad jie bus tenkinami. Nors esu žmogus, kuris daug kritikuoja, kol kas meluočiau, jei sakyčiau kitaip.
Lietuvos rajonų ligoninių asociacijos vadovas Vygantas Sudaris:
– Vertinti sudėtinga, mes turėjome fokusuotis į paslaugų teikimą pandemijos metu. Mus labiausiai domina finansinis aspektas ir kol kas daug yra dalykų, kurie „važiuoja“ dėl senų Vyriausybės sprendimų. Jaučiama, kad daug kas bus peržiūrima – bent jau yra tokios deklaracijos. Sveikatos sektorius yra gana konservatyvus, nes labai greiti, kardinalūs sprendimai gali padaryti didelės žalos. Dėl to pokyčiai vyksta pamažu, o jeigu jie staigūs, turi būti labai pataikyti, kitaip būna didelis atgarsis visuomenėje ir tarp medikų.
Šimtas dienų nėra didelis laiko tarpas, per kurį galėtume pasakyti, kad čia viskas faina arba viskas labai blogai. Žinutės iš Vyriausybės man yra kol kas atrodo labiau teigiamos negu neigiamos, tačiau visada žiūrime su atsargumu. Pagrindinis dalykas, kurį išskirčiau (kaip lūkesčius ateičiai), tai pagarba žmonėms, pagarba pačiai sistemai, pagarba medikams kaip vienai didelei bendruomenei, kad nebūtų pjudoma, nesistengiama supriešinti su vaistininkais ar su pacientais.
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas:
Iš pozityvių dalykų išskirčiau, kad mokesčių peržiūra yra planuojama tiktai 2023 metais, kažkiek kosmetiškai bus peržiūrėta kitais metais. Greičiau reikėtų judėti dėl lengvatos reinvestuojamam pelnui, nes šiek tiek pralaimime konkurencinėje kovoje, lyginant su Latvija ir Estija, norėtųsi aiškesnės darbo jėgos mokesčių krypties.
Galbūt strateginės krypties šiek tiek trūksta. Realiai pandemijos valdymas atiduotas ekspertų tarybai – ir net ne tiek tarybai, bet atvejų skaičiui. Vyksta bruzdėjimas dviem frontais: pirma, yra didelis ribojimų neapibrėžtumas, tie ribojimai dažnai yra diskriminaciniai ir sunkiai logiškai paaiškinami; antra, parama neatkeliauja taip greitai, kaip galėtų atkeliauti.
Matosi ženklų, kad šešėlis labai smarkiai auga – šitas dalykas galbūt nepakankamai akcentuojamas. Ir kai jis išauga, po to jį labai sunku sumažinti.
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas:
Teigiamai vertinu pirmuosius Vyriausybės žingsnius atveriant duomenis. Tai 21-jo amžiaus skaidrumo pagrindas. Sveikatos apsaugos ir Ekonomikos ministerijų duomenų, susijusių su COVID-19, viešinimas yra geri pavyzdžiai. Tačiau tikrasis politinės valios testas dar priešaky – tai Registrų centro veiklos modelio persvarstymas ir duomenų apie įmonių savininkus atvėrimas.
Laukiu konkretesnių veiksmų tvarkantis su senais korupcijos skauduliais, tokiais kaip kyšininkavimas sveikatos apsaugoje. Kitur žmonės kyšių iš esmės nebeduoda. Tam reikia didesnio sveikatos apsaugos ministro bei gydymo įstaigų vadovų įsitraukimo. Suprantu, kad pandemija reikalauja daug dėmesio, tačiau palikus kyšių klausimą nuošaly, nenustebčiau, jei jis vėl išaugtų, o tai būtų šios Vyriausybės pralaimėjimas.
Na ir pabaigai – pasiūlymas. Leiskime žmonėms spręsti dėl bent dalies savo bendruomenės finansų. Tyrimai rodo, jog gyventojai mato vis mažiau būdų įsitraukti į šalies valdymą. Tai yra problema, nes šios Vyriausybės viena esminių užduočių yra didinti politikos skaidrumą. Žmonėms reikia konkrečių skaidrumo patirčių, tad padarykime taip, kad kiekvienoje savivaldybėje ir mokykloje atsirastų po dalyvaujamąjį biudžetą