Nors merginą jis įkalbėjo kreiptis į policiją, po keturias valandas trukusio laukimo ir apklausos ji pasijuto dar kartą pažeminta ir atsiėmė kaltinimus. Tačiau dėl to neteko galimybės net patekti pas gydytoją – viena įstaiga kreipė į kitą, šioji pasigedo išrašo iš policijos dėl, įtariama, patirtos prievartos, tad beliko tik registruotis pas ginekologę bendrai apžiūrai, slepiant sužalojimų aplinkybes.
Moterų informacijos centro projektų vadovė, teisininkė Rugilė Butkevičiūtė ir keturiolika metų smurto prevencijos srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos „Frida“ vadovė Daiva Baranauskė įsitikinusios – Lietuvoje privalo atsirasti bent vienas specializuotas centras, teikiantis kompleksines specializuotas paslaugas seksualinę prievartą patyrusioms moterims, kad tokių situacijų ateityje išvengtume.
Siekdamas apsaugoti nurodė daugiau detalių
„Pirmiausia, buvo labai daug alkoholio. Ir ji, ir tas vyras buvo gerai apsvaigę. Jis nuolat bare demonstruoja tam tikrus smurto ženklus, taip elgėsi ir šeštadienį. Pavyzdžiui, nusijuosęs diržą pliaukšėjo, aš gavau nuo jo. Na, nerimtai pažiūrėjau, nors dabar suprantu, kad į tai vertėtų atkreipti dėmesį, nes, nors jis tarsi žaidžia, tas žaidimas nėra malonus“, – paprašytas plačiau papasakoti apie tai, kas vyko tą vakarą, kai mergina buvo išžaginta, dėstė M. Gailius.
Šias detales jis nurodo siekdamas apsaugoti kitas merginas ar moteris, galbūt su aptariamu vyru susidursiančias. Pašnekovas įspėja, kad asmuo gali būti pavojingas.
„Jis jėga ją įsitempė pas save namo, gyvena šalia to baro. Liko mėlynės, turiu dar vakarykštę nuotrauką. Ten, namuose, jis prieš ją panaudojo jėgą ir išdarinėjo sadistinius dalykus. Nenoriu detalizuoti, bet labai svarbu, kad ji bandė priešintis. Tiesa, jis buvo ją užgulęs“, – sunkiai žodžius rinko M. Gailius.
Neatrodė patikimas
Pasak jo, aptariamas asmuo nuolat į savo namus kviesdavosi baro lankytojas. M. Gailiui yra tekę girdėti, kad būdavo tokių, kurie su tokiu kvietimu sutikdavo.
„Aš, vyras, pats niekada nebūčiau ten ėjęs. Tai niekada man neatrodė patikimas „sugėrovas“, – asmenį apibūdino pašnekovas.
Savo ruožtu minėto baro atstovai jau paskelbė aptariamą asmenį nepageidaujamu. M. Gailiaus teigimu, jis nebeturėtų būti ten įleidžiamas.
„Keista, kad tas žmogus savo feisbuko neblokuoja. Kai kurie bendri pažįstami jį atpažino, žinau, kad siunčia žinutes. Galiu pasakyti, kad, nors man tai atrodo labai keista, pati nukentėjusi su juo susirašinėja. Nenoriu dalintis tekstu, nukentėjusi prašė neviešinti to susirašinėjimo, bet faktas yra toks“, – sakė M. Gailius.
Savo ruožtu pats galimas kaltinamasis DELFI tenurodė, kad ne visi M. Gailiaus aprašytoje istorijoje išsakyti faktai atitinka tiesą.
Kaltinimus greičiausiai atsiims
Anot pašnekovo, jo draugė šiuo metu dar sprendžia, ar kaltinimus pateikti iš naujo, ar juos atsiimti. Greičiausiai, pripažino pašnekovas, mergina pasirinks antrąjį variantą.
„Ji nenori įsivelti į visą teisinį procesą, kuris atrodo labai sudėtingas. Tas kelias, siekiant nubausti smurtautoją, yra per sudėtingas bausmės adekvatumui. Be to, ji nelinki blogo, pikto, nenori keršto skriaudikui. Tuo labiau, kad tai yra pažįstamas žmogus“, – tokį draugės sprendimą aiškino pašnekovas.
Kartu su kitais draugais merginą jie tikino įkalbinėjantys kreiptis psichologinės pagalbos.
„Negyva“, – toks buvo jos paskutinis vakar vakaro žodis“, – paklaustas, kaip nukentėjusi jaučiasi šiuo metu, nurodė jis.
Negali gauti medicininės pagalbos
M. Gailius sakė iš šios situacijos pasimokęs, kad blaškytis ieškant medicininės pagalbos prievartos atveju nereikėtų – geriau tiesiog paskambinti bendruoju pagalbos telefonu ir išsikviesti greitosios medikus.
„Tačiau, žinoma, keista skambinti greitajai, atvejis atrodo ne mirtinas. Ypač, kai, šiuo atveju, praėjo jau kelios dienos. Tas sužeidimas yra, skauda. Ji net nežino, kas jos viduje yra, bandys penktadienį patekti į polikliniką“, – nurodė pašnekovas.
Anot jo, neabejotina, kad tai – teisinė spraga.
„Jei tu eini į policiją, apsigalvoji, atsiimi kaltinimus, ta inercija... Tu negali su tuo faktu, kad tau skauda, esi sužalotas, dėl išžaginimo, išprievartavimo patekti pas medikus. Nebent pasilieki kaltinimus ir eini su policijos nurodymu. Faktinė aplinkybė lieka ta pati, bet, jei atsiimi kaltinimus, tarsi patenki į tokią niekieno žemę. Tai buvo didelis šokas“, – pripažino M. Gailius.
Mato specialaus centro būtinybę
Pašnekovo teigimu, jo draugė – stipri, bet jei įsivaizduotume silpnesnį asmenį, labiau pažeidžiamą merginą, visa tai galėtų baigtis dar kraupiau.
„Kaip pastebėjo žmogaus teisių srities specialistės, tokiu atveju turėtų būti kažkoks vienas centras, kuris priimtų prievartą patyrusius. Vienoje vietoje turėtų būti ir teisininkas, ir psichologas, kiti specialistai, kad nereikėtų blaškytis ir nuolat kartoti tai, ką patyrei, prisiminti tas šlykščias detales“, – sakė M. Gailius.
Pašnekovo teigimu, toks centras greičiausiai neatsieitų labai brangiai, tačiau jo nauda būtų neabejotina.
Seksualinė prievarta – viena labiausiai apleistų smurto formų Lietuvoje
R. Butkevičiūtės aiškinimu, šiuo klausimu jau seniai diskutuojama, nes matoma didelė problema.
„Seksualinis smurtas Lietuvoje yra pamirštamas tiek artimoje aplinkoje, tarkime, kai vyras išprievartauja savo žmoną ar vaikinas merginą, o juo labiau, kai tai nutinka su nepažįstamais žmonėmis. Informacijos apie tai – labai mažai. Tai labai apleista smurto forma.
Šie metai – turbūt pirmieji, kai mes pradėjome kalbėti ir dalintis istorijomis, turbūt #metoo stipriai prie to prisidėjo, tačiau sudėtinga tai dėl to, kad visi yra linkę kaltinti aukas. Ir šiuo atveju – manau, turime turime daug neatskleistų atvejų, kai seksualinę prievartą patiria merginos, besilankančios klubuose ar baruose, kavinėse, leidžiant laiką su draugais. Eurobarometro 2010 m. duomenimis, Lietuva viena iš lyderiaujančių šalių, kai kaltė permetama aukai“, – kalbėjo ji.
Pasak R. Butkevičiūtės, problema, pirma, kad visuomenė taip stipriai spaudžia aukas, kad jos nesiryžta prabilti, ieškoti teisybės. Antra, nėra specializuotų paslaugų moterims, nukentėjusioms nuo seksualinio smurto.
Dar nemokame su tokiomis aukomis dirbti
Savo ruožtu Škotijoje, pasakojo pašnekovė, veikia ir nemokama anoniminė pagalbos linija, ir atidaromi centrai, kur patyrusios prievartą moterys gauna specializuotas teisininko, psichologo konsultacijas. Tuo metu Lietuvoje mes iki šiol nemokame su tokiomis aukomis dirbti, sakė R. Butkevičiūtė.
„Mes nesuprantame, kad tokios moterys net nenori ieškoti pagalbos, nes, pirma, joms yra gėda. Tačiau patyrusioms prievartą aš labai rekomenduočiau pranešti apie tai policijos pareigūnams. Tik matome, aišku, sunku susidaryti bendrą vaizdą tik iš įrašo feisbuke, kad trūksta mokymų pareigūnams, jautrumo. Apklausos turi vykdomos tam tikru aspektu, žmogus turi būti atitinkamai priimtas, apklaustas.
Tiek išprievartavimas, tiek išžaginimas – privataus kaltinimo bylos, tad procesas nepradedamas, kol nėra nukentėjusio asmens pareiškimo. Tačiau šiuo atveju praktika yra ydinga – turi eiti į policijos komisariatą, stoti prieš visą savo gėdą, kaltę ir pildyti pareiškimą. Užpildžius turėtų būti duodamas siuntimas į Teismo medicinos institutą, kad sužalojimai galėtų būti ištirti arba gydymo įstaigą. Kas nutinka tuomet? Tada toks žmogus turi kreiptis ir į teisininkus, sau atstovauti, rinkti įrodymus. Tokia tvarka anksčiau egzistavo ir smurto šeimoje atveju, tačiau dabar ji – pakeista“, – kur link turėtume eiti, nurodė pašnekovė.
Kur kreiptis pagalbos?
Ji priminė, kad veikia ir pagalbos moterims linija, kur galima kreiptis ir vakarais, savaitgaliais, specializuotos pagalbos centrai – nors jų pagrindinė misija padėti nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, padėti jie greičiausiai neatsisakys arba bent nukreips, kur gauti paramą.
„Medikų bendruomenėje mes irgi matome problemą, kad labai trūksta švietimo, mokymų apie įvairų smurtą prieš moteris. Šiuo atveju mergina pati nurodė, kad ją išprievartavo, nori būti apžiūrėta, tačiau būna ir tokių situacijų, kai žmogus patiria seksualinę prievartą, tačiau to neįvardija, nors medikas galbūt mato, kad buvo kažkoks prievartinis lytinis aktas. Mes turime problemą, kad apie tai nėra informuojama. Taip, gydytojai negali atskleisti informacijos apie pacientus, bet jei įtariame kažkokias nusikalstamas veikas, turėtų būti kažkoks pranešimo mechanizmas“, – svarstė R. Butkevičiūtė.
Pašnekovės teigimu, nesuprantama, kad aptariamu atveju nukentėjusioji turėjo kone 5 dienas blaškytis po medicinines įstaigas. Kyla labai didelis pavojus, kad panašiu atveju kiti dėl tokių bėdų nesikreips ir į procesą tiesiog nesivels, nurodė ji.
Vardija, kas centre galėtų dirbti
Tuo metu D. Baranauskė aiškino, kad specializuotas centras seksualinės prievartos aukoms galėtų teikti pilną kompleksinę pagalbą.
„Tokioje Lietuvoje galėtų būti vienas centras, nes atvažiuoti iš bet kurios šalies vietos galima per dieną. Be to, turėtų egzistuoti ir finansinės paramos programa, kuri kompensuotų tokius dalykus, advokatą, psichologą, mediką, kuris atliktų apžiūrą ir suteiktų rekomendacijas nepriklausomai, ar yra duomenys iš policijos ir ką nukentėjęs žmogus nusprendė daryti“, – sakė ji.
Prieš kelis metus D. Baranauskė pasakojo vykdžiusi pilotinį tyrimą panašia tema ir pastebėjusi, kad kaltinamieji paprastai turi gerą advokatą, o prokurorai dažniausiai nevisiškai gerai atstovauja nukentėjusiesiems.
„Tai labai civilizuotas sprendimas, tikrai Lietuvai to reikia“, – kalbėdama apie galimybę steigti centrą sakė ji.
Trūksta lytinio švietimo
D. Baranauskės teigimu, pilotinis tyrimas buvo finansuojamas vienos Norvegijos programos, turėta minčių centrą Lietuvoje kurti, tačiau pinigų tam neatsirado.
„Valstybė pinigų niekada neturi, nė viena savivaldybė nesiimtų to daryti, tai turėtų būti nacionalinė iniciatyva, tad tai taip ir užgeso“, – nurodė ji.
Paklausta, kodėl Lietuvoje dėl prievartos kone visuomet kaltiname aukas – nereikėjo eiti, nereikėjo linksmintis, nereikėjo vartoti alkoholį, D. Baranauskė pripažino, kad visi mes gyvename tarp stereotipų ir nuostatų.
„Lytinio švietimo pas mus nėra, nors programą neseniai priėmėme, metodika – vis dar senoji, su visokiais katalikiškais baubais, kuriais neįmanoma pažangiai visuomenei naudotis. Be to, tėvai su vaikais apie tai arba nešneka, arba šneka tais pačiais stereotipais. Kritinio mąstymo neugdome, kultūrinių normų nekeičiame. Priežasčių dar nejudiname“, – pabrėžė ji.