„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“. Sausio 13-oji. Mauras savo darbą padarė.

Yra vienas įvykis, tiksliau, įvykių grandinė, virtusi atskiru skyriumi Lietuvos istorijos vadovėliuose. Primenant ir pasakojant labiausiai Lietuvą sukrėtusius paskutiniųjų dvidešimties metų įvykius, neprisiminti to, kas Vilniuje vyko 1991 m. sausį, tiesiog negalima.

„Bet kai pasižiūri dabar...“

Šiandien tai primena tik kelios atminimo lentelės įvykių vietose. Jos pritvirtintos ten, kur iškart po Sausio 13-osios buvo pastatytos gynybinės barikados, ten stovėjusios dar metus. Keliasdešimt gelžbetoninių blokų, iš kurių ir buvo pastatytos barikados, sukrauti prie Seimo rūmų. Jie šiandien po stikliniu gaubtu. Čia vedamos ekskursijos. Dažniausiai moksleiviams ir užsieniečiams.

Dažniausiai tiems, kurių čia nebuvo tuo metu. Ir tiems, kurie dar nebuvo gimę. Visiems kitiems dar nereikia aiškinti, kad tomis dienomis tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, rinkęsi prie Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo seimo, Spaudos rūmų, televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, ten stovėdami saugojo ne pastatus. Jie saugojo prieš mažiau nei metus atkurtą šalies Nepriklausomybę.

Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto žuvo 14 žmonių. Per 700 buvo sužalota. 30 iš jų – labai sunkiai.

Visi šnekinti tą naktį žuvusiųjų artimieji tikino, kad vaikų ir vyrų apsisprendimas tą vėlų sausio 12-osios vakarą eiti prie televizijos bokšto nebuvo netikėtas. Visi jie priklausė tai daliai Lietuvos žmonių, kurie stengėsi dalyvauti visuose Sąjūdžio rengtuose mitinguose. „Jis tikėjo tuo. Sakydavo, bus laisva Lietuva, tai, mama, mes visi labai labai gerai gyvensime. Tu matysi“- pasakojo tą naktį žuvusio Virginijaus Druskio mama Milda. Virginijus buvo 21-erių. Studijavo Kaune. „Jis buvo patriotas. Aš ir pati tada kitaip galvojau. Tada atrodė, kad iš tiesų bus viskas nuostabu. Bet kai pasižiūri dabar...“

Auka valstybei tapo asmeniniu rūpesčiu

„Mes šiandien esame nei reikalingi, nei reikšmingi. Eiliniai Lietuvos pensininkai, valdantiesiems tapę keiksmažodžiu“- paklausta, ar Sausio 13-osios aukų artimieji šiandien jaučia kokią valstybės paramą, atsakė Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimųjų bendrijos „Bičiulystė“ pirmininkė Ona Povilaitienė. 53-ejų Mokslų Akademijos darbuotojas Apolinaras Povilaitis yra vyriausias amžiumi tą naktį žuvęs kruvinųjų įvykių dalyvis.

Lietuvos didvyriais vadinamų žuvusiųjų artimieji šiandien renkasi privačiai. Tikino, valdžios skirtas patalpas bendrijai buvę per brangu išlaikyti. Jiems mokama valstybinė pensija – 1 200 litų. 50 procentų nuolaida, mokant komunalinius mokesčius. 80 procentų nuolaida transporto bilietams visoje Lietuvoje. Už kiekvieną žuvusįjį netrukus po sausio įvykių buvo sumokėta po 180 tūstančių bendrųjų talonų ( to meto piniginis vienetas Lietuvoje; šiandien ta suma yra lygi 1 800 litų – aut. pastaba ). Visi 14 žuvusiųjų po mirties buvo apdovanoti Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. Šio ordino kavalieriams skiriamas sklypas namo statybai.

Aukų artimieji kiek sutrikę išvardijo viską, ką bent kada yra gavę iš valstybės. Bendrieji talonai ir sklypas, kurį pardavus reikėjo pasidalinti su visais artimaisiais, buvo kartą ir prieš dvidešimt metų. Mes neprašom pinigų, šiandien yra ir mažesnes pensijas gaunančių Lietuvos žmonių, jie aiškino. Mes norim kito santykio su mumis. Supratimo ir pagarbos. „Mums ne kartą Seime buvo pabrėžta, kad mes esame lygiai tokie patys eiliniai pensininkai“ - kaip nuoskaudą sakė O. Povilaitienė. „O kad mūsų artimieji žuvo, na... tai žuvo. Mane tai skaudina. Jie juk ne kur nors girti per gatvę eidami žuvo. Jie už Lietuvą žuvo. Ir mūsų pačių kiekvienais metais vis mažiau. Mes esame prisimenami tik valstybinių švenčių metu. Ar galite patikėti, per Sausio 13-osios šventinį minėjimą Seime susitikti su parlamento pirmininku gauname kvietimų tik dešimčiai asmenų. Rajonuose gyvena žmonės, kurių vaikai žuvo tada Vilniuje. Atvažiuoja abu tėvai. Mūsų dar yra daugiau negu dešimt. Negi taip sudėtinga rasti dar kelias kėdes tą dieną žuvusių tėvams ? Mes nenorim vieni kitų žeminti. Mes taktiškai raštu padėkojame, kad mūsų neužmiršo ir atsisakome dalyvauti...“

Tada atsiranda vietų ir kvietimų visiems. Šiemet, Kovo 11-ąją, į šventinį 20-ųjų Nepriklausomybės atkūrimo metinių minėjimą Seimo rūmuose 14-os Sausio 13-ąją žuvusių artimiesiems buvo skirtas tik... vienas kvietimas. Tada jie vėl raštu padėkojo. Tik tada vėl pakvietė visus...

Gal ir nereikėtų apie tai garsiai sakyti, bet tą pačią dieną iš Seimo rūmų užsienio šalių svečių delegacijos buvo vežamos į tas pačias Antakalnio kapines. Prie tų pačių akmeninių kryželių. Į tą pačią vietą, kur per aukų laidotuves parlamento vadovai kalbėjo apie amžiną aukų atminimą ir „kraujuojančios tautos širdies laidojimą“, kaip buvo pasakyta.

„Jų artimieji tai nežuvo. Nė vieno iš jų. Žuvo mūsų. Kaip sakoma, mauras savo darbą padarė... Ir viskas“ – su didele nuoskauda apie esančiu valdžioje kalbėjo Sausio 13-osios aukų artimųjų bendrijos pirmininkė O. Povilaitienė.

Didžiausios apimties byla

Vadinamoji Sausio 13-osios byla ypatinga visom prasmėm. „Drąsiai galima sakyti, kad tai yra viena didžiausių, jei ne pati didžiausia byla, Lietuvos teisėsaugos istorijoje. Aš kalbu apie tyrimo apimtis“- paklaustas apie iki šiol nebaigtą tirti bylą, atsakė generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras, naujai sudarytos Sausio 13-osios bylos tyrimo grupės vadovas Simonas Slapšinskas. Virš 500 bylos tomų, daugiau nei 1 300 nukentėjusiųjų, daugiau nei 3 000 apklaustų liudytojų. Kitos tokios bylos Lietuvoje nėra.

Jos tyrimas dėl to, kad iki pat šiol nebuvo galimybės apklausti ir teismui atiduoti 23 įtariamuosius, nebaigtas. Pačių teisininkų prieštaringai vertinama galimybė juos nuteisti už akių, tai yra jiems nedalyvaujant teismo posėdžiuose, atsirado tik pernai, Seimui balsavus dėl baudžiamojo ir baudžiamojo proceso kodeksų korekcijų. „Dabar yra kitaip. Kai bus priimtas jiems nuosprendis, situacija iš esmės bus kitokia“- tikino Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras.“ Kol byla nebaigta, galima sakyti: kaltas, nekaltas... O kai yra nuosprendis, bus ištirti įrodymai, bus sudaryta, kad ir pasislėpusiam, asmeniui galimybė susipažinti su kaltinimais... Prašau, atvyk, ginki. Atsiųsk advokatą, jei nenori atvykti. Kada bus nuosprendis, va, tada tarptautinei bendrijai bus galima pasakyti kitaip. Štai, šitos šalys slepia jau nuteistus nusikaltėlius“.

Įstatymų leidėjas taip kalbėjo dar prieš Lietuvos – Austrijos konfliktą, kilusį dėl Vienos oro uoste pagal Lietuvos išduotą Europos arešto orderį sulaikytą ir netrukus paleistą Rusijos pilietį, atsargos pulkininką Michailą Golovatovą. Kariškio vadovaujamas specialusis KGB padalinys „Alfa“ dalyvavo šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą.

Ar galėjo prie TV bokšto kas nors šaudyti nuo stogų?

Šiandien vadinama Sausio 13-osios byla buvo pradėta tirti 1991 m. sausio 11d., po to, kai TSRS kariuomenė užgrobė Spaudos rūmus ir buvo sužinota, kad ten yra sužeistųjų. Sausio 14-ąją į Vilnių iš Maskvos atvyko grupė TSRS generalinės prokuratūros prokurorų tirti kruvinųjų 13-osios dienos įvykių.

Situacija buvo labai sudėtinga. Lietuvos žmonės nedavė jokių parodymų tyrėjams iš Maskvos. O pastatus užgrobę kariškiai – Lietuvos prokurorams. Sausio 14-ąją Lietuvos prokurorams pavyko apžiūrėti jau užgrobtą televizijos bokštą. Tai atsitiko todėl, kad prokurorai iš Maskvos sutiko juos pasiimti kartu, kai vyko į tą vietą. „Labai gerai prisimenu, tai buvo viena iš pirmųjų versijų, kurią atsivežė TSRS prokurorai. Arba kažkas ją bandė jiems įpiršti čia“ – tą apžiūrą prisiminė buvęs sausio 13-osios bylos tyrimo grupės narys prokuroras Antanas Stepučinskas. Tyrėjas pasakojo apie bandymą juos jau tada įtikinti, kad žmones prie televizijos bokšto neva galėjo nušauti kažkas nuo gyvenamųjų namų stogų, o ne juos atvirai vaikę kareiviai. „Ta versija iš karto atrodė nereali. Atlikus nukentėjusiųjų nuo šautinių sužalojimų apžiūrą, buvo akivaizdu, kad sužalojimai, tai yra kulkų trasos, yra ne iš viršaus į apačią, kas būtų logiška šaunant nuo stogo, o jos visos buvo horizontalios. Arba iš apačios į viršų, kas atsitinka, kai šaudoma, stovint prieš auką. Neatlaiko kritikos ta versija“.

Abiejų valstybių prokurorai tada atidžiai apžiūrėjo šalia bokšto esančių namų stogus. Ieškojo bent menkiausio šaudymo pėdsako, šovinio tūtelės. Nieko nerado.

Jie buvo apsvarstę, kad gali tekti atsakyti

Iki 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje, kol visoje Lietuvoje atvirai veikė tos šalies jėgos struktūros, Lietuvos prokurorams tirti Sausio 13-osios bylą buvo sudėtinga. Bylos dokumentai, daiktiniai įrodymai – tokie kaip žuvusiųjų drabužiai, kulkos, skeveldros, išimtos iš kūnų, galėjo būti pagrobti ir sunaikinti. Mūsų prokurorai juos slėpė. Baimintasi pagrįstai. Sužinota, kad iš karto po įvykių Pskovo desantininkų ginklai, kuriais taip pat šaudyta prie televizijos bokšto, buvo surinkti ir sunaikinti. Tankų, važiavusių į taikių žmonių minią, numeriai buvo fiktyvūs. Visa tai tik patvirtina, kad užpuolikai buvo apsvarstę ir tai, kad jiems gali tekti kada nors už tai atsakyti.

Situacija iš esmės pasikeitė 1991 m. rugpjūtį. Maskvoje pralaimėjus vadinamiesiems „GKČP“ perversmininkams. Rugsėjo 6-ąją Tarybų Sąjunga oficialiai pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. Po mažiau nei keturių mėnesių nebeliko ir tos valstybės. Tik liko daug paties įvairiausio pobūdžio pasekmių ?

Pagrindiniai įrodymai parvežti iš Maskvos

Kuo santvarkos ir valdžios pasikeitimas Maskvoje buvo reikšmingas Sausio 13-osios bylai ? „Kai aš tada nuvažiavau į Maskvą ir užėjau pas Trubiną ( Nikolajus Trubinas – paskutinis TSRS generalinis prokuroras, šią tarnybą baigęs 1992 m. sausį – aut. pastaba ), sakau jam, buvo paskutinė jo darbo diena, atiduokit mums tą bylą. Kam ji jums ?“ – tą iš tiesų reikšmingą „užėjimą“ prisiminė buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. „Mes tiriam. Mes norim ją baigti. Jis sakė, gerai. Taip mes gavome tuos 50 ar 70 bylos tomų“.

Buvęs TSRS generalinis prokuroras po to turėjo daug nemalonumų. Už tai, kad Lietuvai atidavė bylą, jį buvo bandoma apkaltinti ir nuteisti. Be tų įrodymų, raudonomis nugarėlėmis pažymėtuose bylos tomuose, vėliau būtų buvę sunku nuteisti ir Mykolą Burokevičių, ir Valerijų Ivanovą ( kitoje byloje – aut. pastaba ). „Tai buvo pagrindiniai įrodymai“ – pasakojo A. Paulauskas. „Maskvos prokurorams jie nuoširdžiai, sąžiningai pasakojo. Dar, tikriausiai, norėdami pabrėžti, kiek daug jie čia nuveikė... Ir tie jų parodymai pateko mums. Jie negalėjo suvokti, kaip tai galėjo atsitikti ?“

Ką tuo metu veikė M. Burokevičius?

Taip paaiškėjo tikrasis M. Burokevičiaus vaidmuo tų kruvinųjų metų sausį. „Kodėl jis buvo teisiamas ?“- aiškino A. Paulauskas ( M. Burokevičius 1999 m. už dalyvavimą perversmo organizavime nuteistas 12 metų kalėjimo – aut. pastaba ). „Ne todėl, kad jis tuo metu užėmė partijos lyderio postą. Ne. Kai buvo sausio 13-osios įvykiai, M. Burokevičius kartu su visais priėmė sprendimą. Išvesti tankus, šaudyti. Yra vieno liudytojo parodymai byloje: jam buvo pasakyta, kad gali būti aukų. Jis paklausė, o kiek ? Jam sakė, kad ir viena auka yra daug. Šis atsakė, kad viena auka nėra baisu. Reiškia, jis puikiai suprato, ką reiškia kariuomenės įsikišimas, ginklų panaudojimas“.

Po 1991 m. rugpjūčio pučo žlugimo Maskvoje, atliekant kratą TSRS prezidento Michailo Gorbačiovo aparato vadovo Valerijaus Boldino namuose, buvo surastas lietuvio M. Burokevičiaus pasirašytas šešių puslapių raštas M. Gorbačiovui, kuriuo buvo prašoma Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą.

Iš M. Burokevičiaus apklausos protokolo. „Tardytojas: „Kaip šis dokumentas atsidūrė Maskvoje ? „ M. Burokevičius: „Taigi, Boldinui buvo... Gorbačiovas prašė, kad jis būtų paliktas Boldinui“. Tardytojas: „Ar šį dokumentą jūs rodėte Gorbačiovui ?“ M. Burokevičius: „Asmeniškai – ne. Šį dokumentą aš palikau Boldinui 1991 m. sausio 8 d., kai jis mane buvo iškvietęs“.

Ekspertai, ištyrę raštą, nustatė, kad jis pasirašytas M. Burokevičiaus. Šiame sausio 7 d. datuotame rašte, kaip rašoma teismo nuosprendyje, melagingai nušviečiama tuo metu Lietuvoje susidariusi padėtis. Kaip kokiame sename komunistų partijos istorijos ( šią discipliną visą savo gyvenimą studijavo M. Burokevičius, Vilniaus pedagoginiame institute turėjo profesoriaus laipsnį – aut. pastaba ) vadovėlyje ten buvo rašoma, kad Lietuvoje teisėtos valdžios jau neberemia valstietija, darbininkai, didžioji dauguma inteligentų ir tautinės mažumos. M. Gorbačiovas buvo tikinamas, kad įvedus prezidentinį valdymą, tai Lietuvoje nesukels jokio masiško pasipriešinimo. Galimi tik atskiri fanatikų pasipriešinimo aktai. Dokumente prašoma nedelsti, nes, kaip rašoma, „mūsų šalininkai gali prarasti kovingumą“. Toliau nurodoma, kaip, įvedus prezidentinį valdymą, reikėtų perimti valdžią Lietuvoje.

„Žiūrint į partinius dokumentus, dalis jų buvo su tokiu sovietmečio palikimu, kuris vadinosi „prirašinėjimas“- bylą komentavo buvęs generalinės prokuratūros prokuroras, buvęs bylos tyrimo grupės narys Rolandas Tilindis. „Dalis situacijos buvo piešiama gražiau nei atrodė. Ir ta LKP ( ant TSKP platformos ) buvo stengiamasi Maskvai parodyti kaip kažkokią realią jėgą. Iš kitos pusės, tai atliko reikšmingą kurstytojišką vaidmenį tam, kad būtų siekiama kariuomenės pagalba iškelti tuos žmones į valdžią. Ir parodyti kaip darbininkų liaudies atstovus‘.

Profesorius buvo per daug persiskaitęs buvusio proletariato vado Vladimiro Lenino raštų. Tai jam brangiai kainavo. Dvylika metų kalėjime Lietuvoje, kur jis, tiesą sakant, buvo labai gerbiamas kitų nuteistųjų, ir Europos žmogaus teisių teismo pripažinimas, kad buvo nuteistas pagrįstai.

Tikras politinis trileris

1992-ųjų spalį buvo ratifikuota Lietuvos ir Baltarusijos sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose. Lygiai po mėnesio Lietuvos generalinė prokuratūra Baltarusijai išsiuntė pirmą prašymą išduoti Sausio 13-osios byloje kaltinamus generolą V. Ushobčiką, M. Burokevičių ir J. Jarmalavičių. Po dviejų mėnesių buvo gautas atsakymas, kad nei Baltarusijos generalinė prokuratūra, nei vidaus reikalų ministerija neturi duomenų apie M. Burokevičiaus ir J. Jarmalavičiaus buvimo vietą. O generolas V. Ushobčikas yra Baltarusijos pilietis. „Lietuvos sutartys su Rusija ir Baltarusija neleidžia viena kitai perduoti savo piliečių“ – esminį sutarties punktą aiškino buvęs prokuroras R. Tilindis. „Tai reiškia, nei Rusija išduos savo piliečius Lietuvai, nei Baltarusija. Lygiai taip pat, kaip ir Lietuva niekada neišduos savo piliečių tom dviem valstybėm“.

Apie tai, ką tada, 1993 m., padarė Lietuvos prokurorai, kada nors bus parašytas politinio trilerio scenarijus. Generalinis prokuroras su kolegomis nuvažiavo į Minską. Susitiko su tos šalies generalinės prokuratūros vadovais. Jiems priminė, kad du iš kaltinamųjų – M. Burokevičius ir J. Jarmalavičius – neturi Baltarusijos pilietybės. Išaiškino, kuo tie žmonės kaltinami. Patikino, kad pargabenti juos į Lietuvą yra labai svarbu bylai. Baltarusijos pareigūnai pakartojo, kad nežino, kur gyvena tie du, Lietuvos prokurorų ieškomi vyrai. Tada Baltarusijos generaliniam prokurorui buvo leista suprasti, kad Lietuvos specialiosios tarnybos jau seniai tai nustatė ir nuolat stebi minėtus asmenis. „Pasakėm adresus. Papasakojom, ką jie veikia. Be abejo, jiems nebeliko kito kelio. Jie sutiko padėti“. Šyptelėjęs buvęs generalinis prokuroras A. Paulauskas, pridūrė: „Tai irgi svarbu, tvarkant tokius reikalus... Mes vakare „užtvirtinom“ mūsų susitarimą. Išgėrėm butelį degtinės. Tai draugiškumo įrodymas. Nuvežėm visus reikiamus dokumentus, prašymą išduoti. Buvo labai daug papildomų faktorių. JAV prezidento vizitas į Minską. Buvo aišku, kad tą dieną visos Baltarusijos pajėgos bus sutelktos tam vizitui. Sutikti ir prižiūrėti. Ir tada mūsų veiksmai... Aktyvūs, ryžtingi.“

1994 m. sausio 15 d. du Lietuvos prokurorai lengvuoju automobiliu vežėsi sutrikusius 1991-ųjų kruvinojo Sausio perversmo organizatorius. Lietuvos generalinis prokuroras laukė prie valstybės sienos. Lietuvos pusėje. Jau buvo žinoma, kad Minske dėl šių veikėjų perdavimo Lietuvai kilo sujudimas, kad priimtas sprendimas neleisti juos išvežti iš šalies. Be to, nei J. Jermalavičius, nei M. Burokevičius neturėjo jokių asmens dokumentų. „Matau, jie atvažiuoja į Baltarusijos muitinę. Prasidėjo kažkokie neaiškumai. Ateina ginkluotas pasienietis...“ – iš tiesų įtemptas minutes prisiminė A. Paulauskas. „Tai aš, prisimenu, pats atkėliau šlagbaumą. Sakiau, važiuokit, kol jie čia aiškinasi...“ Buvęs generalinis prokuroras, paprašytas patvirtinti, kad tuo metu pažeidė tarptautinės teisė ir elgesio tokiose vietose normas, atsidusęs, pasakė: „Manau, tuo metu daug kas buvo atliekama ne visai švariai. Ne visai pagal įstatymus. Neužmirškit, kad mūsų tikslas buvo, kaip minėjau, parvežti kaltininkus ir juos atiduoti teismui“.

Dėl šių veiksmų Lietuvos generalinis prokuroras Baltarusijoje buvo paskelbtas persona non grata. Jei būtų kirtęs tos šalies sieną, būtų sulaikytas ir teisiamas. A. Paulauskas, 2000 m. tapęs Lietuvos Respublikos Seimo pirmininku, sulaukė Baltarusijos ambasadoriaus Lietuvoje vizito. Ambasadorius patikino, kad Seimo pirmininkas gali nesibaimindamas vykti į kaimyninę šalį. Nemalonumų nebūtų. Kaip būtų dabar, kas žino ?

„Ne visada lieka laiko prisiminimams...“

Vėliau dėl šių veiksmų, tuomečio Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos deputato Aleksandro Lukašenkos iniciatyva, buvo pradėtas parlamentinis tyrimas, aiškinantis, kaip Lietuvai buvo leista išvežti Baltarusijos politikų prieglobstį gavusius veikėjus iš svetimos šalies? Visi Baltarusijos generalinės prokuratūros ir VRM pareigūnai, leidę ir padėję lietuviams išvežti M. Burokevičių ir J. Jarmalavičių, buvo atleisti iš darbo. Jų tolesnis likimas nežinomas. Nė vienas Lietuvos aukštas pareigūnas, žinantis kiek svarbus buvo minėtų Baltarusijos pareigūnų geranoriškumas Sausio 13-osio bylai ir teisingumo įtvirtinimui mūsų šalyje, niekada nepasistengė, kad tiems žmonėms būtų padėkota ir valstybės lygiu, įteikiant ordiną arba medalį. Net pats buvęs generalinis prokuroras, buvęs Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs šalies Prezidento pareigas ir valstybės vardu įsegęs ne vieną ordiną ir medalį... susinepatogino apie tai paklaustas. „Taip. Jiems turėjo būti padėkota. Yra už ką. Turbūt, niekas neparodė tokios iniciatyvos. Kodėl ne aš ? ... Žinot, tų įvykių buvo tiek daug... Ne visada lieka laiko prisiminimams...“- kalbėjo A. Paulauskas.

Generolas pasakė, kas davė įsakymą šturmuoti TV bokštą

Tikrą sumaištį Lietuvoje sukėlė Baltarusijos prezidentas, 2009-ųjų rudenį atvykęs į Vilnių. Žurnalistų paklaustas, kodėl iki šiol jo šalis neišduoda visų įtariamųjų sausio 13-osios byloje, atsakė klausimu: o kaip išduoti, jeigu niekas dėl to nesikreipė? „Prezidentas Aleksandras Lukašenka, čia atvykęs, iš tiesų pažaidė“ – tai prisiminęs, šyptelėjo Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras. „Turiu galvoje jo poziciją. Kai jis pasakė, kad nieko apie tai nežino. Jis paprasčiausiai sakė netiesą. Negali būti, kad jis nežinojo apie prašymus išduoti generolą V. Uschobčiką. Nelabai kas ir vyksta Baltarusijoje be šito žmogaus žinios“.

Tuo metu Lietuvos generalinė prokuratūra dėl šio klausimo į Baltarusiją buvo nusiuntusi iš viso net aštuonis prašymus. Į visus gauti neigiami atsakymai. Arba iš viso negauti. Po šio vizito nusiųstas devintasis prašymas išduoti generolą. Vėl gautas neigiamas atsakymas. Tada Baltarusijos buvo paprašyta bent apklausti generolą. „Mūsų siųstas teisinės pagalbos prašymas apklausti V. Uschobčiką kaip įtariamąjį nebuvo pilnai įvykdytas“ – aiškino dabartinis generalinis prokuroras Darius Valys.

„Jį baltarusiai įvykdė tik iš dalies. V. Uschobčiką apklausė kaip liudytoją. Tačiau šioje apklausoje yra fiksuoti svarbūs bylai duomenys, kieno nurodymu buvo vykdomas televizijos bokšto šturmas“.

P.S.

42 įtariamieji, kurių Lietuvai Baltarusija ir Rusija išduoti nesutiko, iki šiol nenuteisti.

Laidoje savo nuomonę apie iki šiol užsitęsusią Sausio 13 – osios bylą išsakys Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

„Aš niekada nesikišu į jokias teismuose sprendžiamas bylas“- kalbėjo Seimo pirmininkė.

„Kad nebūtų sakoma, jog politikai kišasi. Tačiau tai, kas nagrinėjama toje byloje, yra mūsų istorijos dalis. Čia – neeilinė byla.

Tiek Sausio 13-osios, tiek Medininkų žudynių. Aš norėjau žinoti, kas padaryta šioje byloje?

Kas nepadaryta. Aš nežinau ar tinkamai buvo kreiptasi į Baltarusiją? Juk galima kreiptis taip, kad gausi neigiamą atsakymą. Ir galima taip, kad gali gauti teigiamą... Dėl to ir buvo mano iniciatyva sudaryta parlamentinė komisija“.

Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau – rugpjūčio 18 d., 19.10 val. žiūrėkite per LNK.
Žurnalistinių tyrimų cikle „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu.