Tokios nuomonės apie nacių ir sovietų įvykdytus nusikaltimus žmonijai laikosi Izraelio politologas Barry Rubinas, viešėjęs Vilniuje ir skaitęs paskaitą „Lietuvių ir žydų santykiai: istorinė patirtis, dabartis ir ateities perspektyvos“.
„Žmonės yra mokomi, o kai kuriais atvejais ir indoktrinuojami galvoti, kad jeigu tu pritari kairiosioms idėjoms, jeigu tu nekenti Amerikos, nekenti demokratijos, nekenti privačių kompanijų, tai šitai negali būti blogai. Nes vienintelis blogis, kuris egzistavo pasaulyje, buvo fašizmas, nacionalizmas bei kraštutinis religinis fanatizmas. Tačiau žmonės turi suvokti, kad abu šie mąstymai yra blogis, todėl mes turime būti labiau viduryje nei vadovautis kraštutinėmis pažiūromis“, - paskaitoje teigė profesorius.
Žydų santykiai su lietuviais ilgą laikotarpį buvo „palyginus geri“
Savo paskaitą B. Rubinas pradėjo nuo XIV amžiaus, kai Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK) ir Lenkijos karalystė sudarė Krėvos uniją, o vėliau po Liublino unijos tapo vieninga valstybe – Abiejų Tautų Respublika. Pasak politologo, tuo metu bendros Lenkijos-Lietuvos valstybės architektai mąstė, jog būtų protinga pakviesti žydus į naująją karalystę, nes tai būtų naudinga ekonominiam šalies vystymuisi.
Tai, anot B. Rubino, sutapo su antisemitizmo banga vokiškai kalbančiame regione, todėl žydai noriai kėlėsi į Rytus. Net ir atslinkus blogiems laikams, tai yra Abiejų Tautų Respublikai išgyvenant padalijimus, kurį laiką situacija buvo gera, bet po trečiojo padalijimo 1795 m. bendros valstybės teritorijos virto Rusijos, Austrijos-Vengrijos bei Prūsijos imperijų užkampiais.
„Santykiai tarp žydų ir lietuvių tuo laikotarpiu buvo geri ir ypač skyrėsi nuo susiklosčiusios situacijos Vakaruose, tai yra vokiškai kalbančiuose kraštuose, bei nuo Europos Pietryčių, tai yra rusų ir ukrainiečių žemėse. Kodėl santykiai buvo palyginus geri, yra labai komplikuotas klausimas, bet net kai Rusijos imperijoje prasidėjo pogromai, Vilnius buvo pakankamai rami ir taiki teritorija, ypač palyginus su Ukraina ar sritimis į Vakarus“, - pasakojo B. Rubinas.
Politologas sako galįs pateikti tris įmanomus atsakymus. Pirmiausia, lietuvių tautinė tapatybė tuo laikotarpiu, jo nuomone, nebuvo tiek stipriai išsivysčiusi, kaip pavyzdžiui, lenkų ar rusų, tuo tarpu viena iš susipriešinimo tarp žydų ir kitų tautų priežasčių yra stipri vietos žmonių tautinė tapatybė arba ryškus jos formavimasis.
„Tai galima pasakyti apie Ukrainą, galima pasakyti apie lenkų gyvenamas teritorijas, bet Lietuvos žemėse tokio konflikto nebuvo“, - svarstė profesorius.
Antra galima gero sugyvenimo su žydais priežastis ta, kad šioje teritorijoje egzistavo daug įvairiausių konfliktų, tačiau jie buvo išsiskaidę, be to, didesnis dėmesys buvo skiriamas Rusijos imperijos keliamiems pavojams.
„Trečias elementas tas, kad lietuvių religinės institucijos nebuvo įtrauktos į antisemitizmą, kurį propagavo Rusijos arba Lenkijos institucijos. Taigi žvelgiant į istorijos eigoje susiformavusius žydų ir lietuvių santykius faktas tas, kad per visą šį periodą, jeigu palygintume santykius kitose teritorijose, jie buvo santykinai geri“, - teigia B. Rubinas.
Kiek vėliau sekė Pirmasis pasaulinis karas (1914-1918 m.), sugriuvo Rusijos imperija, joje įvyko revoliucija, susikūrė naujos Rytų Europos valstybės, tarp jų atsikūrė ir Lietuva. Anot B. Rubino, nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu lietuvių ir žydų santykiai taip pat buvo pakankamai geri, ypač palyginus su Lenkija, nors ten išskiriami keli periodai, kurių vienas žydams buvo švelnesnis, kitas – rūstesnis.
„Principas, kurį noriu pabrėžti, yra tas, kad prisimenant istoriją mes turime būti atidūs, nes dažniausiai nutinka, kad žmonės susifokusuoja į vieną periodą ir pamiršta kitus. Tai problema suprantant ir žydų-lietuvių santykius, nes Respublikos laikotarpiu nebuvo viskas tobula jokiais atvejais, bet palyginus su situacija kitose šalyse santykiai buvo gana geri“, - aiškino Izraelio politologas.
Valstybė nevertinama kaip vieningas darinys
B. Rubinas pabrėžė, kad vertinant visuomenių laikyseną prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jam prasidėjus, reikia suvokti, kad konkrečios valstybės nebuvo nei fašistinės, nei komunistinės – tose valstybėse buvo jėgos, rėmusios arba fašizmą, nacizmą, arba komunizmą.
Vokietija, pasak jo, finansuodavo įvairių kraštutinių dešiniųjų judėjimų veiklą užsienio valstybėse, nors kartais gali atrodyti, kad įvairios nacistinės idėjos skverbėsi natūraliai.
Lietuva taip pat buvo ne išimtis – joje buvo fašistuojančių jėgų, bet tai nebuvo valstybinė laikysena. Tačiau esminis dalykas, kuris išskiria Lietuvą ir kitas mažas valstybes iš kitų šalių – sovietų invazija, kuri kiek paaugino visuomenės paramą kraštutinėms dešiniosioms jėgoms.
„Reikia priminti žiaurias kovas, psichologinę ir politinę situaciją, kurioje buvo Lietuva. Mes turėtume tai suprast. Dvi galingos jėgos, kiekviena iš jų daugybę kartų stipresnė nei maža valstybė, kurioje gyveno kur kas mažiau žmonių. Žmonės buvo beviltiškoje situacijoje, bandė gauti paramą iš Vakarų demokratijų, tačiau Lietuva buvo tarsi antroji Čekoslovakija ir patyrė visą spektrą problemų: antagonizmą, sovietų invaziją. Todėl dalinė parama fašistų ir kraštutinės dešinės jėgoms paūgėjo“, - teigė B. Rubinas.
„Tai nuvedė prie žydų žudynių, kurios prasidėjo dar iki atvykstant vokiečių karinėms pajėgoms ir tęsėsi dalyvaujant lietuvių savanoriškoms pajėgoms per karą. Mano šeima, daugybė mano šeimos narių buvo nužudyti šių dalinių, o išgyvenusieji prisimena girdėję juos kalbant lietuviškai“,- pridūrė profesorius.
Pasak B. Rubino, karui artėjant prie pabaigos, vokiečiams patiriant pralaimėjimus, Lietuvoje sovietai pasirodė antrąkart, todėl atsitiko taip, kad tuo metu dalis lietuvių kovojo su vokiečiais prieš sovietus, buvo nacių rėmėjai, dalis tiesiog siekė apsisaugoti nuo sovietų, dar dalis rėmė naujuosius atėjūnus.
Iš esmės, anot profesoriaus, yra keletas kelių, kaip galima vertinti šiuos įvykius. Galima manyti, kad lietuviai privalo atsiprašinėti už įvykdytus nusikaltimus, galima pripažinti, kad buvo žmonių, kurie slėpė ir saugojo žydus nuo sunaikinimo. Tačiau svarbiausias klausimas, jo nuomone, kodėl tuo metu, kai vieni dalyvavo masinėse žudynėse, kiti gelbėjo gyvybes.
„Būtent tai mes ir turime suvokti. Buvo žmonių ir politinių jėgų abejose pusėse. Mano nuomone, pirmiausia, ką turime suprasti, kad buvo skirtingų požiūrių, skirtingų politinių jėgų Lietuvoje: buvo žmonių, kurie darė nusikaltimus, tai kas? Daug žmonių buvo ir kitoje pusėje, kurie stengėsi išsaugoti gyvybes ir stengėsi laviruoti tarp dviejų totalitarinių režimų“, - teigė politologas.
Komunizmas nelaimė ne tik lietuviams, bet ir žydams
B. Rubinas savo paskaitoje stengėsi pabrėžti, kad, jo manymu, komunizmas buvo tokia pat nelaimė tiek lietuviams, tiek žydams, tiek kitoms tautoms, todėl neigti komunizmo nusikaltimų ar švelninti juos yra kvaila.
„Komunizmas buvo nelaimė lietuviams, bet tai buvo nelaimė ir žydams. Jeigu žiūrėtume pagal proporcijas, sovietai nužudė tiek pat žydų, kaip ir lietuvių. Aš nekalbu apie Lietuvos teritoriją, bet kalbant apie visą Sovietų Sąjungą dešimtys tūkstančių žydų buvo nužudyti, nusiųsti į Gulag'ą, o, pavyzdžiui, tūkstantis žydų buvo nužudyti Katynės miške kartu su lenkų karininkais. Buvo vykdomos didelės represijos ir kraujo praliejimas. Šitų žmonių buvo mažiau nei tų, kurie patyrė nacių represijas, bet sovietų nusikaltimai taip pat turi būti pripažinti“, - samprotavo politologas.
Jis tai pat pabrėžė, kad sovietai sunaikino žydų religiją, jidiš kultūrą ir kalbą, juos buvo siekiama sovietizuoti. Maža to, pasak B. Rubino, būtent sovietai, nors to ir nesiekdami, paskatino Holokaustą, mat sudarydamas paktą su Adolfu Hitleriu, sovietų diktatorius Josifas Stalinas savotiškai atrišo jam rankas.
„Jeigu istorija būtų kiek kitokia, jei Hitleris būtų buvęs šiek tiek protingesnis ir neužpuolęs Sovietų Sąjungos, du diktatoriai būtų tęsę savo bendradarbiavimą. Mes turime prisiminti, kad J. Stalinas manė galįs pasitikėti A. Hitleriu, kad jis buvo sąjungininkas, kad neužpuls, nors žvalgyba jį įspėjo, kad vokiečiai ketina pulti. Taigi nors šios jėgos pasuko viena prieš kitą ir įsitraukė į ilgą ir kruviną karą, bet tai Sovietų Sąjungos nebuvo planuota, J. Stalinas pakluso sprendimams, kuriuos priėmė A. Hitleris“, - teigė profesorius.
Galiausiai, B. Rubinas sako, kad apskritai kalbėti apie komunizmo nusikaltimus būtina dar ir dėl to, kad Vakarų Europoje arba Šiaurės Amerikoje jie dažnai užmirštami – rašomos mokslinės knygos, tačiau nėra filmų, televizijos laidų, kurios pritrauktų plačiosios publikos dėmesį.
Pasak mokslininko, iš esmės tai tik išmoko, kad visas blogis kyla iš kraštutinės dešinės, bet ne iš kraštutinės kairės. Manoma, esą marksistas negali būti antisemitas, todėl taip atrišamos rankos kraštutiniams kairiesiems, kurie iš esmės gali daryti ką tik nori. Anot B. Rubino, šiuo metu antisemitizmo problemos stebimos daugiausia Didžiojoje Britanijoje, taip pat Švedijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje.
„Jeigu nekalbėsime apie antisemitizmą, kylantį iš kairės pusės, mes tiesiog pasakysime tiems žmonėms, kad jie gali daryti, ką tik nori, nes neva marksistai negali būti antisemitai“, - teigė profesorius.
Žydai nebuvo išimtinai komunistai
B. Rubinas savo paskaitoje taip pat siekė paneigti populiarią nuomonę, kad didžioji dalis komunistų buvo žydai. Pasak mokslininko, šis mitas buvo paskleistas dar nacių ir žydų įvairių valstybių komunistų partijose skaičius proporcingai atitiko jų kiekį bendrai visuomenėje.
„Jeigu analizuoji partijų narius ir turi mintyse tokius faktorius kaip urbanizacijos ir išsilavinimo lygį, supranti, kad žydų dalis komunistų organizacijose atitiko jų proporciją toje visuomenėje. Bet reikia pridurti, kad tie žydai, kurie tapo komunistais, jie yra žydų visuomenės išdavikai taip, kaip ir kad lietuviai. Aš nekalbu apie tuos, kurie prisijungė prie Komunistų partijos 1980-aisiais, aš kalbu apie žmones, kurie nariais tapo 1945-aisiais ir panašiais, tai yra ankstyvuoju J. Stalino periodu“ - teigė politologas.
Jis taip pat sukritikavo Lietuvos žydų siekį diskutuoti, kuris iš totalitarinių režimų – komunizmas ar nacizmas – buvo baisesnis ir sukėlė daugiau kančių. Kaip žinoma, Lietuva deda pastangas, kad Europos lygmeniu stalinizmo ir nacizmo įvykdyti nusikaltimai žmoniškumui būtų įvertinti kaip ypač baisūs, tačiau Vakarų Europos valstybės nemato poreikio kriminalizuoti sovietų įvykdytų nusikaltimų neigimo.
Lietuvos žydų bendruomenė taip pat teigia, kad Holokaustas buvo unikalus atvejis pasaulio istorijoje ir su stalinizmo nusikaltimais jo lyginti negalima.
„Aš manau, kad sprendžiant konfliktą, kai žydai Lietuvoje bando diskutuoti, kas kentėjo labiau, tai būtent jų interesas yra dirbti drauge ir pripažinti totalitarinių režimų nusikaltimus, tikrą istoriją ir jos vietą. Aš manau, kad juokinga bijoti kalbėti apie komunizmo nusikaltimus, mano nuomone, svarbu kalbėti apie lietuvių patirtas kančias, ypač po 1945-ųjų. Įmanoma, kad yra žmonių su blogomis intencijomis, kurie siekia panaudoti tai pateisinti Holokaustą. Bet didžioji dalis žmonių, mano manymu, neturi tokios intencijos. Aš manau, kad žmonės nėra tokie kvailiai, kad negalėtų tuo pačiu metu kalbėti apie du dalykus“, - reziumavo B. Rubinas.