M. Navickaitė yra apsistojusi miestelyje, esančio už maždaug 7 km nuo Tel Avivo. Nors sekmadieni vakarą šioje vietoje šiek tiek ramiau, šeštadienio įvykiai sukėlė paniką tarp vietos gyventojų.
„Šiuo metu čia šventės, mes patys sėdėjom penktadienį iki trijų ryto, o pusę septynių atsikėliau nuo sirenų. Galvojau, kad pratybos. Į Izraelį skraidau 10 metų, buvau čia 2014-aisiais. Nuo to laiko Izraleyje žmonės pripratę, kad karts nuo karto prasideda pratybos ir tos sirenos kartais gaudžia. Niekas neįsivaizdvo, kad čia taip rimta. Paskui išgirdau vieną, antrą bombą, supratom, kad užpuolė, bet iki galo nesupratom, kokiu mastu“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, niekas net įsivaizduoti negalėjo tokio įvykio, kad „Hamas“ teroristai įsiveržtų į šalį su mašinomis, motociklais, grobtų žmones.
„Izraelio istorijoje to niekada nėra buvę. Niekas netikėjo ir šeštadienio ryte buvo visiems šokas. Visi mano draugai vietiniai sako, kad negali patikėti“, – tikina M. Navickaitė.
Ji teigia, kad vietoje, kurioje yra įsikūrusi, sirenos kaukė ir bombos sprogo iki maždaug 11.30 ryto. Paskui, iki 20 val., buvo ramiau, girdėjosi sprogimai, tačiau jau toliau nuo jų.
Vis dėlto neramumai vėl prasidėjo apie 20.00 val. vietos laiku. Tuo metu lietuvė pasakoja išvydusi vaizdą, kurio pamatyti niekas nenorėtų.
„Buvome 14-ame aukšte, sėdėjome terasoje, vienas mano draugas sako – „žiūrėk, atsisuk“! Į mus skrido gal 200 raketų. Kadangi buvome 14-ame aukšte, mes matėme visą tą raketų laviną. Už poros sekundžių pradėjo kaukti sirenos, pradėjo loti mūsų ir kaimynų šunys. Visi pasislėpėme. Apie 10 minučių sėdėjome slėptuvėje, tada jau ir pačiai prasidėjo šiek tiek panika, nors šiaip visą dieną buvau pakankamai rami. Tos raketos, kur skrido, aišku, išsisklaidė, ne visos atskrido į mūsų miestelį, kai kurios nukrito Tel Avive, kitur. Dalį pavyko numušti Izraelio pajėgoms“, – aiškina tautietė.
Ji sako, kad raketa pataikė ir į netoliese esantį pastatą, iš kurio matėsi rūkstantys dūmai.
Kaip aiškina M. Navickaitė, patys izraeliečiai įsitikinę, kad padėtis šalyje net blogesnė, negu rodoma per televiziją. Esą visų vaizdų neparodoma, o vietiniai naujienas sužino iš to, kas dalinamasi „Telegram“ kanaluose.
„Manoma, kad žiniasklaida nenori, kad visoje šalyje kiltų panika. Žmonės galvoja, kad ir žuvusiųjų skaičius pagražinamas, kad iš tikrųjų yra daug daugiau, negu skelbiama“, – aiškina pašnekovė.
Pasak jos, vietiniai, su kuriais jai teko bendrauti, jaučia nerimą, taip pat ir pyktį – esą dauguma norėtų visą Gazos miestą tiesiog nušluoti nuo žemės paviršiaus, o tokios nuomonės laikytis ėmė net tie, kurie prieš tai sakydavo, jog su Palestina reikia susitarti taikiai.
„Kyla daug klausimų, kodėl slaptosios tarnybos nieko nežinojo ar žinojo, bet neskelbė. Prasidėjo įvairūs įtarimai, atrodo, kad neduodame tokio atsako, kokio nusipelnė Gaza. <...> Beveik metus laiko Izraelyje vyko protestai, šalis buvo susiskaldžiusi tarp dešiniųjų ir kairiųjų. Dabar Izraeylej šventės, „Hamas“ smogė į labai jautrią vietą, ir atrodo, kad neliko jokių ginčų, visa šalis susivienijo“, – aiškina M. Navickaitė.
Pasak jos, prasidėjęs karas paveikė civilių žmonių kasdienybę – ne visi važiuoja į darbus, ne visos parduotuvės dirba, žmonės stengiasi apsirūpinti maisto atsargomis. Pati pašnekovė sako, kad tokio nerimo nesijautė net prieš 9-erius metus, kai žuvo tūkstančiai žmonių.
„Buvau čia 2014-ais metais, liepos–rugpjūčio mėnesiais. Kai išgirdau sirenas, apsiverkiau, labai bijojau. Vietiniai žiūrėjo į mane šaltu veidu, sakė nebijoti, atrodė, kad nieko nenutiko. Tokius dalykus mačiau ne kartą ir ne du. Vakar pirmą kartą pamačiau vietinius iš tiesų stresuojančius, panikuojančius. Šiandien liftu važiavome su vyru su trim vaikais, jis buvo civilis, bet su savimi nešėsi ginklą. Šį kartą yra rimčiau nei bet kada. Žmonės bijo, bet negali šokti į mašinas ir važiuoti kažkur, neturi, kur pabėgti. Teroristai vagia civilių automobilius, važinėja ir iš jų šaudo gyventojus“, – apie situaciją Izraelyje pasakoja lietuvė.
Ji pati sako nesuskubusi mėginti grįžti į Lietuvą, nes mano, kad tai yra pavojinga. Vis dėlto jos skrydis namo numatytas šeštadienį, tačiau neiašku, ar išskristi pavyks.