Kaliniams belangė nesutrukdė nei naudotis mobiliaisiais telefonais, kurie pataisos namuose esą yra griežtai draudžiami, nei susirasti bendrininkų laisvėje, verbavusių ir gabenusių pažeidžiamus lietuvius į Vokietiją, kur jų laukė vienintelis kelias – daryti nusikaltimus. Organizuotos kriminalinės grupės taikiniu svečioje šalyje tapo gerai rusiškai kalbantys senoliai, kurie nusikaltėliams atidavė dešimtis tūkstančių eurų.
Kad Vokietijoje veikusi nusikaltėlių grupė bent iš dalies buvo sudaryta iš Lietuvos piliečių, Lietuvos teisėsaugai patvirtino ir Štutgarto generalinė prokuratūra. Nors pažeidžiamų žmonių įtraukimas į nusikaltimus Lietuvoje yra viena dažniausių prekybos žmonėmis formų, su tokių nusikaltimų aukomis dirbanti Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė stebisi, kad mūsų šalyje tokiems nusikaltimams vis dar skiriama labai mažai dėmesio.
Be to, jos teigimu, pakliuvusieji į prekybos žmonėmis tinklus dažnai vis dar yra pasmerkiami – trūksta suvokimo, kad pajamų neturintys, menkai išsilavinę žmonės tai daro ne savo noru, o vedami baimės arba yra išnaudojami dėl desperatiško noro išlipti iš skurdo.
Šiuo konkrečiu atveju, klausimų kelia ir pačios bylos nagrinėjimo trukmė – nusikaltimas buvo padarytas 2012-2013 m., o pirmos instancijos teismas sprendimą priėmė tik 2020 m. rugpjūtį. Kad procesas buvo „neadekvačiai ilgas“, pripažino ir pats Kauno apygardos teismas, tad, rašoma byloje, ir nuteistiesiems skirtos mažesnės bausmės nei paprastai skiriama už tokius nusikaltimus.
Kaimynas pasiūlė atostogas
Kaip matyti iš bylos duomenų, organizuota prekybos žmonėmis grupė buvo sudaryta bent iš septynių asmenų. Tiesa, Kauno apygardos teismas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti ne visi kriminalinės grupuotės nariai.
Teismas konstatavo, kad Aleksandras Novikovas, Ignas Vaitoška, Andrius Belašovas, Marijampolės pataisos namuose tuo metu kalėję Martynas Zastarskis ir Simonas Žigas bei dar du asmenys – Rokas Svetika ir Arnoldas Laurinavičius, kurių atžvilgiu nuosprendžio paskelbimo metu jau buvo priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, „iš anksto susitarė daryti labai sunkius nusikaltimus – verbuoti, gabenti asmenis į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti“.
Teisiamojo posėdžio metu vienas nukentėjusiųjų Vytas (vardas pakeistas – „Delfi“) pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo kaimyno Arnoldo Laurinavičiaus skambučio, kuris jam pasiūlė atostogas Vokietijoje ir nupirko autobuso bilietus į svečią šalį.
Į autobusų stotį Vytą nuvežė ir į autobusą kartu su dar vienu vyru įsodino A. Belašovas. Jį nukentėjusysis atpažino iš pareigūnų parodytų nuotraukų. Kaip pasakojo Vytas, A. Belašovas jo bendrakeleiviui padavė 500 eurų, taip pat jiems abiems įdavė po mobiliojo ryšio telefoną ir kelias išankstinio mokėjimo korteles.
„Telefonus, kuriuos jiems davė, įjungė tik tada, kai kirto sieną, taip jiems buvo paaiškinta. Pasakė, kad kai baigsis sąskaita, kortelę reikia išmesti ir įdėti naują“, – iš anksto gautus tikslius nusikaltėlių nurodymas prisiminė nukentėjusysis.
Iki pat kelionės pradžios, teisme liudijo jis, manė, jog važiuoja atostogauti, o pats savo pinigų neturėjo, nes jam buvo pasakyta, jog viskuo bus pasirūpinta. Ką iš tiesų turės daryti Vytas teigė sužinojęs tik būdamas Lenkijoje, kai jam papasakojo kartu su juo važiavęs vyras. „Sakė, kad jis turės nueiti pas kažkokius žmones ir paimti pinigus, o paėmus pinigus, kažkam juos atiduoti“, – nukentėjusiojo parodymai cituojami byloje.
Prekeivių žmonėmis planas buvo į Vokietiją išgabentus vyrus kontroliuoti telefonu, ši užduotis buvo pavesta Marijampolės pataisos namuose kalinčiam Simonui Žigui. Anot Vyto, užsienio šalyje jiems patiems teko ieškoti ir kur nakvoti, ir ką pavalgyti.
„Juos vaikė iš vieno miesto į kitą, bet jokio konkretaus darbo jiems nedavė. Ketvirtą ar penktą dieną jiems baigėsi pinigai, pinigų jiems daugiau neatsiuntė, todėl jie nuėjo į policiją ir pasakė, kas tokie yra, kokiu tikslu atvyko, tai, kad jie jokio nusikaltimo nepadarė ir norėtų, kad jiems padėtų grįžti į Lietuvą“, – teisme liudijo Vytas.
Vyras tikino, kad taip ir nesulaukę pagalbos jie namo parvažiavo pakeleivingomis mašinomis. Daugiau su nuteistaisiais sakė nesusitikęs ir pripažino, kad iki kelionės gyveno vargingai, neturėjo darbo.
Nusitaikė į visą šeimą
Tarp nukentėjusiųjų atsidūrė ir du taip pat skurdžiai gyvenę broliai Jonas ir Stasys (vardai pakeisti – „Delfi“). Dar daugiau – grupuotė savo įrankiu nusikaltimams vykdyti bandė paversti ir vieno jų nepilnametį sūnų.
Kad nusikaltėliai savo nešvariems darbeliams verbavo sunkiai besiverčiančius ir socialinių įgūdžių stokojančius asmenis, patvirtino ir teisme duoti socialinių darbuotojų liudijimai.
Su Jono šeima dirbanti socialinė darbuotoja teisme pasakojo, jog jos apsilankymų metu namuose dažniausiai būdavo tik jo sutuoktinė Agnė (vardas pakeistas – „Delfi“). Pasak specialistės, šeima alkoholiu nepiktnaudžiavo, ji pati apsilankymų metu nėra jų sutikusi apsvaigusių.
„Šiuo metu jų šeimoje yra 3 mažamečiai nepilnamečiai ir 4 suaugę vaikai. Jie oficialių darbų neturi, gyvena iš pašalpų“, – apie šeimą kalbėjo socialinė darbuotoja. Specialistė pripažino, kad tai socialiai pažeidžiama šeima, jiems reikalinga pagalba dėl socialinių įgūdžių stokos.
Kita socialinė darbuotoja piešė ir panašų Jono brolio Stasio šeimos vaizdą. Specialistė teigė, kad ši šeima alkoholiu nepiktnaudžiavo, o į rizikos grupę taip pat buvo įtraukta dėl socialinių įgūdžių stokos.
Apie savo vargingą gyvenimą teisme liudijo ir patys nukentėjusieji. Jonas teigė, kad pragyvendavo iš atsitiktinių darbų, o per dieną jo uždarbis siekdavo 20 litų.
Teismas konstatavo, kad nusikalstama grupuotė pasinaudojo ir sunkia Stasio padėtimi, nes jis neturėjo nei pastovaus darbo, nei nuolatinio pragyvenimo šaltinio, be to, jo žmona tuo metu laukėsi.
Liepė dirbti pagal „alio mama“
Kaip teisme liudijo Jonas pasiūlymo „lengvai užsidirbti pinigų“ jis sulaukė iš draugo. Važiuodamas į užsienį vyras sakė žinojęs, kad jam reikės paimti pinigus pagal „alio mama“. Už tai jam buvo pažadėta 400 eurų už vieną kartą.
Jonas liudijo, kad prekeiviai žmonėmis jam įdavė telefoną, taip duodavo nurodymus, į kokį miestelį važiuoti, į kokį namą bei butą Vokietijoje turi nueiti, ką turi pasakyti rusiškai. Vyras pasakojo, kad į Vokietiją jį vežė vairuotojas, jaunas 19-20 metų vyras, kurio vardas buvo Laurynas.
„Liepė negerti kavos, jei siūlys, ir nieko nekalbėti, išėjus su pinigais sėsti pas vairuotoją ir dingti iš to miestelio“, – liudijo nukentėjusysis. Vyras pasakojo, kad užsienyje nuėjo tik į vieną butą, nes kitur būdavo užrakintos laiptinės.
„Penktą dieną Vokietijoje jie sulaukė pranešimo, į kokį miestelį važiuoti. (...) Užėjo į butą, kur pamatė jį pasitikusio vyriškio žmoną, kuri kalbėjo telefonu. Ji jam padavė telefoną. Tada jis rusų kalba kalbėjo su nepažįstamu vyru (...). Jam buto gyventojai sakė, kad neturi pinigų, turi tik 4000 eurų“, – Jono parodymai cituojami byloje.
Būtent tada vyras teigė supratęs, kad daro kažkokį nusikaltimą, bet nebeturėjo kur trauktis. Pasak Jono, išėjęs iš buto jis vėl sulaukė Algio skambučio (taip prisistatydavo A. Novikovas), kuris liepė staigiai eiti į automobilį, nes jei dings su pinigais, „jį sulaužys“. Jau grįžus į Lietuvą prekeiviai žmonėmis jam sumokėjo 100 litų ir siūlė važiuoti dar kartą, tačiau tai daryti Jonas atsisakė.
Negana to, organizuota grupė bandė į nešvarius darbus įtraukti ir jo nepilnametį sūnų, tačiau tam kelią užkirto Jono žmona. „Pasakiau, kad sūnaus už pinigus neparduosiu“, – byloje cituojami moters parodymai. Po tokio žingsnio ji teigė sulaukusi A. Novikovo grasinimų, kad šis padegs namą, išdaužys langus.
„Šoko skambučiais“ išviliojo tūkstančius
Jonui ir jo šeimai atsisakius toliau tęsti neaiškią veiklą, kriminalinė grupė rado kitą taikinį – Jono brolį Stasį. Nukentėjusysis pripažino, kad į Vokietiją buvo vežamas 5 ar 6 kartus, ten prabūdavo maždaug savaitę.
Vyras pasakojo, kad paskutinį kartą iš nurodytos vietos jis paėmė 20 tūkst. eurų, o po to prekeivių žmonėmis dar buvo ir sumuštas. „Sakė, kad profilaktiškai“, – teisme liudijo Stasys. Būtent tada apie tai, ką vyras iš tikrųjų veikia Vokietijoje, sakė sužinojusi ir jo žmona. Ji teisme teigė, kad vyrui pasiūlė kreiptis į policiją, tačiau „šis sakė, kad jei skųsis, nukentės jis pats ir šeima“.
Štutgarto generalinė prokuratūra nurodė, kad 2013 m. Vokietijoje buvo užfiksuoti 6 sukčiavimo atvejai. Visų jų schema panaši, taikinys – gerai rusiškai kalbantys Vokietijos gyventojai. Nukentėjusiems asmenims buvo nuo 81 m. iki 91 m. Iš kai kurių išviliota dešimtys tūkstančių.
„Nusikaltimo aukomis tapo vyresni Vokietijos piliečiai, užaugę tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir vėliau persikėlę gyventi į Vokietijos Federacinę respubliką, kuriuos apgavo iš lietuviškų mobilaus ryšio telefonų skambinę sukčiai ir kalbėję rusiškai.
Taip vadinamųjų „šoko skambučių“ metu jiems buvo pranešama, kad artimasis įvykusios autoavarijos metu sužalojo žmogų ir tam, kad būtų išvengta teisminio proceso, reikalavo grynųjų pinigų“, – nurodo Štutgarto generalinė prokuratūra.
Dar labiau šokiruoja tai, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, duomenis apie Vokietijoje gyvenančius senelius rinko Marijampolės pataisos namuose kalintys Simonas Žigas ir Martynas Zastarskis. Kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuota, kad kaliniai be vargo telefonu susisiekdavo su bendrininkais laisvėje.
Sugebėjo ne tik apgaudinėti, organizuoti nusikaltimus, bet dar ir susirasti žmoną
Apie kalinių nadojimąsi telefonais liudijo ir Marijampolės pataisos namų vyr. specialistas. Jis teisme aiškino, kad Simonas Žigas bausmę atliko 22 būryje ir jau buvo baustas už telefonų laikymą. Tuo tarpu M. Zastarskis kalėjo 13 būryje.
„Būtent 13 ir 22 būriai išleidžia daugiausiai pinigų maisto prekėms“, – sakė pataisos namų darbuotojas. Jo teigimu, nors šie būriai yra atskirose vietose, kaliniaims galimybė bendrauti tarpusavyje išlieka bendrų veiklų metu.
„22 būrys vedami į pirtį, o tai prie 13 būrio tvoros, kur jie gali bendrauti. Taip pat yra nuteistųjų stadionas, kur 13 būrio nuteistieji gali per tvorą bendrauti su 22 būrio nuteistaisiais“, – sakė pataisos namų darbuotojas.
Anot pareigūno, pataisos namuose jau ne kartą buvo rasti užrašai su užsienyje gyvenančių piliečių adresais, Vokietijos žemėlapiai.
„Jeigu žmonės yra iš skirtingų būrių, tai logiška, kad jie negalėtų naudotis vienu telefonu. Tačiau stadione, bendrų priemonių metu, parduotuvėje kaltinamieji galėjo laisvai naudotis vienu telefonu. Įmanoma, kad tas pats telefonas pabuvo viename būryje ir paskui buvo perduotas į kitą. Labai lengva tai padaryti“, – pripažino pataisos namų darbuotojas.
Kalėjime, kur mobilieji telefonui turėtų būti griežtai draudžiami, M. Zastarskis sugebėjo ne tik užsiimti prekybos žmonėmis organizavimu, bet dar ir susirasti žmoną.
Kaip teisme liudijo Marija (vardas pakeistas), jos telefono numerį M. Zastarskis gavo iš pažįstamos. Moteris pasakojo, kad su nuteistuoju trumposiomis žinutėmis susirašinėti pradėjo 2013 m., kartais susiskambindavo.
Po kelių mėnesių bendravimo, teisme pasakojo moteris, Martynas jai pasipiršo ir ji sutiko būti jo žmona.
„Jis paklausė, ar aš galėčiau pas save laikyti jo pinigus, nes vis tiek netrukus tapsiu jo žmona“, – teisme prisiminė Marija. Anot jos, pinigus grynaisiais jai atveždavo „asmenys“, kartais tai būdavo 1000, kartais 5000 eurų. Kai M. Zastarskis paprašydavo, ji pervesdavo pinigus į Marijampolės pataisos namus.
Su kaliniu romantiškus santykius užmezgusi moteris taip pat M. Zastarskio prašymu buvo nupirkusi ir mobiliųjų telefonų, tačiau po to, kai nusikaltimą tiriantys pareigūnai atliko kratą jos namuose, Marija teigė ryšius su nuteistuoju nutraukusi.
Skirtos mažesnės bausmės nei įprasta
Ir nors visi kaltinamieji savo kaltę neigė, teismas juos pripažino kaltais. M. Zastarskiui skirti 5 m. nelaisvės, S. Žigui – 4 m. ir 6 mėn., A. Novikovui bausmė subendrinta iki 6 m., I. Vaitoškai laisvės atėmimas 5 m., A. Belašovui – 4 m.
Tiesa, kaip „Delfi“ nurodė Panevėžio apygardos prokuratūra, buvo siekiama griežtesnių bausmių, tačiau to padaryti nepavyko dėl ilgo bylos nagrinėjimo proceso.
„Valstybinį kaltinimą palaikęs Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Aurelijus Navickas teisiamiesiems prašė skirti laisvės atėmimo bausmes nuo 6 iki 9 metų. Prokuroras sutinka su teismo pozicija, kad dėl ilgo bylos nagrinėjimo skirtos mažesnės bausmės, nei numatyta Baudžiamajame kodekse ir apkaltinamojo nuosprendžio skųsti neketina“, – nurodoma raštu pateiktame prokuratūros komentare.
Kad už tokius sunkius nusikaltimus paprastai skiriamos griežtesnės bausmės, pripažino ir pats sprendimą priėmęs Kauno apygardos teismas.
„Byla net tris kartus buvo pradėta nagrinėti iš naujo, todėl šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikas teisme (ilgiau nei 5 metai) yra laikytinas neadekvačiai ilgu, todėl kaltinamiesiems skirtos bausmės mažesnės nei paprastai skiriama už tokius nusikaltimus“, – akcentuojama byloje.
Vieną kartą byla iš naujo nagrinėti pradėta ją grąžinus apeliaciniam teismui. Dar du kartus – dėl teisėjų kaitos. Kaip „Delfi“ paaiškino Kauno apygardos teismo pirmininko padėjėja Milda Bučnytė, viena šios bylos teisėja pasiprašė atleidžiama iš pareigų savo noru, kita – perėjo dirbti į kitą teismą.
„Užribio“ žmones išnaudoti patogiausia
Kaip matyti iš Vidaus reikalų ministerijos (VRM) parengtos 2019 m. kovos su prekyba žmonėmis situacijos apžvalgos, išnaudojimas nusikaltimamas daryti yra viena dažniausių prekybos žmonėmis formų mūsų šalyje.
Iš viso dėl prekybos žmonėmis 2019 m. buvo pradėta 16 ikiteisminių tyrimų, iš jų – net 7 (arba 44 proc.) nusikalstamoms veikoms daryti.
„10 asmenų (8 vyrai ir 2 nepilnamečiai berniukai) buvo pripažinti nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis nusikalstamoms veikoms (vagystėms, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimui, ar auginimui, alkoholio ir tabako gaminių kontrabandai, vogto automobilio parvairavimui į Lietuvos Respubliką).
Tikslo valstybės – Nyderlandų Karalystė, Didžioji Britanija, Švedijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika ir Lietuvos Respublika. Verbavimo būdas – žodžiu“, – rašoma VRM 2019 m. apžvalgoje.
Kalbėdama apie šią išnaudojimo formą K. Mišinienė teigė, kad toks nusikalstamas „verslas“ nusikaltėliams labai patogus, nes į jį vis dar kreipiama mažai dėmesio. Prie to esą prisideda ir visuomenės nuostatos.
„Paradoksalu, kad ši visoje Rytų Europoje tikrai dažnai pasitaikanti prekybos žmonėmis forma, yra taip mažai ištirta, ją lydi visa eilė požiūrio stereotipų. Prekeiviai žmonėmis visada ieško nišų, kur kaštai bus maži, o pelnas didelis. Visuomenėje esant daug pažeidžiamų, „užribio“ žmonių, beveik nieko nekainuoja juos užverbuoti, įtikinti, priversti.
Kol „bosai“ saugiai vartosi ant kalėjimo gultų, linksminasi naktiniuose klubuose ar pristatinėja save kaip „šiuolaikinius verslininkus“, jų vergai plėšia, vagia, gamina ir platina narkotikus. Šioje prekybos žmonėmis formoje ne paskutinį vaidmenį suvaidina ir mūsų teisėsaugos užsispyrimas reikalauti iš aukų „aukštos moralės“, tuo kartais patvirtinant gaujų schemas, gąsdinant verbuojamus nusikaltimų vykdytojus – „tavimi niekas netikės, skųstis beprasmiška“, – teigė K. Mišinienė.
Kalėjimų sistemą vadina kiaura
KOPŽI vadovė K. Mišinienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad ne retai nusikaltimai Lietuvoje kuruojami iš įkalinimo įstaigų, tarp jų – ir prekyba žmonėmis.
„Tikrai stulbina tų veikėjų tarsi neribotos galimybės susisiekti, vadovauti verbavimui, organizuoti „draugelius“ užsienio šalyse, naudotis lėšomis. Pripratome, kad įkalinimo įstaigos yra „kiauros“, kad ten patekusi bendradarbiaujanti su teisėsauga prekybos žmonėmis auka gali būti užpulta ir sužalota – todėl nusikalstamų grupuočių išnaudoti asmenys tyli, retas ryžtasi mesti jiems iššūkį“, – apgailestavo pašnekovė.
Vis dėlto Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Zenonas Kunca tikina, kad situacija įkalinimo įstaigoje šiuo metu esą jau yra pasikeitusi.
„Jūs minite situaciją, kuri buvo pataisos namuose beveik prieš dešimtmetį. Seniai įdiegtos radijo ryšio blokavimo sistemos buvo technologiškai pasenusios, veikė prastai“, – raštu pateiktuose atsakymuose teigia jis.
Anot pašnekovo, pataisos namuose dar prieš penkerius metus buvo įdiegta nauja įranga, kuri blokuoja ryšį kalinių gyvenamajame korpuse. Čia, jo teigimu, apgyvendinami mobiliaisiais telefonais naudotis linkę nuteistieji.
Tiesa, Z. Kunca pripažino, kad visiškai užblokuoti ryšio įkalinimo įstaigoje galimybių nėra, nes tai trukdytų vietiniams gyventojams.
„Įstaigos yra miestų centruose, šalia gyvenamųjų pastatų, todėl itin sudėtinga sureguliuoti įrangą taip, kad ryšio blokavimas vyktų tik įstaigų viduje ir nedarytų poveikio išorėje. Mobiliojo ryšio operatoriai, siekdami užtikrinti ryšio efektyvumą, nuolat keičia bazinių stočių darbo parametrus (signalų stiprumą, dažnius, kitus skaitmeninius kodus ar algoritmus), stato bazines stotis šalia laisvės atėmimo vietų įstaigų, tokiu būdu iš esmės pakeisdami mobiliojo ryšio parametrus įstaigose, dėl to blokavimo įrangos darbas sutrinka arba nutrūksta.
Mobiliojo ryšio technologijos nuolat tobulėja, todėl atsiradus naujiems mobiliojo ryšio dažniams, skaitmeninių signalų transliavimo protokolams (standartams) ir t. t., blokavimo įranga nebegali užtikinti ryšio blokavimo, reikalinga nuolatinė sistemų priežiūra, atnaujinimas bei derinimas“, – aiškina pašnekovas.
Z. Kunca sutiko, kad ne visada įmanoma užkirsti kelią mobiliųjų įrenginių pateikimui į pataisos namus, mat tiek kalinius lankantys, tiek ir patys nuteistieji šiuos prietaisus „slepia įvairiose kūno ertmėse“. Be to, pasak pašnekovo, nuteistieji specialiai pasirenka tokius telefonus, kuriuos pareigūnams būtų kuo sunkiau aptikti.
„Juose praktiškai nėra metalo, todėl turima įranga juos aptikti gan sudėtinga, tai irgi apsunkina draudžiamų daiktų paiešką ir aptikimą“, – sakė Z. Kunca.
Iki 8-10 m. procesas išsitęsia retai
Kaip „Delfi“ teigė Nacionalinės teismų administracijos Teisės ir administravimo departamento Teismų veiklos skyriaus vedėja Aurelija Pauliukaitė, daugiau nei pusė 2018 ir 2019 m. prekybos žmonėmis bylų buvo nagrinėjamos ilgiau nei metus.
„Teismų veiklos ataskaitoje už 2019 metus yra pateikiamos dažniausios priežastys, lėmusios bylų nagrinėjimo užsitęsimą (pvz., proceso šalies prašymas atidėti bylos nagrinėjimą – 33,20 % bylų (2018 m. – 33,77 %); papildomų įrodymų rinkimas – 30,16 % (2018 m. – 31,76 %); proceso šalių ar jų atstovų (ieškovų, atsakovų, kaltinamųjų, gynėjų, administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų, advokatų) neatvykimas į teismo posėdį – 25,56 % (2018 m. – 25,61%) ir kt.)“, – priežastis vardijo A. Pauliukaitė.
Kad tokio pobūdžio bylų nagrinėjimas Lietuvoje greitėja, sutiko ir K. Mišinienė. Vis dėlto, jos teigimu, dėl to labiausiai nukenčia nusikaltimo aukos.
„Pastaraisiais metais šis nagrinėjimas vis trumpėja, labai retai procesai išsitęsia 8-10 metų. Tačiau reikia nepamiršti, jog prekybos žmonėmis bylos neretai pereina visas tris teisminio nagrinėjimo instancijas ir tai tikrai užtrunka. Kai kurios bylos aukštesnės instancijos yra grąžinamos nagrinėjimui nuo pradžių, advokatų ir teisėjų korupcijos skandalas leido nuteistiesiems ir jų advokatams suabejoti jau priimtais nuosprendžiais, pasitraukė keli teisėjai, jų bylas perėmę kiti iš naujo gilinasi į jau išnagrinėtas aplinkybes. Tačiau niekada neteko girdėti, kad kas nors būtų dėl to atsiprašęs nukentėjusiųjų, pažiūrėjęs į situaciją iš jų perspektyvos“, – sakė KOPŽI vadovė.