Tuometinio Islandijos užsienio reikalų ministro vyresnysis brolis Arnoras, įtikėjęs Sovietų Sąjungos skleista propaganda, šeštajame dešimtmetyje buvo pasirinkęs studijas Maskvoje. Ten jis susipažino su Bronislovu Genzeliu ir asmeniškai įsitikino, kaip skiriasi Sovietų Sąjungos žodžiai Vakarams ir tikrovė. Tačiau ryšiai nenutrūko ir vėliau, kai B. Genzelis jau tapo vienu iš Sąjūdžio narių, o Lietuva priėmė Nepriklausomybės atkūrimo aktą.
Dėl abiejų brolių Hanibalsonų ryšių su lietuviais J. B. Hanibalsonas sakosi buvęs turbūt geriausiai informuotas užsienio reikalų ministras visose Vakarų valstybėse.
– Ar yra kas nors bendro tarp Jūsų, Lietuvos nepriklausomybės ir alaus?
– Ir?
– Alaus. Gėrimo.
– Gėrimo?
– Esu matęs tokią islandiško alaus reklamą.
Iš reklamos atrodo, kad jūs iš tiesų tiesiog atvažiavote ir pripažinote mus. Ar iš tiesų viskas buvo taip paprasta?
– Ne. Gal ta kvaila reklama ir pasako ką nors apie islandus, bet nieko nepasako apie Lietuvą. Iš tiesų buvo toks sutapimas, kad Vakarų lyderiai, kalbu apie didžiuosius – prezidentą G. W. Bushą, kanclerį H. Kohlį, F. Mitterrandą, geležinę ledi M. Thatcher – Šaltojo karo pabaigos sėkmę siejo su politiniu vieno asmens – M. Gorbačiovo – likimu.
M. Gorbačiovas buvo Šaltojo karo pabaigimo partneris. Kai jūs pasibeldėte į tų lyderių duris su savo reikalavimu dėl Nepriklausomybės atkūrimo, jie susierzino. Nes jeigu jums būtų leista palikti Sovietų Sąjungą, kaip tuomet buvo sakoma, M. Gorbačiovui kiltų politinis pavojus. Jį galėtų pašalinti, grįžtų kietos politikos šalininkai, o pasaulis grįžtų prie Šaltojo karo.
Kremliaus kietakakčiai nedelstų panaudoti jėgą Rytų Europoje, tad kiltų ir ginkluoto konflikto grėsmė. Todėl buvote netinkami žmonės besibeldžiantys netinkamu metu į didžiųjų demokratijų duris. Visa tai rėmėsi Sovietų Sąjungos vertinimu, kurį laikiau nepagrįstu ir nepatikimu. Tad klausimas buvo nelengvas. Bet labai gerai prisimenu konferenciją Kopenhagoje, vieną iš tų, kur 35 Vakarų šalių užsienio reikalų ministrai kartu su Sovietų Sąjungos atstovais rinkosi užbaigti Šaltąjį karą ir padėti naujos pasaulio tvarkos pamatus, kaip buvo sakoma.
Mano kolega iš Danijos buvo mano artimiausias sąjungininkas palaikant jūsų reikalą. Kaip konferencijos šeimininkas jis pakvietė naujuosius visų trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrus, jie jau sėdėjo salėje – Lenartas Meris, Janis Jurkansas ir Algirdas Saudargas. Sovietai pareiškė, kad jei šie trys liks viduje, sovietai išeis, ir Vakarai gali pamiršti visus taikos pasiekimus ir kitus dalykus, apie kuriuos turėjo būti kalbama. Danai pasidavė ir Baltijos šalių atstovams liepė išeiti. Kai atėjo mano eilė šnekėti, išmečiau pasiruoštą tekstą ir kalbėjau tik apie šį incidentą, sakydamas, kad tai gana keista konferencijos apie naująją pasaulio tvarką pradžia, kai išmetate žmones, apie kurių teises turi būti kalbama.
– Apsilankėte Lietuvoje po sausio įvykių, tada vykote į Rygą ir Taliną. Ar dėl to kilo problemų su Sovietų Sąjunga? Juk jie diplomatiniais kanalais matyt nutuokė apie jūsų ketinimus.
– Į Baltijos šalis 1991-ųjų sausį atvykau dėl Vytauto Landsbergio telefono skambučio. Jis pasakė: jei jūsų parama mums nėra tik tušti žodžiai, tai parodykit tai čia atvykdamas kaip NATO užsienio reikalų ministras, pabrėžė jis. V. Landsbergis tikėjo ir turėjo tam visas priežastis, kad sausio įvykiai buvo sovietų operacija sunaikinti jūsų demokratiją, pašalinti Seimą ir demokratiškai išrinktą vyriausybę, pakeisti santvarką.
Tad jis kreipėsi į daugelio NATO šalių užsienio reikalų ministrus prašydamas pasmerkti karinės jėgos panaudojimą. Tad negalėjau atsisakyti, jei norėjau įrodyti, kad mano parama nėra tik žodžiai. Todėl atvykau. Prieš tai turėjau imtis triukų, kad gaučiau sovietų vizą, nenorėjau kreiptis į jų ambasadą Reikjavike, tad vizą gavau iš ambasados Helsinkyje ir todėl 3 dienas pasivėlinau atvykti, Vilniuje buvau tik sausio 15-ąją.
Mūsų vyriausybė tuomet tvirtai pareikalavo šiuo klausimu susirinkti Jungtinių Tautų Saugumo tarybai ir spausti sovietus sustabdyti bet kokį smurtą Baltijos šalyse. Sovietų reakcija buvo jų ambasadoriaus atšaukimas iš Reikjaviko, jie taip pat iškvietė ant kilimėlio mūsų ambasadorių Maskvoje ir pasmerkė, kaip jie išsireiškė, Islandijos kišimąsi į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus. Sureagavau labai rimtai. Sukvietėme teisininkų ekspertų grupę, jie parengė dokumentą apie teisinį Baltijos šalių statusą, kur remdamiesi daugeliu sovietų įsipareigojimų, pavyzdžiui 1975-ųjų Helsinkio galutiniu aktu, įrodėme, kad nesikišame į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus, nes Baltijos šalys niekada teisiškai nebuvo Sovietų Sąjungos dalimi.
Maždaug tuo metu Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimas paskelbė Molotovo ir Ribentropo paktą bei jo slaptus protokolus negaliojančiais. Tad užginčijome, kad Sovietų Sąjunga, atmesdama tą paktą, pripažino, kad užpuolimas buvo nelegalus.
– Ar Islandijai racionaliai buvo kuo nors naudinga pripažinti Lietuvos nepriklausomybę?
– Buvome antra daugiausiai su Sovietų Sąjunga prekiaujanti valstybė po Suomijos. Iš Sovietų sąjungos gaudavome visą savo naftą. Įtakingiausi politiniai lobistai Islandijoje yra laivų savininkai ir žvejybos sektorius. Jie skundėsi premjeru ir teigė, kad tai kelia pavojų jų gyvybiniams ekonominiams interesams.
Tačiau Sovietų Sąjungos ekonomika greitai ritosi žemyn, mokėjo jie mažai, jų prekių kokybė buvo prasta ir aš teigiau, kad mes lengvai galėtume užkariauti kitas rinkas, kur gautume daugiau pelno ir turime tai padaryti, tuomet gautume priėjimą ir prie kitų naftos bei dujų šaltinių. Tad pareiškiau, kad esama rizikos, bet ji apskaičiuota, nekeliame grėsmės nacionaliniams interesams, tiesiog turime gerai suvaldyti situaciją. Net jei buvo ekonominė rizika, reikia prisiminti, kad tam, ką aš padariau, Islandijoje buvo absoliučios daugumos gyventojų parama.
– Ar yra paprastas atsakymas, ką politikas turi pasirinkti, kai rinktis tenka tarp moralios politikos ir „realpolitik“. Juk viena dažnai pasirenkama kitos sąskaita. Sakote, kad Baltijos šalių situacija atrodė daug žadanti, nes Sovietų Sąjunga byrėjo. O jei Islandijos pripažinti nepriklausomybę paprašytų Tibetas, kai Kinija toli gražu nebyra?
Pirmiausia klausimas – ar viskas tik balta ir juoda? Ar iš tiesų yra tik idealus, moralus pasirinkimas ir tai, ką mes iš tiesų galime padaryti? Iš patirties žinau, kad mažos šalies galimybės veikti labai ribotos. Bet juk jūsų atveju klausimas buvo ne ar Islandija turėtų pirmoji pripažinti Baltijos šalių nepriklausomybę.
Klausimas buvo – ar mes, nepaisant didžiųjų valstybių nenoro, galime suburti mažų šalių grupę, kurios kartu galėtų pakeisti situaciją didžiosioms neturint jokio sprendimo. Toks buvo tikslas, tai ir padarėme, nes Islandija nebuvo viena.
Danijos užsienio reikalų ministras buvo toks pat aktyvus jūsų rėmėjas, ir skirtingai nei mes, turėjo įtakos Europos Sąjungoje. Nuolat sakau, kad būna toks laikas ir aplinkybės, kai bendradarbiaudamos mažos šalys gali pakeisti istoriją. Jos neturėtų žiūrėti į save kaip šachmatų figūras ant didžiųjų galių lentos.