Be J. Widacki apdovanojimus pelnė ilgametė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Malgorzata Kasner ir Radvilos Juodojo palikuonis Maciejus Radziwillas, prisidėjęs prie Lietuvos ir Lenkijos ryšių stiprinimo.
Tai pirmas kartas, kai apdovanojami trys laureatai.
Forumą 2012 m. įsteigė daugiau kaip šimtas žinomų žmonių Lietuvoje, kurie kreipėsi į Lenkijos visuomenę raginami bendradarbiavimą tarp visuomenių sutelkti į žmonių rankas, ne politikų. Reaguojant į lietuvių kreipimąsi Lenkijoje irgi radosi panašus forumas.
J. Giedroycas yra žinomas XX amžiaus Lenkijos išeivių publicistas ir politikas. Jo vardu pavadinta ištisa doktrina, kuri skatino normalizuoti santykius tarp Centrinės ir Rytų Europos tautų. Remiantis šia doktrina, Lenkija po karo turėjo atsisakyti prieškarinių ambicijų, santykiuose su Rusija visos Rytų Europos tautos turėjo būti traktuojamos lygiai, o šiame regione esančioms valstybėms planuotas pasitraukimas iš sovietų įtakos zonos.
2015 m. tokiu apdovanojimu pagerbta kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir lietuvių išeivių poetas, publicistas Tomas Venclova.
Kas toks yra Jan Stefan Widacki ir kaip jis prisidėjo prie Lietuvos ir Lenkijos santykių puoselėjimo? Į tai savo kalboje atsako Europos Sąjungos ambasadorius Maskvoje Vygaudas Ušackas.
Šiandien man tenka garbė pristatyti profesorių Jan Stefan Widacki, kurį Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumas apdovanoja už Jerzy Giedroyc tradicijų puoselėjimą Lietuvos ir Lenkijos santykiuose.
Premijų įteikimo ceremonija vyksta Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-čio išvakarėse, o tai kviečia ne tik pripažinti mūsų santykių vystymuisi nusipelniusius žmones, bet ir pažvelgti bei įvertinti dvišalių santykių raidą ir perspektyvas dabartiniame tarptautiniame kontekste.
Iš tikrųjų p. Jan Widacki yra asmenybė, kurią apibūdinti neužtenka vieno žodžio, ar tai būtų „diplomatas", ar „teisininkas", ar „profesorius". Nes Jan Widacki yra: teisininkas, profesorius, diplomatas, ambasadorius, politikas, visuomenės veikėjas, publicistas, advokatas, garbės konsulas, buvęs vyriausybės, buvęs parlamento narys, intelektualas, eruditas ir matyt sąrašas tuo dar nesibaigtų. Kas visgi vienytų visas šias pozicijas?
Mano nuomone, Jan Widacki galima drąsiai apibūdinti kaip „tiesos žmogų". Tiek savo tėvynės Lenkijos atžvilgiu, tiek Lietuvos atžvilgiu, tiek apskritai kalbant apie Europos ir pasaulio reikalus šis žmogus užima dažnai ne visuotinai priimtą, priimtiną ar patogią poziciją, bet poziciją kurią galima pavadinti vienareikšmiškai: „tiesos ieškojimas".
Jis laikosi pozicijos, kad tik tiesa, faktai, o ne iliuzijos ar mitai, tegu ir labai romantiški bei patogūs, gali išpręsti problemą, sukurti tikrus, partneryste pagrįstus santykius tarp žmonių ir valstybių. „Tiesos ieškojimo" poziciją gerai atspindi jo posakis: „Nie dopuszczamy do świadomości faktów, które są trudne do pogodzenia z naszymi życzeniami i wyobrażeniam" („Mūsų sąmonė nepriima faktų, kuriuos sunku suderinti su mūsų norais ir įsivaizdavimu").
Tai paaiškina, kodėl jaunas, labai perspektyvus teisininkas 1980 metais prisijungia Lenkijoje prie opozicinio „Solidarumo" judėjimo, kodėl įsijungia į naujai atkurtos Lenkijos vyriausybę (1990 metais, sunkiu laikotarpiu, sutinka užimti vidaus reikalų viceministro postą).
Po Sovietų Sąjungos žlugimo ir Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo, 1992 m. Jan Widacki paskiriamas ambasadoriumi į Lietuvą. Tuo metu Lenkijos diplomatijai, vertinant istorinį „bagažą", tai buvo viena iš sudėtingiausių pozicijų. Vienas jo kolegų teisininkų sako, kad Jan Widacki yra žmogus „sudėtingoms problemoms spręsti" - ar tai būtų kriminalistika, ar diplomatija, ar politika.
Tai žmogus, kuriam tiesos ieškojimas ir sakymas, konkrečių problemų sprendimas, rizikos prisiėmimas yra kasdieninės ir ilgalaikės veiklos bruožai apsprendžantys ir jo, kaip lyderio, savybes.
Jan Widacki dirbo Ambasadoriumi Lietuvoje pačiais sudėtingiausiais ir pačiais dinamiškiausiais Lietuvos ir Lenkijos santykiams laikais, kai šie santykiai transformavosi nuo atviro priešiškumo iki „strateginės partnerystės“. Šioje transformacijoje – ir didelis Jan Widacki aktyvaus darbo indėlis.
Jan Widacki pradėjo savo darbą Lietuvoje, kuomet dvišaliuose santykiuose buvo daug įtampos po autonomijų skelbimo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose ir po to sekusio šių rajonų tarybų paleidimo bei tiesioginio valdymo per įgaliotinius įvedimo. Nemažai papildomų aistrų kėlė ir lenkų kalbos vartojimo – pavardžių, dvikalbių užrašų – klausimai, taip pat žemės grąžinimo Vilniaus rajone problema.
Šie klausimai, taip pat kaip ir Lenkijos lietuviams rūpimos problemos, sudarė kasdienį dvišalių santykių kontekstą. Atmosferą slėgė ir praeities istorinių konfliktų – Vilniaus krašto aneksijos, Armijos Krajovos veiklos Lietuvoje ir kiti klausimai. Būta ir pozityvių momentų – dvišalės gerų kaimyninių santykių deklaracijos pasirašymas 1992 metų pradžioje, kuomet tuometis Lenkijos Užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis pareiškė, kad „antro Želigovskio nebus“.
Jan Widacki indėlis pirmiausia į dviejų šalių santykių atkūrimą yra neabejotinas. Laikydamasis pozicijos, kad nepaisant dažnai mitologizuotos praeities „bagažo", dvi valstybės turi sukurti naujus - partneryste, lygiateisiškumu ir abipuse pagarba grįstus santykius orientuotus į perspektyvą abiems šalims tapti ES ir NATO narėmis.
Jis dalyvavo derinant ir derantis dėl visų pagrindinių tapvalstybinių sutarčių, įskaitant tarptvalstybinę sutartį dėl gerų kaimyninių santykių, dėl valstybių sienos, dėl pasienio bendradarbiavimo ir daugelio kitų.
Neišduosiu paslapties, jei prisimindamas kolegų ir savo paties patirtį, pasakysiu, kad Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje ambasadorių Jan Widacki vertinome kaip labai gerą, „kietą" derybininką, kurio argumentuotė dažnai buvo perpinta faktų, argumentų, o kai kada ir kandokų filosofinių pamąstymų.
Kita vertus, kaip aukšto pilotažo diplomatas, jis visada sugeba išgirsti, įsiklausyti į kontrargumentus, juos pasverti bei siekti priimti racionalius sprendimus.
Tačiau, kaip ir bet kuris ambasadorius, taip ir Jan Widacki privalėjo vykdyti savo sostinės nubrėžtą politiką, galbūt nevisada atitinkančią jo asmeninę nuomonę, kuri kai kada netikėtai pasikeisdavo net iki šiol mums pilnai nesuprantamų priežasčių.
Ambasadorius J. Widacki turbūt gerai prisimena, kaip 1996 metų gegužę įteikė mūsų užsienio reikalų ministerijai pirmąjį Lenkijos pusės sutarties dėl vardų ir pavardžių projektą, tačiau vėliau, negavus Lietuvos atsakymo - jau kitą.
Pirmasis variantas numatė paprastesnę vardų ir pavardžių užrašymo tvarką, naudojant tik lotynų abėcėlės rašmenis (kaip, pavyzdžiui JAV, yra rašomos lenkiškos pavardės). Tuo tarpu naujame/antrame sutarties projekte jau buvo siūlomas rašymas naudoti visus abiejų kalbų diakritinius ženklus.
Iki šiol mums taip ir nebuvo aišku, kodėl Lenkijos pusė pakeitė poziciją? Ar todėl, kad išgirdo kai kurių kalbininkų ir politikų neigiamus vertinimus ir kaltinimus, kad taip „lenkai bando sulenkinti lietuvių kalbą", ir tokiu būdu nuspręsta pakelti derybų kartelę? Ar tai buvo su Lietuvos formuojama pozicija nesusiję kažkokie kiti faktoriai ir motyvai?
Žvelgiant atgal matyti, kad pirminė Lenkijos pozicija buvo liberalesnė. Todėl jeigu Lietuva būtų priėmusi variantą naudojant tik lotynų abėcėlės rašmenis, jau tuomet būtume išsprendę šią užsitęsusią problemą, kuri iki šiol išlieka dirgikliu mūsų tarpvalstybiniuose santykiuose.
Mano asmenine nuomone, įsisenėjusias vardų ir pavardžių, taip pat gatvių pavadinimų rašymo kliūtis būtina šalinti ne dėl Varšuvos, o dėl Vilniaus interesų. Mūsų tikslas - sukurti palankiausias sąlygas tautinei saviraiškai ir Vilnijos krašto Lietuvos piliečiams, ir Suvalkų krašto lietuviams -Lenkijos piliečiams.
Po Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties pasirašymo prasidėjo naujas – strateginės partnerystės pagrindų kūrimo etapas, kurį Jan Widacki savo veikla aktyviai rėmė. Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė buvo grindžiama abiejų šalių narystės ES ir NATO vizija – tai buvo skelbiama abiejų šalių vadovų susitikimuose bei pasirašomose deklaracijose.
Netrukus buvo žengtas dar vienas svarbus žingsnis ir 1997 metais įkurtos bendros dviejų šalių institucijos: Prezidentų konsultacinis komitetas, vyriausybių bendradarbiavimo taryba, Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėja, kurios sutvirtino strateginės partnerystės pagrindą.
Manau, kad iš pat pradžių profesoriaus, ambasadoriaus Jan Widacki užimta pozicija, jog Lietuva ir Lenkija turi pirmiausia sukurti dviejų lygiateisių partnerių santykius ir orientuotis į bendrą europinę ateitį, labai susisieja su J. Giedroyc, kurio apdovanojimas bus teikiamas p. Widackiui, mintimis, kad Lenkija turi pamiršti Vilnių ir Lvovą kaip lenkiškus miestus, o Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą pripažinti kaip lygiateises partneres. Widacki visuomet pristatinėjo (ir pristato) poziciją, kad įvertinant gražius bendros praeities puslapius, lenkams Varšuvoje reikia atsikratyti mitų apie „lenkiškąją Lietuvą", o lietuviams - naujos polonizacijos (ar Vilniaus okupacijos) baimės.
Būdamas Lenkijos valstybės atstovu jis laikėsi pozicijos, kad reikia padėti Lietuvos lenkams puoselėti lenkiškumą, švietimą ir panašiai, bet pirmiausia tiek Lietuvos lenkai, tiek Lenkijos lietuviai turi būti lojalūs tos šalies piliečiai. Šią poziciją jis ir toliau viešai ir nuosekliai reiškia, kai kada susilaukdamas kritikos strėlių kaip iš Vilniaus, taip ir iš Varšuvos.
Iš mitų ir sentimentalių iliuzijų išlaisvintą požiūrį į Lietuvą ir dviejų šalių santykius jis pristato ir savo 2008 metais išleistoje knygoje viską pasakančiu pavadinimu: „Litwo, Ojczyzno nie moja," („Lietuva, tėvyne ne mano")
Lietuvos valstybė įvertino p. Jan Widacki nuopelnus apdovanodama Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu 1996 m., o 2011 - ais - Lietuvos Diplomatijos žvaigžde. Su ambasadoriaus kadencijos pabaiga draugystė nesibaigė, jis tapo Lietuvos garbės konsulu Krokuvoje, šią veiklą tęsia ir šiandien. Jo dėka Lietuva Krokuvoje ir regione yra gerai žinoma. Tačiau labai svarbu ir tai, kad jis jau daug metų turi savo rubriką populiariame savaitraštyje „Przegląd", kuriame kas savaitę pateikia savo feljetonus-pamąstymus apie Lenkiją, Europą, pasaulį, neretai - Lietuvą.
Iš diplomatinės patirties žinau, kad baigus svarbią ambasadoriaus tarnybą tam tikroje šalyje, vieni asmenys pasineria į naujus diplomatinius, akademinius, politinius ar verslo konsultacijos darbus ir atitolsta nuo praėjusios kadencijos šalies aktualijų. Kiti, kaip p. Jan Widacki, toliau serga už santykius tarp šalių bei aktyviai dalyvauja viešose diskusijose ir debatuose. „Buvusio ambasadoriaus" statusas suteikia ne tik titulą, pagarbą, bet ir galimybę autoritetingai ir laisvai kalbėti apie tai, ko asmuo, būdamas ambasadoriumi ir suvaržytas instrukcijomis bei diplomatinės etikos taisyklėmis, negalėjo daryti.
p. Jan Widackio įžvalgos tokiu būdu tampa dar svaresnės ir įdomesnės, kadangi padeda tarsi iš aukščiau, objektyviau ir kompetentingiau pažvelgti ir įvertinti tam tikrą dvišalių santykių laikotarpį ar asmenybių vaidmenį tarptautinių santykių ar šalies istorijoje, ypač dėl skirtingų „istorinių naratyvų" vertinamų priešingai ar kontroversiškai.
Pamokantis ir labai įsimenantis yra J. Widackio komentaras „Kodėl verta padėti gėlių prie generolo P.Plechavičiaus karių paminklo?, kuris 2004 birželio mėn pasirodė dienraštyje „Gazeta Wyborcza"
2004 birželio 23 d. komentuodamas skandalą, kilusį Lenkijoje dėl šios šalies diplomato dalyvavimo vokiečių sušaudytų generolo Povilo Plechavičiaus karių paminklo atidengimo ceremonijoje Paneriuose, J. Widackis pažymi: „Į daugelį bendros istorijos įvykių, daugelį istorinių asmenybių vienaip žiūrima Lenkijoje, kitaip Lietuvoje. Lietuviai ir lenkai skirtingai vertina net Lenkijos ir Lietuvos unijos laikotarpį, jau nekalbant apie XX amžiaus pirmąją pusę, kai santykiai buvo priešiški, o ginčo objektu tapo Vilnius."
Jis tęsė sakydamas: „Daugeliui lenkų Jozefas Pilsudskis (Juzefas Pilsudskis) buvo nacionalinis didvyris, o lietuviams - žmogus, atėmęs jų istorinę sostinę Vilnių. Mums generolo P. Plechavičiaus vietinė rinktinė - tai formuotė, kolaboravusi su vokiečiais. O lietuviai ją laiko nepriklausomos Lietuvos ginkluotųjų pajėgų simboliu. Kitaip tariant, kartais mes pernelyg vienpusiškai žiūrime į bendrą istoriją."
Pasak buvusio ambasadoriaus, šito nepavyks iškart pakeisti, reikia laiko, kad pozicijos ir vertinimai suartėtų, o abiejų šalių žaizdos užgytų. Reikia istorikų, publicistų, geros valios žmonių darbo. Reikia diplomatų, politikų ir moralinių autoritetų gestų. Reikia galiausiai visuomenės brandos, tolerancijos ir takto.
Lietuvos- Lenkijos dvišalių santykių darna, paremta abipusiu supratimu, pagarba ir tolerancija, įgyja ypatingą reikšmę paskutiniųjų dvejų-trijų metų tarptautinių ir Europos vidaus procesų kontekste. Mums reikalinga stipri Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė, solidari Europos Sąjunga bei tvirti Transatlantiniai santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Mes, Jerzy Giedroyco forumo nariai, pasisėmę amb. Jan Widacki „tiesos sakymo" moto turime pripažinti, kad pergyvename egzistencinę krizę tiek Europos Sąjungoje, tiek už jos ribų.
Laisvę ir demokratijos vertybes išpažįstančioms šalims ir jos sąjungoms- ES ir NATO, mestas didžiausias iššūkis po 2-jo Pasaulinio karo. Pavojai kyla, kaip iš vidaus, taip ir iš išorės.
Rusijos nelegaliais veiksmais aneksuota dalis Ukrainos-Krymas, nuniokota ir destabilizuota jos rytinė dalis, pakirsti pamatiniai Europos saugumo architektūros principai bei pasitikėjimas.
Terorizmo šmėkla įsisiurbė į pačią Europos Sąjungos šerdį. Jei anksčiau kartu kovojome prieš terorizmo ištakas Afganistane, dabar esame priversti imtis ypatingų apsaugos priemonių bei preventyvių ir antitetoristinių veiksmų pačioje Europoje Sąjungoje. Kai kurie Vakarų žaismingi politikai, išėję į tiesioginį rinkimų finišą, populizmo ar tik jų aplinkai suvokiamų ketinimų vedami, drįsta kvestionuoti NATO, kuris per pastaruosius 60 metų atliko kertinį „Vakarų demokratijų" gynybos vaidmenį.
Dalis Europos visuomenės nusivylė Europinėmis institucijomis ir kelia abejones dėl Europos projekto, kuris atnešė pusei milijardo gyventojų beprecedentinius pasiekimus - taiką, demokratiją ir gerovę. „Brexit" davė rimtą smūgį Europos Sąjungos sąrangai ir įvaizdžiui Pasaulyje. Tik mūsų priešai gali tuo džiaugtis.
Kita vertus, negalime pripažinti ir unikalių galimybių, kurias suteikia mūsų tautoms globalus ekonomikos augimas, mobilumas ir technologinis progresas. Visa tai padeda laisviau prekiauti, investuoti, keliauti, didesniam skaičiui žmonių išbristi iš skurdo, gyventi ilgiau ir geriau.
Istorinės Abiejų Tautų Respublikos piliečiai tapo „Globalaus kaimo"- labiau susijusio, ginčijamo, besikeičiančio, sudėtingo, kompleksinio pasaulio piliečiais.
Kaip niekada mums reikalinga vienybė, tvirtumas ir solidarumas. Mums reikalingas strateginis kryptingumas, apibrėžiantis prioritetus ir bendrus veiksmus, pasimokant iš bendros mūsų tautų ir, aplamai, Europos istorijos.
Svarbiausia pamoką dar 2000-aisiais metais, kalbėdamas Jogailos universitete priminė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus: „Lemtingiausiais istorijos momentais Lietuva galėjo pasiremti Lenkija, kaip ir Lenkijai ne sykį reikėjo Lietuvos paramos. Iš pradžių Krėvos, o vėliau ir Liublino unijos padėjo išsaugoti savarankiškumą Europos geopolitinių įtampų lauke".
Ryškiausias pavyzdys, ką gali solidarumo jėga buvo Žalgirio(Griunvaldo) mūšis.
Liublino unija 1569-ais įkurė laisvanorišką, daugiatautę, multikultūrinę sąjungą- Abiejų Tautų Respubliką. Perfrazuojant Popiežių Joną Paulių II-ąjį: „Europos Sąjungos ištakos glūdi Liublino unijoje"(originali citata: „Nuo Liublino unijos iki Europos Sąjungos").
1791 m gegužės 3-iosios Konstitucija yra Pirmoji rašytinė Europoje- tai mūsų bendras indėlis į Europos modernios politinės minties ir konstitucionalizmo raidą.
Abiejų Tautų Respublikos padalijimai XVIII amžiaus pabaigoje ir laisvės praradimai neužgniaužė mūsų tautoms įgimto laisvės ir tesingumo jausmo. Lietuvių ir lenkų sukilimai 1831m ir 1863 m. buvo puikūs bendrų kovų pavyzdžiai. Juk toje kovoje ir gimė šūkis: „Už jūsų ir mūsų laisvę", kuris atgimė XX amžiaus pabaigoje remiant vieni kitus kovoje už laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją.
Įsiminkime mums laisvės skonį dovanojusius žodžius „Už jūsų ir mūsų laisvę“, atremiant šiuolaikines saugumo grėsmes, kurios kyla mums ir mūsų ES ir NATO sąjungininkams. Šiomis vertybėmis grįskime paramą mums artimos ir ypatingai svarbios šalies – Ukrainos politinius, ekonominius ir saugumo prioritetus jos sunkiame kelyje į euroatlantinę bendruomenę per modernizaciją, demokratiją ir įstatymo viršenybę.
Neužmirškime vadovautis savo sėkmės pavyzdžiais teikiant konkrečią paramą Rusijos ir Baltarusijos demokratams, pilietinės visuomenės, žmogaus teisių gynėjams. Išnaudodami unikalius ryšius ir vertybinį bendrumą, pagrįstą užsienio politikos principingumu bei ryškiu mūsų išeivijos indeliu, stiprinkime visapusišką bendradarbiavimą su JAV ir NATO buvimą regione.
Būkime solidarūs su Europos Sąjungos nariais, ypač tais, į kuriuos plūsta pabėgėliai nuo karo ir persekiojimo žiaurumų. Prisiminkime, kaip mūsų tautų karo pabėgėliams ir „dipukams" padėjo europiečiai, amerikiečiai, australai ir kiti.
„Vienas už visus ir visi už vieną"- trijų muškietininkų dvasia būtina Europos Sąjungos renesansui. Lietuva ir Lenkija yra tos šalys, kurių santykių istorija gali suteikti impulsą Europos Sąjungos atsinaujinimui, stiprėjimui ir klestėjimui.
Mūsų strateginė įžvalga ir bendri veiksmai duoda konkrečius vaisius, kuriant ES bendrą energetinio saugumo politiką, statant abejas šalis jungiantį energijos tiltą, stiprinant NATO rytinio flango šalių apginamumą bei remiant Ukrainą ir kitas Rytų Partnerystės šalis.
Hibridinio ir informacinio karo sąlygomis ypatingu lakmuso popieriumi tampa mūsų pačių ekonominės ir politinės sistemos tvari raida.
Tik mūsų nedraugai gali džiaugtis bei tokiu būdu kirsti demokratinei santvarkai aplamai bei atskiros šalies reputacijai konkrečiai, jeigu mato kvestionuojamus ir pažeidžiamus mūsų pačių demokratinių principų ar praktikos kredencialus.
Mūsų jėga slypį piliečių brandume ir tolerancijoje, demokratijos grynume, ekonomikos konkurentabilume ir gynybinių pajėgų tvirtume.
Kaip mus moko Jan Widacki pavyzdys, ieškokime tiesos ir vadovaukimės faktais, o ne iliuzijomis ar mitais. Šiais fundamentalių permainų bei sunkiai prognozuojamais laikais, telydi mus didžio lenko ir didžio lietuvio Jerzy Giedroyc politinė išmintis, įžvalgos ir patarimai.
Nugalėdami sentimentus ir tarpusavio nesutarimus, kurdami palankiausias sąlygas mūsų piliečių raiškai ir gerbūviui, nekartodami istorijos klaidų ir vadovaudamiesi ta gerąja Abiejų Tautų Respublikos solidarumo dvasia, Lietuva ir Lenkija gali ir turi sėkmingai naviguoti bei vesti kitus sudėtingame ir ginčijamame pasaulyje.
Mūsų, Jerzy Giedroyco forumo narių pareiga- išryškinti mūsų bendrumus, padėti spręsti skirtumus bei kreipti Lietuvos ir Lenkijos santykius strateginės bendrystės link. Vardan mūsų šalies žmonių, vardan „jūsų ir mūsų laisvės".