„Man liūdniausia, kad Lietuvoje mažėja gyventojų ir kad iš jos išvažiuoja jauni, gabūs ir protingi. Protų nutekėjimu Lietuvai reiktų labiau rūpintis. Štai mūsų fondas, išsiųsdamas studentus į JAV, kelia būtiną sąlygą – kad jie grįžtų į Lietuvą“, – priduria ji.
Kazickų šeimos fondui Užsienio reikalų ministerija skyrė garbės ženklą „Lietuvos diplomatijos žvaigždę“ už lietuvybės puoselėjimą ir lietuvių kultūros propagavimą: sveikinu – tai tikrai garbingas apdovanojimas.
Labai ačiū, bet aš visuomet sakau, kad visi šie apdovanojimai yra ne už tai, ką mes jau padarėme, bet tolesnis įpareigojimas ateičiai. Tęsime tai, ką darėme lig šiol: tai tolesnė parama menininkams, muziejams, operos puoselėjimui, studentams ir pensininkams. Tikimės, kad prie šios veiklos prisidės ir anūkai 22 metų Petras Kazickas įsitraukė į projektą su jaunaisiais krepšininkais.
– Kaip jaunoji Kazickų šeimos karta reaguoja į šeimos įsipareigojimus? Ar domisi fondo veikla?
Jie buvo labai artimi su mano tėveliu ir šeimoje buvo nuolat plėtojama filantropijos tema. Jie žino, kad su Kazickų pavarde drauge gaunami ir įsipareigojimai padėti kitiems, tam tikras elgesio kodeksas. Tai įsipareigojimas visam gyvenimui.
– Ar Kazickai turi savo garbės kodeksą? Apie ką jis kalba?
Kaip savo knygoje rašė tėvelis, tai tikrasis džiaugsmas ir gyvenimo tikslas. Tai Dievo paliepimas – mylėti kitus kaip patį save. Tai nuolatinė mūsų šeimos tema, stengiamės taip gyventi kiekvieną dieną.
– Kokia turėtų būti filantropija, ar teisingai ji Lietuvoje suprantama ar ne per daug giriamasi gerais darbais?
Yra skirtumas, ar aukojama siekiant reklamos, ar tikrai yra atjauta kito žmogaus skausmui. Tačiau aš nekritikuočiau, jei kažkas nori pasigirti, kad paaukojo milijoną litų: tie pinigai kažkam padės, o tikrieji motyvai – pačių žmonių reikalas. Man atrodo, kad filantropijos kultūra Lietuvoje stiebiasi, ekonomika gerėja, o pasaulio pamatęs jaunimas ima rimtai galvoti, ką gali duoti savo šaliai.
– Jūsų šeima aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Kaip dabar Jums atrodo Lietuva vakarietiškų šalių bendrijoje Ukrainos karo kontekste? Koks jos įvaizdis?
Agresija prieš Ukrainą – tragiška ir mano širdis – su ukrainiečiais. Putinas turi mačistinę viziją vėl prikelti sovietinę imperiją . Dėl šios krizės Baltijos šalys atsidūrė dėmesio centre: stebime ir suaktyvėjusius NATO veiksmus, ir JAV viceprezidento Joe Bideno vizitą. Visa tai atsiduria Vakarų spaudoje ir žmonės reaguoja, nuolat klausia mano nuomonės apie tai, ar Lietuvai iškilusi grėsmė, ar lietuviai susirūpinę. Džiaugiuosi ir prezidentės Dalios Grybauskaitės laikysena – čia tai stipri moteris: ji nebijo sakyti teisybės, kol kiti delsia. Jos citatas pasigauna tarptautinė spauda ir ją atpažįsta amerikiečiai – vardo nepamena, bet sako, turite tokią aktyvią moterį prezidentę.
- Kaip skatinti Lietuvos gyventojų patriotizmą tokių įvykių kontekste?
Kiekviena grėsmė iš išorės skatina patriotizmą šalyje. Po Rugsėjo 11-osios JAV vėliavos buvo iškeltos ant kiekvieno namo ir gyventojai jautėsi kovoją su visu pasauliu. Lietuvai apskritai reikia stiprių lyderių – nuolat keldami Tėvynės meilės temas, jie gali paskatinti patriotizmą, tokių žmonių reikia ne tik nacionaliniu lygiu, bet ir mokyklose, o galiausiai ir šeimose. Kiekvienas galėtų paklausti savęs, kaip galiu prisidėti prie tėvynės stiprinimo. Tačiau nereikėtų perdėto grėsmės eskalavimo, kad visa tai išvirstų į paranoją.
– Kas sudaro lietuvių nacionalinį charakterį, kuo lietuviai išsiskiria pasaulio kontekste, kaip reiktų tuos iškirstinumus akcentuoti ir reklamuoti?
Jie pernelyg kuklūs, stokoja pasitikėjimo savimi. Nesuvokia, kad yra vertingi kaip žmonės, nepriklausomai nuo to, ar turi darbą ir statusą. Reikia nepamiršti, kad esame Dievo vaikai ir dėl to esame vertingi ir lygūs. Tai ir Lietuvos elito pareiga – atkreipti dėmesį į tai, kokia puiki ir talentingų žmonių turinti yra Lietuva. Taip pat lietuviai turėtų labiau džiaugtis gyvenimu.
Mano tėvelis visada sakydavo, kad gyvenimas yra dovana, reikia džiaugtis kiekviena diena ir mažais dalykais. Be to, mūsų kryžius yra tas, kad esame maža tauta. Štai mano vyras sako, kad blogai, kad Lietuva, Latvija ir Estija yra pernelyg skirtingos ir negali formuoti vieno regiono, tarsi šalies. Tuomet turėtumėm daug didesnį pranašumą.
Liūdniausia, kad Lietuvoje mažėja gyventojų ir kad iš jos išvažiuoja jauni, gabūs ir protingi. Protų nutekėjimu Lietuvai reiktų labiau rūpintis.
Tarkime, mūsų fondas, išsiųsdamas studentus į JAV, kelia būtiną sąlygą – kad jie grįžtų į Lietuvą. Vis dėlto reiktų stengtis tokius žmones sulaikyti Lietuvoje, Vyriausybė turėtų galvoti apie naujų darbo vietų kūrimą ir užsienio investicijų pritraukimą, lengvatinių sąlygų užsienio kompanijoms sudarymą, mažinti biurokratiją – nuolat girdžiu skundus dėl to, kaip sunku gauti leidimus, pradėti verslą Lietuvoje. Turime pakankamai gabumų ir energijos. Estija pagarsėjo kaip „Skype“ šalis, tai kodėl Lietuvai nesugalvojus kažkokio savo išskirtinumo. Jauni žmonės turi matyti perspektyvą, galimybes gauti darbo, o ne planuoti savo ateitį Anglijoje.
- Dėkoju už pokalbį.
Ketvirtadienį, lapkričio 27 d. 17.30 val. šv. Kazimiero bažnyčioje vyks šv. mišios už Juozą ir Aleksandrą Kazickus, 18.30 val. – nemokamas koncertas, į kurį J. Kazickaitė kviečia visus norinčius. Koncerte vargonuos prof. Leopoldas Digrys ir prof. Renata Marcinkutė-Lesieur, solistai – prof. Irena Milkevičiūtė, prof. Virgilijus Noreika, Rasa Voslyliūtė (smuikas). Gros šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas prof. Donato Katkaus, giedos Vilniaus kultūros centro LRT vaikų choras. Bus atliekami J. S. Bacho, G. Puccini, G. Verdi ir kiti kūriniai.
Kazickų šeimos fondas įteigtas 1998 metais Niujorke, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), 1999 metais atidarytas jo filialas Vilniuje. Fondo steigėjas – Lietuvos ir JAV pilietis, Jeilio universiteto ekonomikos mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto garbės daktaras, verslininkas ir filantropas Juozas Petras Kazickas.
Fondas nuo įkūrimo pradžios ypatingą dėmesį skyrė švietimui, rėmė kultūros, sveikatos apsaugos, religines ir labdaros organizacijas, ligonių globos įstaigas.