„Nepaisant dvidešimties metų gyvenimo neokapitalizmo arba postkomunistinio kapitalizmo sąlygomis, mūsų tautinis naratyvas vis dar neturi geriečio turtuolio. Mes jo neturime“, - pristatydamas knygą trečiadienį svečiams sakė E. Aleksandravičius.
„Mūsų istorinis pasakojimas net Petrą Vileišį, kuris, ko gero, būtų vienoje gretoje su daktaru J. Kazicku, mato išskirtinai kaip visuomeninį veikėją, knygelių autorių, švietėją. Bet jis buvo pats didžiausias lietuvių kapitalistas tuo metu ir gebėjo patriotiškai elgtis. Kažkur Antakalnyje, jo vilos prieigose važiuojant jam namo prieš Pirmą pasaulinį karą vietiniai žmonės būtų sakę kniaz litovskij - turtingas žmogus, kuris įgyvendino didžiausius projektus, turėjo pačias didžiausias idėjas“, - pridūrė istorikas.
„Turto žmogus Lietuvoje yra suvokiamas jeigu ne kaip banditas, tai kaip dar kas nors. Turto žmogus Lietuvoje dar nėra gerųjų prezidiume“, - sakė E. Aleksandravičius .
Atsiminimų knygoje „Vilties kelias: po dešimties metų“ sudėti J. Kazicko atsiminimai apie vaikystę tremtyje, emigraciją į Vokietiją, paskui JAV, verslo pradžią už Atlanto bei grįžimą į Lietuvą. Knygą papildė ir a.a. Aleksandros Kazickienės dienoraščių ištraukos.
Tiesa, pats J. Kazickas knygos pristatyme nedalyvavo. Kazickų namuose šv. Jonų gatvėje susirinkusius svečius verslininkas pasveikino vaizdo įrašu.
Knyga išleista J. Kazickui minint 95-erių metų jubiliejų.
J. Kazicko dukra Jūratė Kazickaitė pasakojo, kad knyga apima visą gyvenimą. Klausiama, ar sutinka su E. Aleksandravičiaus mintimi, jog Lietuvoje verslininkas paprastai netapatinamas su gerais darbais, moteris teigė nesanti tuo įsitikinusi.
„Kapitalistas, kad tik apie pinigus? Kapitalizmas yra tada, kad kai sunkiai dirbi, bet gali pasiekti sėkmės. Bet ką darysi su tais pinigais? Juk nepradėsi pirkti laivų, važinėti į Las Vegasą. Tuos pinigus, kur uždirbai, reikia vartoti protingai ir duoti tiems žmonėms, kuriems ne taip lengva. Jėzaus Kristaus žodžiai sako, kad kitiems žmonėms būtinai reikia padėti“, - teigė J. Kazickaitė.
„Aš nežinau, nežinau, ką jaunimas galvoja apie verslininkus. Žinoma, negražu, jeigu per korupciją žmonės lipa vieni per kitų galvas, siekia tapti milijonieriais. Bet jeigu kas nors tikrai turi sielą ir rimtą suvokimą, kas tikrai svarbu gyvenime, man atrodo, kad tai gerai“, - pridūrė J. Kazickaitė.
J. Kazickas gimė 1918 m. Čiornaja Padinos kaime, kuriame prabėgo ir jo vaikystė. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui J. Kazickas pasitraukė į Vokietiją, vėliau JAV, ten pradėjo verslą. Iš pradžių iš Vokietijos gabeno cementą į JAV, paskui prekiavo anglimis ir nafta, konsultavo įvairias bendroves, šalių vyriausybes, dirbo investicinių fondų bei bankų sektoriuje, Lietuvoje įkūrė pirmąją telekomunikacijų bendrovę.
Atsiminimų knygoje J. Kazickas aprašo daugybę įdomių savo gyvenimo aspektų iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę ir po to. Vienas įdomiausių skyrių – kaip Amerikoje teko susidurti su įtartinais tipais, greičiausiai iš KGB.
Pavyzdžiui, J. Kazickas gana atvirai pasakoja, jog jo dukrai Jūratei pirmą kartą atvykus į Lietuvą, ją ėmėsi globoti „Tėviškės“ draugijoje dirbusi „simpatinga ponia Monika Ravinskienė“. Pasak J. Kazicko, „Tėviškės“ draugija nuolat bendradarbiavo su KGB. Pasirodo, sovietiniais metais M. Ravinskienė ne tik viešėjo Kazickų namuose JAV, bet ir lydėdavo šeimą Lietuvoje. Tačiau ji būdavo pakankamai taktiška, kad pasišalintų, kai būdavo labai nepageidaujama.
Pasak J. Kazicko, su jo šeima santykius palaikyti stengdavosi ir „toks daktaras Gintautas“, kurį buvo užverbavusi KGB. Verslininkas atsiminimuose pasakoja, kad šis Gintautas labai piršosi į draugus anuometinei Lietuvos premjerei Kazimirai Prunskienei, kuri 1990 m. viešėjo JAV.
„Galėjai pamanyti, kad jie labai seni pažįstami, nes drauge vaikščiojo po parduotuves, jis puolė jai pirkti visokių drabužių. Man pasirodė keistas toks daktaro Gintauto dosnumas: išleido gal kelis tūkstančius dolerių, nors anksčiau nebuvau pastebėjęs, kad švaistytųsi pinigais“, - rašo J. Kazickas.
Tačiau, verslininkas sako, kad tuomet dar didesnį įtarimą jam sukėlė vienas švedas, atseit dirbęs JAV, kuris ne tik panoro sumokėti K. Prunskienės išlaidas Vašingtone, bet ir pasiūlė 300 tūkst. dolerių paramą Lietuvos nepriklausomybei. Tačiau J. Kazickas sako, kad minėtasis švedas sukėlė per daug įtarimų, todėl jo paramos buvo atsisakyta.