Praėjusią savaitę protesto akcija įvyko ne tik prie Vilniaus miesto savivaldybės, bet ir prie prezidentūros. Piketo dalyviai įteikė prezidentei peticiją, kurioje teigiama, kad sostinės taryba, vykdydama mokyklų reformą, pažeidžia mokinių ir jų tėvų lūkesčius, sukelia jiems stresą.
Čia pat – reikalavimas sustabdyti neteisėtus Vilniaus savivaldybės veiksmus ir grasinimas, kad bus imtasi visų teisinių priemonių, jog vaikai rugsėjį grįžtų į tas pačias mokyklas.
Apie tai – pokalbis su LRT TELEVIZIJOS laidos „Savaitė“ viešnia Liberalų sąjūdžio įkurto Tautinių bendrijų komiteto pirmininke, Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nare Julija Mackevič.
– Švietimo įstatymo nuostata, kad vidurinio mokyklos tipo mokyklų nebeliks, įsigaliojo 2011 metais. Praėjo ketveri metai. Pretenzijas dėl šitos reformos kelia tautinių bendrijų ir pirmiausia lenkų mokyklos. Kodėl, juk šita reforma liečia ir lietuvių mokyklas ir kitų tautų?
– Aš iš tikrųjų noriu pasakyti ir pabrėžti, kad bangas kelia ne lenkų mokyklos, o tie, kam yra naudinga tą daryti. O tą naudinga daryti Rinkimų akcijai. Aš nevartoju žodžio „lenkų“, nes aš nemanau, kad Rinkimų akcija atstovauja lenkų bendruomenei. Visi turi matyti, kad Švietimo viceministras buvo iš LLRA, Vilniaus vicemeras – irgi. Tai ką jie veikė? 2011-ieji jau taip seniai buvo, bet buvo tempiama, ir tempiama, ir tempiama...
– Bet ar tokiu atveju – dabar pratęsta iki 2017 m. dar dvejiems metams – nepasikartos ta pati istorija?
– Jeigu Rinkimų akcija dalyvaus toliau politiniame Lietuvos gyvenime, piketų bus. Piketai tikrai bus iš šiemet, rudenį jie dar bus ir kitais metais.
– Žmonės jais tiki, tai, vadinasi, oficialioji valdžia, tie, kurie valdo Lietuvą, partijos, kažko nepadaro?
– Iš tikrųjų reikia dirbti. Aš pasakysiu: 10 metų Vilniaus kraštas, ypač Šalčininkų, Vilniaus rajonai, atrodė, kad buvo atiduoti. Paprasčiausiai atiduoti. Partijų lyderiai retai važiavo į mūsų regioną, žmonės jų nepažįsta. Žmonės paprasčiausiai nepažįsta didžiųjų partijų vadų. O partija, kuri pasiėmė (tą kraštą), kurios vadu tapo V. Tomaševskis, jie vykdė savo politiką. O dabar paprasčiausiai yra rezultatas.
Bet, ką padarė blogai dar lietuviškos partijos? Jie padarė tą patį, ką daro V. Tomaševskis. V. Tomaševskis ryškiai atskyrė dvi linijas: jis atskyrė lietuvių liniją ir lenkų liniją. Pažiūrėkime, ką dabar šneka Lietuvos vadai? Lenkai, lenkai ir lenkai. Nereikia taip kalbėti. Aš dažnai sakau, „aš esu lenkė ir didžiuojuosi tuo, bet reikia kalbėti, kad mes visi esame Lietuvos piliečiai“. Mes už vieningą Lietuvą, už Lietuvos lenkus. Tą klaidą daro ir mūsų politikai, o jos daryti nereikia, ypač dabar.
– Prezidentė praėjusiais metais vyriausybei pasiūlė kurti tokią specialią programą Rytų Lietuvai. Ar Jūs ką nors girdėjote, ar kas nors vyksta, ar pajudėjo iš mirties taško?
– Iš tikrųjų taip. Buvo skambučiai iš savivaldybės į tam tikras institucijas, kur dirba mano pažįstami, ir jie pasakojo, kad buvo klausinėjami, ko jiems reikia Šalčininkų savivaldybėje. Paskui, per susitikimus, kai kurie žmonės sakė, kad VRM daro analizę, bet vėliau užtilo. Man tik viena įdomu: jeigu tą monitoringą daro mūsų savivaldybė, tai reiškia Rinkimų akcija (aš to neatskiriu), o kodėl nesišnekama su bendruomenėmis, su nevyriausybiniu sektoriumi, ko jiems reikia? Kodėl neinama (kalbėtis) į seniūnijas su paprastais žmonėmis?
Einama vėl su savivalda, tarp savęs ten kažkas sutarta – na, pasakysim, duosime saldainį, kad bus pinigėlių, o iš tikrųjų tam, kam reikia, jie ir vėl nebus skiriami. Aš pasakysiu, jeigu tu dirbi savivaldos institucijoje, tu geriau tylėk. Tu turi šeimą, tu turi ją išlaikyti, tu negausi darbo. Tau tiesiogiai bus taip pasakyta. Ir to žmonės bijo.
– Ar Jūs bandėte su ta partija užmegzti kažkokius ryšius, bendrauti, ar Jums kas nors pavyko?
– Pasakysiu tokią istoriją. Vyko rinkimai, jūs sakėte, kad esu Šalčininkų tarybos narė, aš dar kandidatavau į Šalčininkų rajono merus ir užėmiau antrą vietą. Ir pasibaigus rinkimų kampanijai, aš paskambinau merui penktadienį vakare ir pasveikinau. Jis nusišypsojo ir suprato, kad galbūt aš čia tyčiojuosi ar ką, o aš su gerais norais, ir padėjo ragelį. Paskui, po kelių savaičių, aš prieš tarybą vėl atėjau pas merą, suprasdama, kad reikia žengti tuos žingsnius geru noru, ir pasakyti, kad reikia savo atstovus siųsti į Vilnių, kad atstovautų tinkamai, motyvuotus, kad keltume tą kraštą, socialinius-ekonominius rodiklius keltume. Jis nusišypsojo ir sako, „Julija, tu gali kalbėti, ką nori, o mes balsuosime ir priimsime sprendimus“. Mes suprantame, kad, kaip bebūtų, šiuo metu yra tokia situacija, kad žmonės klauso jų. Mes norime paprasčiausiai savo argumentus pateikti, dirbti. Svarbiausia, kad žmonėms būtų geriau, ir aš pasakysiu, kad tikrai mūsų žmonės iš (Tautinių bendrijų) komiteto eina ir kalbasi su visomis partijomis.