Antradienį buvo minimi įvykiai, kai prieš 75-erius metus, 1939 metų spalio 27 dieną, Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai peržengė demarkacinę liniją, skyrusią Lenkijos okupuotą Vilnių ir kitas rytines lietuvių etnines žemes nuo nepriklausomos Lietuvos. Spalio 28 dieną kariuomenė įžengė į sostinę. Spalio 29-ąją Gedimino kalne suplevėsavo mūsų trispalvė.
Minėjimą organizavęs Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) vadas Julius Panka neslėpė besitikintis viešo Lenkijos valstybės atsiprašymo ir kol jo nesulauks, tokias šventes ir eisenas tęs.
Reikalavo lenkų tautos atsiprašymo
„Kol Lenkijos valstybė neatsiprašys oficialiai – ar užsienio reikalų ministro, ar prezidento lūpomis – už tai, kad Lietuvos sostinė buvo okupuota 20 metų, tol turime prisiminti ir minėti šią datą. Nesvarbu, kiek žmonių ateis, ateisime su deglais, knygomis, šūkiais ar dainomis, mes turime žadinti tautą. Turime priminti, kad Europoje prasideda grėsmingi įvykiai. Krymo atplėšimas nuo Ukrainos parodė, kad sienos po Antrojo pasaulinio karo nėra geležinės, jos nupieštos su pieštuku ir jas gali labai greitai perbraižyti keli žali žmogeliukai. Jeigu nuo Rusijos mus dabar saugo NATO blokas ir sutarties punktai, tai nuo Lenkijos mūsų nesaugo niekas“, – piktinosi J. Panka.
Jis pasakojo nepasitikintis tarptautinėmis bendruomenėmis. Šia tema netgi papasakojo anekdotą sulaukdamas susirinkusiųjų juoko. Anot J. Pankos, tarptautinės bendruomenės principai galioja tik tol, kol konfliktuoti nepradeda didelės valstybės – prieš jas tokios bendruomenės yra bejėgės.
Atremdamas visuomenėje pasigirdusius atgarsius, kad ši šventė yra nesvarbi ir jos minėti nereikia, J. Panka pabrėžė, kad tokius gandus esą skleidžia tik pseudožurnalistai ir pseudoistorikai.
„Visuomenėje pasigirdo atgarsių, kad ši diena nėra jokia šventė. Esą, jei minime ją, turime minėti ir Klaipėdos atgavimą, kad tai yra tolygu. Klaipėda 1923 metais niekam nepriklausė, tai buvo miestas, kurį Tautų sąjunga paskyrė administruoti Prancūzijos įgulą. Mes negalėjome nuskriausti Vokietijos, kuriai tuo metu miestas nepriklausė. Jis galėjo būti miestas-valstybė, nesusipratimas prie Baltijos krantų, bet tapo Lietuvos uostu. Tai mes drąsiai turime sakyti, netylėti ir tuo didžiuotis. Kiti sako, kad neva mes atgavome Vilnių su dovanėle – 20 tūkst. sovietų karių. Tačiau nemaišykime šventos dvasios su kiaušiniene. Ta dovanėlė mums buvo paruošta iš anksto. Taip, tuometinė mūsų valdžia turėjo pasirinkimą, galėjo neimti Vilniaus krašto ir kaip kolegos latviai ar estai pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį. Tačiau jie žvelgė toliau. Dabar niekas nesistebi, kad Vilnius yra mūsų. Tačiau jeigu pasakysiu, kad Lyda ir Gardinas taip pat galėjo būti mūsų – kyla nuostaba. Tuomet įvyko stebuklas ir to nereikia maišyti su geopolitinėmis situacijomis“, – įsitikinęs J. Panka.
Piktinosi visuomenės abejingumu – rūpi tik dešrų ir šilumos kainos
Tačiau jis tikino nusivylęs bendraminčių aktyvumu – neslėpė tikėjęsis, kad į šventę susirinks kur kas daugiau žmonių.
Kodėl taip nutiko, atsakyti sutiko Lietuvių tautinio centro pirmininkas Ričardas Čekutis. Pasak jo, šiuolaikinė visuomenė yra sugadinta – viskam abejinga ir nemokanti atsirinkti to, kas yra svarbu.
„Didžiąją visuomenės dalį sudaro absoliučiai viskam, išskyrus dešros ir šilumos kainas, abejingi žmonės. Mums einant Pilies gatve pastebėjau, kad daug žmonių net nesuvokia, kas vyksta. Vienintelis kelias, kuris iš tikrųjų mus galėtų atvesti į tikrą pilietinę ir patriotinę Lietuvą ir yra visuomeninės organizacijos. Dabar kalbama, kad Lietuvoje yra daug grėsmių, kad mus iš visų pusių supa priešai, tačiau aš esu įsitikinęs, kad tas priešas yra pasislėpęs mūsų tautoje ir visuomenėje. Galime sulyginti prieškario Lietuvos padėtį su dabartine Lietuvos padėtimi, tačiau pamatysime labai nedaug skirtumų“, – apgailestavo jis.
Šventės dalyviai su deglais žygiavo nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės. Eisenos dalyviai dainavo Vilniaus vadavimo laikų dainas, kartais pasigirsdavo šūkiai „Vilnius mūsų buvo ir bus“, „Lietuva“.
Policininkai DELFI sakė, kad jokių incidentų šventės metu neužfiksuota.
DELFI primena, kad istorikas Algirdas Jakubčionis yra rašęs, kad kartu su Vilniaus atgavimu, Lietuva neteko nepriklausomybės. Pasak A. Jakubčionio, Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu ir SSRS ketinimai Vilnių prijungti prie Baltarusijos bei vidaus padėtis privertė Lietuvą sutikti su 1939 m. spalio 10 d. Sovietų Sąjungos primesta sutartimi ir ją pasirašyti.
„Šia sutartimi Lietuvai buvo garantuotas suverenitetas. Lietuva atgavo 6656 kvadratinių kilometrų teritoriją su Vilniumi ir Vilniaus kraštu. SSRS gavo teisę keturiose Lietuvos vietovėse dislokuoti Raudonosios armijos įgulas, iš viso 20 tūkst. karių. Taigi Lietuva atgavo istorinę sostinę, bet svetimos šalies karinių įgulų buvimas reiškė nepriklausomybės praradimo pradžią, ribojo savarankišką užsienio politiką. Neutralios valstybės statusas buvo prarastas“, – rašo A. Jakubčionis.