Visi jie buvo įsitikinę, jog merginai gyvybę atėmęs įtariamasis nenusipelno gyventi.
„Galva už galvą. Tik tokią bausmę suprantu ir pateisinu. Sunku ir įsivaizduoti, kokį skausmą išgyvena Justinos tėvai. Jiems širdis gali sprogti iš sielvarto. Puikiai pažinojau ir Justiną, ir jos tėvelius. Jie aktyviai dalyvavo kaimo bendruomenės veikloje, Justina gražiai dainavo. Mergaitei buvo tik 20 metų, pats žydėjimas, o nenaudėlis ėmė ir atėmė jai gyvybę“, - kalbėjo seniūnijos, kuriai priklauso ir Mažeikių rajono Bugenių kaimas, o jame gyvena Justinos tėvai, iš čia mergina išvyko į Klaipėdą studijuoti viešojo administravimo, seniūnas Vidmantas Kesminas.
Jis svarstė, jog nepavydėtinai turėtų jaustis ir brutaliu nusikaltimu įtariamo artimieji. „Tai – dviejų šeimų drama. Nesuprantu, kas darosi jaunimui. Kai kurie jaunuoliai jau – nebe žmonės, o budeliai, kažkokie žvėrys. Niekas nebegali jaustis saugus. Gal nuo to žmogaus rankos dar ne vienas yra nukentėjęs, todėl ir manau, kad jis nevertas gyventi“, - dėstė seniūnas.
Prie Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios sutikta buvusi J. Šikšniūtės tėvų kaimynė be perstojo šluostėsi ašaras. „Pati prieš dvejus metus palaidojau anūką, kuriam buvo 21 metai. Jie su Justina buvo geri draugai. Ir štai – mergaitės taip pat nebėra gyvos. Nesuvokiama, kas dedasi mūsų visuomenėje. Justina buvo tokia puiki mergaitė, tikinti. To, kas jai atėmė gyvybę, ant šio svieto nebeturi būti. Nors kunigai ir sako, kad turime mokėti atleisti, tačiau tokie nusikaltimai neatleidžiami. Tik niekaip nesuprantu, iš kur jaunas žmogus galėjo turėti tiek neapykantos, kad nuskriaustų tokią trapią mergaitę“, - raudojo sukrėsta moteris.
„Negaliu kalbėti, nes ašaros gerklę gniaužia. Šis įvykis palietė mus visus – net ir tuos, kurie nepažinojo Justinos. Pati netoli Mažeikų dirbu mokytoja, tai vaikai ėmė pasakoti, kad labai nesaugiai jaučiasi. Ir juos visiškai galima suprasti. Sakoma, kad negalima kitam žmogui atimti gyvybės, kad neturime teisės bausti, tačiau šiuo atveju žudikui turi būti atlyginta tuo pačiu. Jei jį pasodins į kalėjimą, gal jis išeis į laisvę taip ir nesupratęs, ką padarė“, - kalbėjo mokytoja Indrė.
J. Šikšniūtės mirtį itin skaudžiai išgyveno atsitiktinai Geidžių kapinėse sutikta moteris, nenorėjusi prisistatyti. „Mano pačios duktė prieš kelerius metus nukentėjo nuo tokių pačių nusikaltėlių, tik laimei, jos gyvybę pavyko išgelbėti. Todėl ir manau, kad teisingiau būtų tokius nusikaltėlius, kurie prievartauja merginas ir net jas nužudo, atiduoti tų dukrų motinoms. Tikrai nusikaltėliams neatimtume gyvybių, bet jie visą gyvenimą prisimintų, ką padarę. Tegul jie vaikščiotų žeme tiek, kiek dievulis leidžia, bet saulės šviesos jie nematytų“, - skausmingų prisiminimų draskoma kalbėjo moteris.