„Aš ne idealas, bet sugebu kelti pakankamai aukštus reikalavimus merginoms. Taip ir pagaunu save mąstant – šita per aukšta, šita per žema, ta per liekna, kita per stambi”, - patirtimi dalijosi DELFI skaitytojas Karolis.
Vienišas vaikinas pripažįsta, kad ir pats galbūt neturi to, ko ieško daugelis moterų.
Trisdešimtmetis Gintautas taip pat vienišas, bet tiki, kad yra „vertas geresnės, nei tos, su kuriomis iki šiol teko susitikti“. Kaip vėliau rašė, jį stebina naivios 30-mečių pastangos rasti „patį pačiausią“.
Kaip tik tokio ieškanti Sonata atkerta: „geriau jokio, negu bet koks“. Vis dėlto, kaip vėliau prisipažįsta, „laikrodėlis tiksi, metai eina ir aukšti reikalavimai jau pradeda kišti koją svajonėms apie šeimą, vaikus“.
„Atrodo, dabar jau galėčiau kuriam laikui atidėti karjerą, nes turiu butą, santaupų. Tik vyro ne. Nebelabai yra iš ko rinktis arba aš tiesiog nematau. Taip, keliu aukštus reikalavimus žmonėms, bet kodėl turėčiau leisti kartelę?”, - klausė su ilgamečiu draugu išsiskyrusi ir jau pora metų vieniša DELFI skaitytoja.
28 metų Nijolė taip pat be poros. Ir nesupranta, kodėl.
„Nesu neįgali, dirbu, užsidirbu ir pinigų man iš vyro nereikia. Tai kas gi su manimi negerai? Kad esu pakankamai stipri ir galiu viską pati padaryti? Bet aš jau pavargau būti sau ir moterim, ir vyru, aš noriu pabūti silpna. Noriu, kad kai man neužsives automobilis, paskambinti vyrui ir sakyti - „brangusis, man neužsiveda automobilis, nusileisk pasižiūrėti, kas yra“. Gal tai per daug banalu, bet aš to noriu“, - atviravo mergina.
Nijolė norėtų rūpintis bendrais namais. Galbūt ne visada pagamintų pusryčius, bet visuomet vakarienę. Nori grįžusi iš darbo visuomet turėti, prie ko prisiglausti ir pasikalbėti apie prabėgusią dieną, rūpintis savo antrąja puse.
„Nejaugi nebėra vyrų, kurie to paties norėtų? Aš vis dar viena“, - apgailestavo DELFI skaitytoja.
Kas trukdo žmonėms atpažinti antrąją pusę ir džiaugtis draugyste, DELFI klausė Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Gedimino Navaičio.
- Kokias klaidas daro žmonės, norintys kurti rimtus santykius?
- Visų pirma, merginos per daug skuba įsipareigoti. Jeigu santykiai apibrėžiami kaip draugiški, tai ir reiškia, kad galima turėti daug draugų. Nes kuo didesnis pažįstamų ir draugų ratas, tuo lengviau pasirinkti ir apsispręsti.
Jeigu negyvenamoje saloje atsidurtumėte su Robinzonu Kruzu, visi jūsų gebėjimai rinktis prarastų prasmę, nes jis - vienintelis.
Susipažįstant didžioji problema ne klaidos, o kad nėra iš ko rinktis. Tačiau nėra iš ko rinktis todėl, kad mergina labai dažnai pati susikuria ribojimus: jeigu jis šiandien mane kur nors pakvies, aš jau esu jo mergina ir negalėsiu su niekuo kitu bendrauti. Jei bendrausiu – bus neištikimybė.
Todėl reikia išmokti kurti neįpareigojančius santykius, kad plečiant pažįstamų ratą iš jo būtų galima išsirinkti tą žmogų, su kuriuo būtų galima kurti artimesnius ryšius.
Dažnai merginos per daug skuba įsipareigoti ir vengia flirto, to patrauklaus bendravimo laiko tarp susipažinimo ir prisipažinimo. Flirtas tarsi žaidimas. Geriausi žaidimų ekspertai vaikai nesistengia žaidimu nieko pasiekti, netgi ne visada nori laimėti. Jiems džiugu būti kartu. Antra vertus ir žaidimas, ir flirtas turi tikslą suartinti.
Vargu ar daug vyrų svajoja apie pasimatymą, kurio metu jie turės pateikti ataskaitą apie savo finansus, pasiaiškinti dėl buvusių santykių ir be išlygų įsipareigoti. Visiems jiems patiktų erotiškai žaismingas susitikimas. O tam reikia, kad vyras patikėtų galintis laimėti moters palankumą ir pajustų, jog ji juo žavisi.
Apdovanoti, t.y., pagirti vyrą dera tada, kai jis ką nors suteikia. Pasimatymo metu - už malonius jausmus. Pavyzdžiui, tiktų pasidžiaugti, kad jis yra romantiškas, kad atsivedė į kavinę, kurioje dar neteko būti, kad papasakojo linksmą nutikimą. Geriausias apdovanojimas - leisti vyrui pasijusti patraukliu ir gundomu. Tam reikia pataisyti savo žodyną ir vengti mažiau jausmingų žodžių „balansas“, „analizės“ ir „mokesčiai“, o dažniau sakyti: „trokštamas“, „svajonės“, „nepaprastas“, „tik mudu“.
Gundomasis pokalbis turi ne tik formą, bet ir tinkamas temas. Jo pradžia - jausmingi klausimai. Teisingai užduoti, jie verčia romantiškai mąstyti. Jei, pavyzdžiui, moteris papasakos apie menamą draugę, kuri abejoja meile iš pirmo žvilgsnio ir pasiteiraus vyriškio nuomonės, jei pasidomės kaip turėtų atrodyti ideali savaitgalio išvyka, ar norės sužinoti tikro jausmo požymius, ji išgirs netiesioginį vyro atsakymą apie save ir paskatins jausmingiau pažvelgti į ją. Uždavus jausmingą klausimą, veikiausiai teks į jį ir atsakinėti. Tai ir yra gundantis pokalbis - kai kalbama apie jausmus.
Pasimatymas taps sunkiu darbu, jei jo metu teks tiksliai „pasverti“ kiekvieną žodį. Jis tampa smagus, jei vadovaujamasi paprasta taisykle - jausmai keičiasi, o todėl jie nėra pasižadėjimas. Pasakius, kad vyras nuostabus, kad su juo šią akimirką gera ir saugu, kad pasimatymas žavingas, yra tik padėkota už esamą laiką, bet neįsipareigota ateičiai ir nesuteikta jokių teisių. Gal todėl vertinančios dabartį, bet nesvarstančios būsimų santykių, gali nesivaržydamos girti ir dėkoti?
Suprantama, apie santykių ateitį irgi reikia pamąstyti. Bet padaryti tai tiktų po pasimatymo, o ne jo metu. Pats svarbiausias klausimas - ar verta/įdomu/norisi dar ir dar kartą susitikti.
Dar vienas ne mažiau svarbus momentas - merginos ilgiau sprendžia apie vaikino tinkamumą, todėl joms neįpareigojančio bendravimo tęsimas yra svarbesnis, nei vaikinui. Nereikia per daug sureikšminti pradinio pažinties etapo, nes merginos galimybės rinktis šiandien yra tokios pat kaip vaikino.
Įdomu, jog daugiau negu pusė ima ginčytis: „ne, tu manęs nemyli”, kita pusė atsako „ir tu man patinki” ar panašiai. Tačiau atsakymas tokiu atveju vienintelis ir labai paprastas: „Ačiū už komplimentą” . Po tokio atsakymo, vaizdžiai tariant, kamuoliukas kaip ir grįžta jam. O jo elgesio seka gali būti iš esmės skirtinga: pasakęs „Aš jus myliu” galiu parodyti rūpestį ir pasisiūlyti padaryti tą ar aną. Arba galiu pasakyti „Aš jus myliu, todėl man padarykite tą ar aną”. Tai visiškai skirtingos galimo bendravimo kryptys.
Jeigu dabar telefonu pasakau, kad jus myliu, kodėl turite ginčytis, kad ne, telefonu neįmanoma įsimylėti, kas čia per nesąmonė. Ne. Jūs sakote: „Ačiū, Gediminai, man buvo malonu girdėti” ir laukiate kas bus toliau.
Jei sakau: „Man buvo smagu su jumis pasišnekėti”, jūs ramiai: „Man irgi”. Tad aš, pavyzdžiui, klausiu, kad gal jau galim eiti į lovą? Jūs: „Gal ir kvailokas pasiūlymas”.
Noriu pasakyti, kad mano pirmasis teiginys dar niekuo jūsų neįpareigojo – gal buvo per stipriai išsakyta simpatija, gal aš nesugebėjau pasakyti kitaip. Vietoje „myliu“ gal reikėjo pasakyti „jūs man patinkate”, „graži”.
Tai nemokėjimo nustatyti distancijos pavyzdys. O jos nenustačius dingsta pasirinkimo galimybė – arba atmetama: „kaip po tokių kalbų šnekėtis, aš jo nemyliu ir nebendrausiu“ arba „na, gerai aš jį irgi mylėsiu“. Tačiau abiem atvejais distancija pasirenkama neteisinga, nes iš karto mylėti lyg ir neišeina, o atmesti irgi nebūtų protinga.
- O kaip įvertinti vaikiną po pirmo pasimatymo?
- Vertinamojo pokalbio tikslas - atrinkti galimus kandidatus į darbo vietą. Vertinamojo pasimatymo tikslas toks pat - atsakyti į klausimą ar bendras buvimas perspektyvus. Kadangi į jį atsakyti sunku, tereikia nuspręsti, ar su nepažįstamuoju vertėtų susitikti dar vieną kartą.
Vertinamasis pasimatymas nėra nei rungtynės dėl viršenybės, nei pasiplepėjimas su bičiuliu. Ieškantis darbuotojo yra draugiškas su kandidatais, bet nebando jų nei perauklėti, nei pamokyti, nei pralinksminti. Moteris, kuri antrą ar trečią kartą matydama vyriškį skuba išaiškinti jam valstybės ir šeimos tvarkymo taisykles, demonstruoja savo pranašumą, bet negali tikėtis sėkmės.
Yra pakankamai daug būdų sugadinti pasimatymą ir sau pačiai sukliudyti įvertinti pretendentą į draugus. Sparčiausiai tai padaro tos, kurios turi neprotingų išankstinių nuostatų. Kone blogiausia iš tokių nuostatų - priskirti dar menkai pažįstamam žmogui visas buvusio vyro ar draugo nuodėmes. Tiek pat yra bloga užsiminti, jog jis privalės kompensuoti ankstesnes nesėkmes, įrodyti, jog ne visi vyrai yra savanaudžiai suvedžiotojai.
Daugeliui vyrų patiktų stebinti moterį savo finansinėmis galiomis. Deja, ne visi tai išgali. Todėl netiktų į vertinamąjį pasimatymą žvelgti kaip į nemokamus pietus ar vakarienę. Pasiturintis vyras moka skaičiuoti pinigus ir, gal net pats to nesuvokdamas, tikėsis, kad už jo išlaidas tuoj pat turi būti atlyginta. Saikingai uždirbantis nutars, kad jei pirmasis bendras vakaras jam brangiai kainavo, tai kiti vakarai bus dar brangesni. Abu jie pajus - pažintis su aikštinga moterimi nėra jų svajonė.
Per vertinamąjį pasimatymą nederėtų užsiminti apie vedybų svarbą, nes niekas nenori po kelių dienų pažinties svarstyti apie įsipareigojimus. Netiktų kalbėti ir apie norą turėti vaikų, nes nuoširdus vyras prisipažins, jog apie tai šiuo metu negalvoja, o melagis pasakys, kad labai žavisi vaikučiais ir apie juos svajoja. Pirmuoju atveju galima atstumti rimtą kandidatą, o antruoju - apsigauti.
Tokio pokalbio metu savaime iškils klausimas, kodėl tokia patraukli moteris, toks solidus vyras vis dar ieško savo antrosios pusės. Kuo išsamiau į jį bus atsakyta, tuo blogiau. Protingiau šio klausimo aptarimą palikti kitam ir dar kitam kartui.
Nuoširdumas be abejo patrauklus. Pasakojanti apie savo keistus polinkius, ligas, neveiksmingas dietas, sutrikusios psichikos giminaičius moteris mano esanti itin sąžininga. Bet drauge tarsi praneša, jog bendravimas su ja nebus sklandus ir malonus. Jai, kaip ir visoms kitoms, tiktų patarimas - mažiau kalbėti apie save ir skatinti vyriškį išsipasakoti. Kadangi kiekvienam malonu pasamprotauti apie savąją gyvenimišką patirtį, tiktų pasiteirauti, kuo vyras labiausiai didžiuojasi ir ką jis galvoja apie kurią nors moteriai svarbią vertybę (pavyzdžiui, pinigus ar laimę). Galima papasakoti ką nors liūdno ir romantiško, bet ne asmeniško (pavyzdžiui, melodramiško kino filmo siužetą). Pagal reagavimą į jį gana lengva spręsti apie vyriškio emocionalumą. Jį bei šeimos gyvenimui būtiną kantrybę parodo ir elgesys su aptarnaujančiais žmonėmis bei piktas ar atlaidus požiūris į nežymų vėlavimą.
DELFI Piliečiui siųstų laiškų leitmotyvas: esu sėkminga, baigiau mokslus, studijas, turiu gerą darbą, bet pavargau būti sau viskuo ir norisi vyro, kaip užnugario, peties, į kurį galėčiau atsiremti.
- Tai - fakto konstatavimas. Teisingai. Žmonės sukonstruoti kaip porinės būtybės, norintys pažinti pasaulį, mokytis. Sukonstruoti, kaip norintys turėti tam tikrą materialinį pagrindą – kad išsikastų savo olą, susikurtų ten ugnelę, kad ji šildytų.
- Bet skaitytojas vyras atrašo, kad visai nenori niekam būti atrama.
- Belieka pakartoti – jis nesutiko tos, kuria rūpinsis nesusimąstydamas. Kol jis arba ji galvos, ar ne per mažai gavo už pastangas – sėkmingo bendro gyvenimo nebus. Kelias į jį – siekti tarpusavio papildymo.
Vaizdžiai galėčiau tai paaiškinti nupiešdamas dvi laužytas linijas. Kol jos susiderins tarpusavyje, bus sudėtinga, bet kai priglus viena prie kitos – laikysis stipriai. O gali būti dvi lygiagrečios, lengvai tarpusavyje sutampančios linijos, kurias nesunku suglausti, bet jos ir lengvai nuslysta.
Jei nėra tarpusavio papildymo, santykiai nesuteikia žmonėms to, ką galėtų suteikti. Jeigu mergina iš vaikino tikisi atramos, ji praneša ko jai trūksta ir norintis tapti jai artimesniu turi tapti ir atrama. Tokiu atveju vaikinas, kuris mano, kad jam nieko netrūksta, nebent sekso, gaus daugiau nei tikisi, o jų santykiai įgaus perspektyvas. Juose atsiras nepakeičiamas dviejų žmonių ryšys, kurio nepakeis kiti žmonės, kitos galimybės.
- Kaip paaiškintumėte ne vienos merginos pasakymą, kad tik nuvykusios į užsienį suprato, jog yra patrauklios, įdomios. Kodėl ten sulaukė dėmesio, nors Lietuvoje netgi vyriškuose kolektyvuose jautėsi tarsi nematomos?
- Tai lemia skirtingos asistavimo tradicijos skirtingose kultūrose.
Asistavimas turi savo laiptelius. Kaip ir akivaizdu, kad susipažinus iš pradžių susitinkama, paskui galbūt kur nors kartu nueinama, paskui palydėjus gal pasibučiuojama, po to apsikabinama ir taip toliau.
Nesuprastume elgesio, jei ką tik sutiktas vyras po pirmojo „labas“ pabandytų iki pusės nurengti, o po to sakytų: „Galbūt nueikime išgerti kavos“. Kaip ir derėtų pradėti nuo kito galo – iš pradžių kviesti kavos, o paskui nusirenginėti.
Asistavimo tradicijos niekur nesurašytos, bet egzistuoja visuomenėje kaip taisyklės. Iš čia ir kalbos apie ypatingą dėmesį rodančius užsieniečius, kad su jais kitaip.
Priminsiu, jog šiandien vyraujantis šeimos tipas yra vadinamosios homogeniškos santuokos. Tai reiškia, kad sutuoktiniai panašūs amžiumi, išsilavinimu, socialine padėtimi, konfesine priklausomybe ir t.t. Taip yra ne tik dėl visuomenės normų palaikymo, bet ir dėl to, kad tai yra sėkmingiausias variantas.
Skyrybų statistika rodo, kad rečiau skiriasi panašaus amžiaus, panašaus išsilavinimo, panašaus socialinio statuso, tos pačios konfesijos ar abu abejingai žiūrintys į religiją, tos pačios tautybės žmonės.
Atskirai paėmus vieną iš minėtų ir kitų punktų, nė vienas nėra labai grėsmingas. Antai, skirtingas išsilavinimas skyrybų riziką padidina kokiais 3 - 5 proc. Tačiau – įsivaizduokime – jai yra 25 metai, ji su aukštuoju išsilavinimu, katalikė, o jis baigęs tik pradinę mokyklą, 65 metų, sunkiai besiverčiantis, musulmonas. Tokių žmonių santuoka sunkiai įmanoma. Jei kažkokiu neįtikėtinu būdu jie ir susituoks, vargu ar ilgai gyvens. Manau, toks įsivaizduotas pavyzdys paaiškina homogeniškos santuokos principą, o drauge paaiškina, kad santuoka su kitos tautybės, kitos rasės, kito tikėjimo žmogumi didina skyrybų tikimybę.
Taip pat yra su užsieniečiais. Jie galbūt atrodo patrauklūs asistavimo laikotarpiu, bet sukūrus šeimą šis nedidelis minusas, prisidėdamas prie kitų minusų, gali būti reikšmingas.
Jeigu Valentino dienos vakarą kurią nors merginą į restoraną kviečia japonas, jai gal ir bus įdomiau pažiūrėti, kaip jis valgo su pagaliukais. Bet gyventi gali būti geriau su klasės draugu.
Susidomėjimas ir bendro gyvenimo kūrimas nėra tapatūs dalykai. Vaikinui Valentino dienos vakarą gali būti malonu praleisti su mulate striptizo šokėja – gal net nuotykis. Bet gyventi su ja dešimt metų kažin, ar būtų svajonė, kurios jis norėtų. Gal geriau su klasės drauge?
- Ką daryti, kad Lietuvoje vyrų – mažiau nei moterų, o, kaip sakoma vienišių kompanijose, normalių – dar mažiau?
- Visuomenėje iš tiesų paplitęs mitas, kad moterų – daugiau nei vyrų. Statistiškai šis teiginys be abejo teisingas: Lietuvoje 1000 vyrų tenka per 1100 moterų. Todėl kai kurios merginos iš anksto turi nuostatą, kad vyrų trūksta.
Kalbant apie kiekybę, dar reikėtų užsiminti, kad Lietuvoje yra rajonų, kuriuose darbingo amžiaus vyrų – maždaug apie 10 proc. mažiau, negu moterų.
Ne mažiau svarbus klausimas – kokybė, su kuria Lietuvoje akivaizdžios problemos. Pakanka paminėti vieną ir gana esminę: valdžia, kuri nuolat laikosi patriarchalinių tradicijų (o Lietuvoje mėgstama kalbėti apie patriarchatą), vyrais nepasirūpino.
Moterų išsilavinimas pastebimai didesnis: trys penktadaliai specialistų su aukštuoju išsilavinimu yra moterys. Turint omenyje, kad vyrų su aukštuoju išsilavinimu tėra tik du penktadaliai, beveik pusė moterų su aukštuoju išsilavinimu negali ištekėti už vyro su analogišku išsilavinimu, nes jų tiesiog nėra.
Santuoka su žemesnio išsilavinimo vyru didelei daliai jų atrodo nepriimtina ar bent ne pats geriausias pasirinkimas, todėl nukeliamos ir nukeliamos vedybos.
Jeigu valstybė nesuformuluos labai aiškaus tikslo, kad vyrų ir moterų išsilavinimas privalo susilyginti, gilinsime šią demografinę problemą.
Tai iliustruoja ir DELFI skaitytojų laiškai, apie tai vienišos moterys negali susirasti sau poros.
Prie to prisideda ir išskirtinai atgyvenusi, į XIX a. visuomenę, kuri konkuravo dėl išteklių, orientuota ugdymo sistema. Tiesiai to nepasakant, šiandien ugdomi sugebantys agresyviai konkuruoti.
Atgyvenusioje ugdymo sistemoje nėra sąvokos „laimingas žmogus“, nėra tikslo ugdyti laimingą žmogų.
- Kas yra laimingas žmogus?
- Sugebantis dirbti, džiaugtis gyvenimu ir mylėti. Valentino dieną daugiau kalbame apie gebėjimą mylėti. O artėjimas prie šio gebėjimo tai ir gebėjimas kurti santykius su kitais, bendrauti su kitais, būti bendruomenės dalimi.
Tačiau mokykloje geriausiu atveju rasime trumputį fakultatyvą, kuriame būtų ugdomi bendravimo gebėjimai, kitos lyties supratimas.
Laimingo žmogaus savybės – pakankamai gerai ištirtos, tačiau šiuolaikinė ugdymo sistema į tas savybes neorientuota, todėl jaunas žmogus negauna nei žinių, nei įgūdžių, kaip suprasti save, kaip suprasti kitą lytį ir kaip bendrauti.
Visų pirma, žmogus turi būti empatiškas - suprantantis kitų žmonių jausmus. Kone svarbiausia laimingo žmogaus savybė – bendruomeniškumas. Taip pat optimizmas, atvirumas naujovėms.
Svarbus ir išsilavinimas, fizinė, psichinė sveikata, narkotikų vartojimas/nevartojimas, kitų stimuliuojančių medžiagų saikingas vartojimas. Neabejojimas, kad yra vyras ar moteris, pozityvus savęs vertinimas.
- Vienišiai. Jų buvo visais laikais, padaugėjo ar tiesiog atviriau apie tai kalbame?
- Šitas klausimas yra sunkus, todėl, kad realios statistikos ne tiek daug turime. Žinomas niekada neregistravusių santuokos skaičius, bet ar jie vienišiai, ar gyvena nepatvirtinę savo santykių juridiškai yra keblu įvertinti.
Jei kalbėsime apie sąlyginai netolimą istoriją – mūsų tėvų gyvenimą, kokius 1980-uosius, tuo metu vidutinis santuokos amžius moteriai buvo 21 metai, vyrui 23 metai.
Šiandien šie skaičiai keltų rūpestį, ar 21 metų ne per anksti tekėti, ar nereikėtų prieš tai baigti mokslų?
Dabar pirmos santuokos vidutinis amžius moteriai pasistūmė iki maždaug 24, 5, vyrui 27 metų, tad bent demografiškai tie pokyčiai atrodo reikšmingi.
Jei pažvelgtume į prieškario Lietuvą, lyginant su šiandiena, gyventa labiau „prie šeimos”. Prisiminkime Juozo Tumo Vaižganto Mykoliuką – jis negyveno vienas, buvo prie šeimos, todėl tas vienišumas buvo kitoks, nei šiandien.
Dabar matome, kad vis daugiau jaunų žmonių sąlyginai ilgai gyvena su tėvais. Todėl vienareikšmiškai sunku atsakyti į klausimą, ar daugėja vienišių.