„Išgijusi nuo tuberkuliozės pasiprašiau čia. Pinigų iš vaikų neprašau, negaunu, nenoriu žemintis“, – pasakojo čia apsigyvenusi tris vaikus užauginusi Danguolė. Savo trijų užsienyje gyvenančių vaikų 66 metų moteris teigia nemačiusi jau daug metų.
Šiandien ji tenorinti ramybės. Eilėje prie socialinio būsto nuo pirmųjų ją skiria daugiau kaip trys šimtai laukiančiųjų. Mirtis jai atrodo arčiau nei išsvajotasis atskiras, jai vienai skirtas kambarys. Kartu su ja viename kambaryje prieglobstį rado ir trijų sūnų motina 65 metų Vida. Du jos sūnūs gyvena Australijoje, vienas – Anglijoje. Pastarajam grįžus į Mažeikius, susitinka automobilyje. Sūnus jai nuperka, ko reikia, duoda šiek tiek pinigų. „Kol kas man čia gerai, kad tik būtų ramu. Tegul apie mane šneka, ką nori. Tegul tik man pasako, koks laikas, kiek valandų, daugiau nieko man nereikia“, – kalbėjo moteris.
Pasiliko arčiau daktarų ir kapų
Į Mažeikių nakvynės namus – galutinę benamių varguolių priebėgą – panašūs žmonės patenka socialinių darbuotojų rūpesčiu, dažnai pasiligoję, tiesiai iš slaugos įstaigų. Kas kita – senelių prieglauda. Ši įstaiga – aukštesnio rango, didesnę pensiją gaunantiems senjorams. Čia patenkama savo noru, neretai pasitarus su užsienyje gyvenančiais vaikais.
Rusijoje gyvenančios vienturtės dukters aštuoniasdešimtmetė motina globos įstaigą pasirinko dėl to, kad iš čia ji geriausiai pasiekia medikus. Be to, po mirties tikisi lengviau pasiekti netolimose kapinėse palaidotos motinos sielą. Artimi kapai su artimiausiais žmonėmis – vienas svarbiausių Reginos (vardai šiame tekste pakeisti) gyvenimo atskaitos taškų. Savo kojomis kapinių ji pasiekti, tiesa, nebegali. Tačiau žino, kad anksčiau ar vėliau ją ten nuveš ir paliks visam laikui.
„Gruodžio 5-ąją, užpernai, sėdau į autobusą ir atvykau į Nakvynės namus“, – pasakojo Danguolė. Nežinia kada savo vaikus mačiusi motina su jais pasikalbanti telefonu. Pagrindinės temos – mokslai, darbas, gyvenimas. Kartais ji ir pati abejojanti, ar tokie pokalbiai nėra vien apgavystė. Juk jei nematai žmogaus, negali būti tikras, su kuo šneki. Ar tai tikrai jos vaikai?
Pinigai išplaukė ir neparskrenda
Iš Danguolės pasakojimo galima įtarti, kad vaikai vis dėlto bandė motinai atsiųsti pinigų, naudodami interneto perlaidų sistemą, tačiau motina taip ir nepajėgė tų pinigų pasiimti. „Sklando ore tie pinigai“, – linguoja galvą Danguolė.
Butą Danguolė pardavusi, o pinigai kažkur „netikėtai išplaukė“. Vienai draugei paskolino 500, kitai – 300 litų. Iki šiol pinigai negrąžinti, bet ji nereikalaujanti.
Į nakvynės namus pateko iš ligoninės. Ten gydėsi tuberkuliozę. Pasigydžiusi pareiškė norinti į nakvynės namus.
Nepajėgė prisitaikyti
Iš darboviečių prisimena naftos perdirbimo produktų gamyklą. Dirbo mėginių ėmėja: „Ilgai nedirbau. Susipykau su chemike, spyriau į dėžę, trenkiau durimis ir išėjau. Išvažiavau iš pamainos. Iš mažų dienų esu karinga. Liepė man važiuoti iki rezervuarų, tačiau buvo blogas oras: pūtė bjaurus, stiprus vėjas. Pasakiau jai: „važiuok pati, juk už nelaimingą atsitikimą mane besiuntinėdama neatsakysi“. Nuo pat mažų dienų buvau karinga“.
Kol nesusirgo tuberkulioze, gyveno lūšnoje. Neturėjo kur gyventi, pasirinkimo nebuvę. Iki tol gaudavo rekomendaciją ir nuomodavosi kambarį. „Jei niekas nepažįsta, nenori priimti – mat, ant kaktos neparašyta. Visi bijo, nes žino, kokia aplinkui liaudis. Net ir bobos suktos ir bjaurios“, – aiškino Danguolė.
Danguolės pasakojimas – iš užuominų. Lūšnoje ji gyvenusi su dvejais metais už ją jaunesniu draugu: „1949 gimimo, mano įbrolis. Su juo gyvenom ne kaip ženoti žmonės, o kaip geri draugai. Nesimušėm, iš bendro katilo valgėm, čerką išgerdavom. Bet kad atsirado trečias. Tas žmogus susidėjo su mano įbroliu, pradėjo mane apkalbinėti. Jis ir mano lovą pridirbo. Prišiko lovą ir apšiko širdį. Bet labai nenusiminiau“.
Būtų toje lūšnelėje likusi, jei ne liga. Gyvenimu valdiškoje įstaigoje nesiskundžia. Pasakodama savo istoriją netgi šypsosi: „Man čia pasakė, kad keiksmažodžių neturi būti. Stengiuosi nesikeikti“.
Iš nakvynės namų Danguolė norėtų išeiti, tik nebeturi kur. Mažeikių senamiesčio trobelėje už virtuvę ir kambariuką galėtų mokėti 150 litų per mėnesį. Pensijos gauna 350 litų, jai liktų 200, taigi užtektų. Yra ir pigesnių kambarių: ir po 50, ir po 80 litų, bet reikia rekomendacijos. Nuomojantieji kambarius geriau esą įsileidžia jaunus vyrus, ypač moksleivius.
Danguolė keturviečiame kambaryje įsikūrusi kairiajame kampe, prie lango. Vieneriais metais už ją jaunesnė jos kaimynė Vida – arčiau durų.
Vida vaišina mane šokoladiniais saldainiais, tačiau jos kalba – gerokai trumpesnė. Vidos svajonė – pagyventi socialiniame būste. Stovi eilėje, tačiau jos eilės numeris atima viltį. Nesiprašo ji ir į sūnaus šeimą. „Su marčia nesutariu. Jei apie mane nešokinėja, man nepatinka“, – sako Vida.
Nakvynės namai jai – tai, kas neišvengiama ir ką reikia iškentėti su dėkingumu – kad čia priėmė. Tačiau artima bendrystė su tame pačiame kambaryje gyvenančia keturiasdešimtmete bename jai vos pakeliama: „Aš negaliu... Valgydama ji šnypščia, ir tada mane verčia vemti. Pavalgau, kai ji išeina laukan. Kad protelis būtų sutrikęs, tai galėtum čia gyventi. O dabar man taip nėra, nors ir esu labai ligota, visas organizmas sutrikęs, prastas kraujas. Nežinau, kaip bus toliau“.
Vida kuris laikas vaikščioja tik su ramentais. „Kas bus, kai sykį nebegalėsiu?“ – klausia ji savęs.
Aplanko dusyk per metus
Prie Vidos lovos nakvynės namuose, skirtingai nei prie motinų lovų senelių globos namuose, nei jų vaikų, nei kitokių nuotraukų nepamatysi.
Buvusi medicinos sesuo Regina Mažeikių vaikų našlaičių ir senelių globos namuose gyvena trylika metų. Šiandien jai – 82-eji. Buvusius gyvenimo džiaugsmus senelių prieglaudoje medikei primena ant spintelės prie lovos paremta išblukusi jaunos moters su vaikais nuotrauka. Ją puošiančios linksmos skulptūrėlės čia kažkodėl atrodo liūdnos. Virš jų – religiniai paveikslai, sieninis plėšomas kalendorius.
Anuomet jaunai nuotraukos moteriai dabar – 56-eri. Šiaurės Lietuvos pasienio miesto globos įstaigoje gyvenančią mamą ji aplanko du kartus per metus.
Globos įstaigą Regina kadaise pasirinko, norėdama palengvinti savo ir artimųjų dalią. Vienturtės dukters gyvenimas užsienyje irgi nėra lengvas. Sunkiai suduria galą su galu. Neseniai palaidojo vyrą, onkologinė liga į kapus anksti nuvarė sūnų – vieną iš trijų dukters vaikų. Su motina pasikalba telefonu, dažniausiai – labai trumpai ir dalykiškai. Telefono ryšys tarp Rusijos ir Lietuvos – labai brangus.
Reginos dukra kadaise ištekėjo už ruso karininko, šis gaudavo neblogą atlyginimą. Dukra mylėjo ir augino tris vaikus, jos darbo stažas tesiekia 17 metų. Prieš metus išėjo į pensiją. Jos mėnesio pajamos labai menkos – lietuviškais pinigais tesiekia vos 400 litų. Vien už būstą Kaliningrade tenka mokėti 700 litų kas mėnesį. Jei ne vyresniojo sūnaus parama, būtų buvę blogai. Neseniai į šį vyro testamentu iki gyvos galvos našlei paliktą butą parsikraustė dukros šeima – būsią lengviau mokėti už komunalines paslaugas.
Užsidirbo insultą
„Dirbau labai sunkiai, grįžusi griūdavau į lovą be jėgų su visais batais. Vyras man juos nuaudavo“, – prisiminė Regina. Vieną dieną teko apsispręsti ir išeiti iš darbo, apsiriboti darbais sodybos darže, namų ūkiu. Augindavo bulves, pomidorus, kitokias daržoves.
Nesibaigiantį jos darbų maratoną nutraukė netikėtas insultas. Tada jai buvo 68-eri.
„Gulėjau ligoninėje po insulto. Buvo vasario mėnuo. Vyras ėjo manęs lankyti, paslydo, susilaužė peties sąnarį. Begydant sąnarį man jį ir numarino. Prieš tai buvo visiškai sveikas“, – netikėta vyro mirtis Reginą tebeskaudina iki šiandien.
Patikimų karšintojų nesurado
Pasigydžiusi du mėnesius ligoninėje Regina tris mėnesius išgulėjo ligoninės slaugos skyriuje. Tada pas ją iš Kaliningrado atvykusios dukra su anūke. Ketinusios močiutę parsigabenti į savo namus.
„Dukra pabuvo pas mane visas savo atostogas – du mėnesius. Tačiau į Rusiją aš pas juos nevažiavau... Ir negaliu pasakyti kodėl. Ir žentas – draugiškas, šeimos žmogus, ne girtuoklis, malonūs ir anūkai. Bet ta rusų kalba... Viskas aplinkui būtų buvę tik svetima kalba... Ir dukros šeima negalėjo čia besugrįžti – jos vyras čia darbo nebūtų gavęs. Ir anūkai tuo metu mokėsi aukštosiose mokyklose“, – pasakojo moteris.
Tuosyk jos su dukra sutarusios ieškoti žmogaus, kuris už palikimą sutiktų Reginą nukaršinti. Pirmoji į kvietimą atsiliepusi moteris, kurią buvusi medikė demaskavo vos pažvelgusi į veidą: alkoholikė. Antroji pretendentė pasirodė ir išsipusčiusi, ir su gražiausia šukuosena. Tačiau mažame mieste po gražiu paviršiumi nepasislėpsi, viskas matoma kaip ant delno. Reginos kaimynė pašnibždėjusi, kad toji ją numarintų per porą mėnesių: panašių istorijų gražuolės karšintojos gyvenime jau bene septynios.
Vos nesudegė
Galiausia nutarta sodybą parduoti, vietoje jos įsigyti vieno kambario butą. Kurį laiką silpnai besijaučianti moteris čia naktimis kartu pabūti ir valgiui nupirkti, pagaminti samdėsi pagalbininkę.
Po to kurį laiką glaudėsi pas seserį kaime. „Pamenu, ruošėmės Kalėdoms, sesuo rūpinosi stalu, laukėme mano dukters. Atvažiavo su anūke, netgi užsisakę specialų talpų automobilį. Susidėjau indus, drabužėlių, patalynę, televizorių. Bevalgant pietus atneša man laišką iš savivaldybės su pasiūlymu apsigyventi senelių globos namuose. Tada prisiminiau, kaip padėjau savo draugei iš kaimo parašyti prašymą. Kai ji parašė, tas žmogus manęs ir klausia: „O jūs, ponia, kodėl nerašot?“, – pasakojo Regina. Prašymą ji parašiusi juokais.
„Nesakiau nei dukrai, nei vyrui, niekam, nenorėjau skandalo“, – prisiminė moteris. Savivaldybės rašte buvo nurodyta atsiliepti ir susitvarkyti dokumentus per trumpą laiką – kitaip jai skirta vieta prapulsianti.
Nors dukra, anūkė ir sesuo puolusios į ašaras, Regina apsisprendusi. Su dukra susitarusios, kad mama pabandys pagyventi globos įstaigoje porą mėnesių, o paskui gal nutarsianti kitaip.
Dažniau lanko svetimi
„Iš pradžių neatrodė gerai. Žmonės – nepažįstami. Kai išeidavau, nežinodavau, kuriais laiptais lipti, paklysdavau. Nesupratau, su kuo galima kalbėtis. Bet po truputį susipažinau, darbuotojai pasirodė labai malonūs, rūpestingi, ir maitina čia neblogai, ir apskalbia. Apsipratau per tuos du mėnesius. Kai manęs parsigabenti atvyko žentas, nebevažiavau“, – graudindamasi kalbėjo Regina.
Buvusi medikė – viena aktyviausių globos įstaigos gyventojų. Ji ir dainininkė, ir įstaigos organizuojamų išvykų keliauninkė, neseniai ją išrinko įstaigos metų senjore.
Artimiausiai Reginos draugei šiuose namuose – 90 metų, ji Reginą aplanko apsirgusią. Neįgali sesuo ją matanti kur kas rečiau – kas du mėnesius, Klaipėdoje gyvenantis brolis – vos kartą per metus, kito rajone gyvenančio brolio ji nėra mačiusi trylika metų. Kadaise įnikęs girtauti, pamažu nutolę vienas nuo kito.
„Nagi nėra taip, kaip namuose. Nėra tokio glaudaus bendravimo. Sugyvename, nesibarame, nesimušame, pasikalbame. Tačiau širdyje žmogus jautiesi vienišas“, – prisipažino Regina.
Duktė į anapus nelydės
Geriausia Reginos draugė dabar – radijas. Kadaise buvusi aistringa skaitytoja, moteris šiuo metu pajėgianti per kartą paskaityti vos du knygos puslapius – ima mirgėti akyse. Anksčiau mėgdavo dar megzti, tačiau dabar – vis sunkiau apskaičiuoti, kaip išvingiuoti mezgant kojinės kulną, nebeklausanti galva nei rankos.
Labiausiai Reginą prie globos įstaigos riša gerai organizuota sveikatos priežiūra. Įstaigos darbuotojos padedančios susisiekti su medikais, parūpina transportą. Ligotai moteriai, be šeimos gydytojo, reikia įvairių specialistų pagalbos: kardiologo, neurologo, endokrinologo.
Pensijos ji gaunanti 850, prie to kas mėnesį prisidurianti 70 litų našlės pensijos. Atskaičius už pragyvenimą globos įstaigoje, jai lieka 220 litų. Už juos ji anaiptol negali nusipirkti visų jai reikalingų vaistų.
„Esu jau labai sena. Mirties nebijau, tik jos fakto – kaip reikės tą momentą išgyventi, kaip ištverti“, – sako Regina. Jau seniai susitaikė su mintimi, kad ją palaidos ne duktė, o įstaigos darbuotojai ir gyventojai. Dukra į laidotuves paprasčiausiai nesuspėsianti.