Be to, jauni lietuviai nesijaučia prastesni nei vakariečiai, o netgi atvirkščiai – pranašesni. „Kai jie išvažiuoja į Vakarų valstybes, supranta, kad mūsų – rytiečių – alkis ir plėšrumas yra didžiulis pranašumas“, – tikina E. Mildažytė.
Dėl po nepriklausomybės atsiradusios galimybės išvykti į Vakarus paskutinės lietuvių kartos jau yra gyvenusios, dirbusios ar besimokiusios užsienyje. Todėl, pasak O. Lapino, Lietuvoje atsirado daugiau mandagumo kasdieniame gyvenime bei aptarnavimo srityje.
„Jaunesni žmonės daugiau šypsosi, o tai kartai, kuri gimė iki 1980-ųjų ir gyveno tarybinėje visuomenėje, būdinga nesišypsoti nepažįstamiems žmonėms. Šis bruožas iki šiol išliko kai kuriose posovietinėse šalyse“, – portalui LRT.lt teigė psichologas psichoterapeutas.
Kaip teigia LRT televizijos laidų vedėja E. Mildažytė, Lietuvos vaikai tapo pasaulio piliečiais ir europiečiais: „Net ir emigrantai, nesvarbu, kad plauna lėkštes ar dvejus metus slaugo senelius, žino, kad jei sutiks vaikiną su dredais ir 25 auskarais, jis tavęs nepastums eilėje ir nespjaus tau po kojomis, palauks, kol įlipsi pirmas į metro. Mūsų jaunimas perima šį elgesį ir tai yra labai gerai.“
Pasak E. Mildažytės, šiuolaikinis jaunimas į viską žiūri daug paprasčiau, yra mažai prisirišęs prie materialių dalykų. „Mūsų karta yra įpratusi pastatyti namą su 17 kambarių ir po to kęsti žiemą, nes visus tuos kambarius reikia šildyti, o jie verčiau išvažiuoja už tuos pinigus į kelionę“, – tęsia E. Mildažytė.
O. Lapino teigimu, paskutinius šimtmečius lietuviai buvo labai prisirišę prie tėvų, pareigos ir tradicijos, tačiau dabar visa tai yra pakitę.
„Anksčiau visiems buvo būtina susitikti per šventes, padėti nuimti derlių, įsigyti žemės ir ją įdirbti. Šitas bruožas keičiasi, šiuolaikinė karta neužtrunka Lietuvoje, daug galvoja apie gerą išsilavinimą ir darbą.
Tačiau jaunas žmogus yra finansiškai priklausomas nuo tėvų ir gal net ilgiau, nei buvo jo tėvai priklausomi nuo savųjų. Jis dar neturi savo pajamų, tėvai perveda dideles sumas pinigų, bet psichologinės ir tradicinės priklausomybės jis stengiasi neturėti ir nori mąstyti vakarietiškai“, – LRT.lt dėsto pašnekovas.
Tačiau, anot O. Lapino, žemę vis dar vertina karta, kuriai dabar yra 36 m. ir daugiau: „Jie siekia ją turėti, nesvarbu, kad ilgai gali joje nieko nestatyti. Tai daugiau ne pragmatinis, o sentimentalus požiūris, kad turi vietą, kur gali nuvažiuoti. Šiuolaikinis 40-metis greičiausiai kur nors turi sklypą, o 25–33 m. to sklypo nenori.“
Ji pastebi, kad per nepriklausomybės metus atsiskleidė lietuvių verslumas, žmonėms atsirado galimybė mokslą paversti pinigais: „Lietuviai supranta, kad ne šventieji puodus lipdo. Man atrodo, kad ta jaunoji karta, kuriai yra 20 metų, jaučiasi gerokai pranašesnė. Kai jie išvažiuoja į Vakarų valstybes, supranta, kad mūsų – rytiečių – alkis ir plėšrumas yra didžiulis pranašumas, nes mums vis dar reikia, mes vis dar siekiame ir turime tikslų.“
Linki atsisakyti ksenofobijos ir labiau atsipalaiduoti
Savo ruožtu E. Mildažytė linki išmokti gerų manierų, pradedant pasisveikinimu ir grakščiu atsisėdimu.
„Taip pat reikėtų labiau atsipalaiduoti, mažiau kelti sau materialių reikalavimų, bet daugiau intelektinių ir emocinių. Reikėtų išmokti džiaugtis, kad gyvename nuostabioje šalyje, kur yra keturi metų laikai ir nėra žemės drebėjimų. Mes turime džiaugtis tuo, ką pasiekėme, o per 25 metus pasiekėme milžiniškų dalykų“, – sako E. Mildažytė.