– Ponia Miliūte, praėjusiuose rinkimuose žmonės, tikėtina, balsavo už Ritą, šiuose rinkimuose tikriausiai dalis už Rūtą, dalis – už Ritą. Jaučiatės jai skolinga? Nes Rita Miliūtė, akivaizdu, yra žymiausia Lietuvoje žurnalistė moteris.
R. Miliūtė: Taip, kaip ir prieš ketverius metus, taip ir dabar sakau, kad jei pati Rita nuspręstų dalyvauti rinkimuose, manau, ji pasiektų dar geresnių rezultatų. Tiek ji, tiek ir aš esame pasakiusios „atsiprašau, jei kažkas susimaišėte“. Kita vertus, manau, kad visgi politikoje esu neatsitiktinai. Nesu žmogus iš gatvės, kuris vieną dieną nusprendė būti įrašytas į sąrašą. Dar besimokydama mokykloje nusprendžiau, kad noriu studijuoti politikos mokslus ir savo ateitį, karjerą sieti su politika.
Manau, kad pavardė galbūt ir padėjo. Kartais galbūt gali ir pamaišyti, nes nebūtinai visi žymūs žmonės yra labai mėgstami ir mylimi. Kita vertus, ši kadencija man – antra, jausiuosi labiau užtikrinta ir pasitikinti savo jėgomis. Ir balsų, lyginant su 2016 m., gavau beveik dvigubai daugiau.
– Judviejų, pone Maldeiki ir pone Valinskai, situacija yra gana panaši, nes ponas Maldeikis gavo 9,5 tūkst. pirmumo balsų, ponas Valinskas – beveik tiek pat, jus skiria viso labo 28 balsai. Po reitingavimo užimate 20-ąją ir 21-ąją vietas. Paklausiu paprastai: kodėl Seimas?
M. Maldeikis: Seime dirbu jau labai daug metų, daugiau nei dešimtmetį. Pradėjau nuo pačios apačios, kopiau karjeros laiptais. Tapimas Seimo nariu yra tarsi natūrali to išraiška. Buvau padėjėjas, patarėjas, tada atstovavau Seimui Briuselyje, o dabar tapau Seimo nariu. Tad tai – natūrali eiga. Didysis šuolis ir išėjimas iš komforto zonos yra tik tas, kad buvau valstybės tarnautojas, o dabar tapau politiku.
A. Valinskas: Mano istorija beveik identiška, tik Briuselyje nedirbau, turėjau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario mandatą. O visa kita – labai panašu: buvau Seimo nario padėjėju, patarėju. Tad tas darbas yra labai natūralus: tenka kasdien prisiliesti prie darbų, kurie yra Seimo nario pareiga ir kasdienybė. Tai – natūralus procesas, kartais pagalvoji, kad gali kažką padaryti geriau. O kaip geriau padaryti, jei ne tampant Seimo nariu?
– Kalbant apie jūsų šeimų politines patirtis, ir vieno, ir kito tėvai yra buvę politikai, nors vyresniojo Arūno Valinsko profesiją ir veiklą yra sudėtinga apibūdinti dviem ar trimis sakiniais. Bet kuriuo atveju, su politika susijusios abiejų jūsų šeimos, bet kodėl pasirinkote TS-LKD? Nes nei vieno, nei kito tėvai su šia partija nebuvo susiję.
M. Maldeikis: Tai – subrendimo ir vertybių reikalas.
– Brandūs žmonės renkasi TS-LKD, skirtingai nuo jūsų tėvų, taip sakote?
M. Maldeikis: Mano gyvenimiška patirtis buvo tokia: kai buvau jaunas, buvau radikalesnis, „kairesnis“, įsivaizdavau, kad tam tikri sprendimai yra pasiekiami vienu būdu. Bet gyvenime atsiranda atsakomybė, šeima, vaikai, ir supranti, kad gyvenimas yra truputį kitoks nei įsivaizdavai, kai buvai jaunas. Ateina tam tikras supratimas, kitaip pradedi žiūrėti ir į pačią visuomenę, kiek žmogus yra racionalus, kur mes einame. Natūraliai susisiejo keliai su TS-LKD. Nesu partijos narys, laikau save šiek tiek laisvamaniu, bet „dešiniosios“ vertybės man yra ganėtinai artimos.
– Pone Valinskai?
A. Valinskas: Aš šiek tiek paprieštaraučiau. Manau, kad tėčio politinė istorija yra bent šiek tiek susijusi su TS-LKD, ta žymioji 2008-2012 m. naktinės mokesčių reformos koalicija ir draugai iš nelaimės. Vis tiek jo politinė karjera yra pakankamai artimai susijusi su šia partija. Ir kaip vieną iš šios partijos pasirinkimo priežasčių aš įvardyčiau šią: 2008 m. buvo parodyta, kad kai ateina krizė, reikia priiminėti labai nepopuliarius, bet būtinus sprendimus tam, kad valstybė išgyventų. Ši politinė jėga taip ir padarė. Tai – ugnimi išbandyta jėga. Galimai kažkas panašaus laukia ateityje. Tad reikia suprasti, kas galės geriausiai palaikyti Lietuvą.
– Bet jūsų apsisprendimui eiti su TS-LKD lemiamos įtakos turbūt neturėjo koks nors būsimos krizės laukimas?
A. Valinskas: Ne. Manau, kad tas veikimo metodas ar įsipareigojimas būtiniems reikalingiems sprendimams įsijungia ne tik kai ateina krizė. Tai yra tam tikras veikimo metodas.
– Ponia Rūta, mes jau esame kalbėję apie jaunus žmones politikoje. Jūs nutarėte vėl eiti į Seimą. Kodėl? Manote, kad politinė veikla yra jūsų viso gyvenimo kelias?
R. Miliūtė: Politinę veiklą būtų labai drąsu pavadinti viso gyvenimo keliu, juo labiau – darbą Seime. Ten tikrai neplanuoju praleisti ateinančių 15 ar 20 metų. Bet visgi pirmoji kadencija atnešė labai daug pamokų.
– Kokios tai pamokos?
R. Miliūtė: Pavyzdžiui, pamatyti iš vidaus, kaip priimami sprendimai.
– Na, tam laiko tikrai pakako.
R. Miliūtė: Taip, pakako. Kai kuriuos dalykus pavyko padaryti, kai kurių – ne. Matau, kad yra prasmės tuos darbus tęsti ir toliau, turint daugiau pasitikėjimo, žinių ir patirties. Tikrai matau prasmę dirbti toliau, bet negaliu pasakyti, kad iki gyvenimo pabaigos norėsiu būti tik politikoje. Bet šiandien šiuo pasirinkimu džiaugiuosi, tai atneša labai daug iššūkių ir pamokų. Aš ir mano šeima iki tol nebuvome susiję su politika, nė vienas iš mano šeimos narių nėra aktyviai dalyvaujantis politikoje ar užimantis aukštus postus. Bet turiu norą prisidėti prie pokyčių, tai mane nugalėjo ir pastūmėjo į politinę veiklą.
– Taigi, „apie ką“ yra Seimo narė Rūta Miliūtė?
R. Miliūtė: Praėjusią kadenciją didele dalimi buvo apie jaunimo politiką, lyčių lygybę, taip pat – užsienio politiką. Tikiuosi, kad naujoje kadencijoje daugiau dėmesio bus skiriama šioms sritims, taip pat – inovacijoms, technologijoms ir skaitmeninei ekonomikai.
– Matai, tas pats klausimas jums – ar yra sritys, kuriose esate užsiangažavęs, kur norėtumėte skirti visą dėmesį?
M. Maldeikis: Be abejo, jau daugiau nei dešimt metų dirbau su Europos reikalais ir šiuos darbus tęsiu. Į Seimą atėjau todėl, kad jaučiu tam tikrą darbotvarkės trūkumą kalbant apie ES reikalus. Mano įsitikinimu, mes ten turime vadybą, bet neturime politikos. Mes negalime sau aiškiai artikuliuoti, ko norime iš ES, kokios ES norime, kaip ją įsivaizduojame, kas yra įstatymų viršenybės principas ir pan.
– Ką turite mintyje sakydamas „mes“?
M. Maldeikis: Valstybę. Savo misiją šioje kadencijoje įsivaizduoju taip: atrasti, pamatyti darbotvarkę, padaryti ES politiką politišką. Toks paradoksas: gyvename šalyje, kuri visiškai priklausoma nuo užsienio faktorių, tačiau tuo pat metu gyvename tartum „Dievo užantyje“, stengdamiesi realiai neliesti rimtų užsienio politikos klausimų, kurie iš tiesų svarbūs. Mes gyvename laikais, kai vyksta tam tikras JAV pozicijos keitimas – tai nėra tik prezidento klausimas – mes turime suprasti, ką tai reiškia Lietuvai. Yra daug įvairių faktorių, kurių nėra mūsų darbotvarkėje.
– Turite omeny daugiau tarptautiškumo Seimo politikoje?
M. Maldeikis: Taip, daugiau politikos užsienio politikoje.
– Arūnai, ką jūs esate numatęs?
A. Valinskas: Jei reikėtų išskirti kelias sritis, tai būtų žmogaus teisės, užsienio politika, galbūt kažkiek – teisingumas, teisėkūra, krašto apsauga.
– Jūs esate tarnavęs kariuomenėje?
A. Valinskas: Taip.
– Kiek laiko tarnavote?
A. Valinskas: Ketverius metus.
– Tad vien dėl gyvenimiškos patirties jums natūraliai artimos gynybos temos?
A. Valinskas: Taip. Nors nesu karininkas, bet kai praeini tam tikrus dalykus, natūraliai įgyji suvokimą. Ir pratybų metu, ir padedant ruoštis tarptautinėms pratyboms teko bendrauti su karininkais. Tokia patirtis natūraliai praverčia.
– Rūta, koks yra vyraujantis požiūris į jaunus politikus Lietuvos politikoje? Kokį susidarėte įspūdį? Ar jūsų iniciatyvoms rodomas lengvas ignoravimas, ar priešingai – jos yra prioritetas? Koks jūsų įspūdis?
R. Miliūtė: Tiesą sakant, įspūdis – geresnis nei galėjau įsivaizduoti prieš tapdama Seimo nare. Šio klausimo esu sulaukusi ne kartą.
– Galite sakyti, kad esate girdima, jūsų klausomasi, į jūsų nuomonę įsiklausoma?
R. Miliūtė: Tam tikrais klausimais – tikrai taip. Manau, kad kiekvienas, tapęs Seimo nariu, nesvarbu, koks jo amžius ar ką veikė prieš tai, pirmiausia turi užsitarnauti tam tikrą reputaciją ir manau, kad man pavyko tai padaryti. Esu girdima ir frakcijoje, tam tikrais klausimais pavyksta pasiekti sutarimą ir su kitų frakcijų kolegomis.
– Ar kelias į autoritetą jaunam žmogui, jūsų nuomone, yra ekspertinė kompetencija tam tikrose siaurose srityse?
R. Miliūtė: Iš dalies – taip. Tai yra vienas iš patarimų, kurį esu gavusi iš vieno žymaus politiko kadencijos pradžioje: „išsirink temą, kuri tau artimiausia ir būk pati geriausia toje temoje“. Bet visgi manau, kad Seimo nario mandatas neapriboja galimybės būti vieno klausimo politiku ir leidžia dalyvauti įvairių sprendimų priėmimo procese. Tad manau, kad yra gerai turėti prioritetines sritis, bet nereikėtų tuo apsiriboti, nes Seimo nario darbas yra labai platus.
– Matai, jūs visi esate jauni, ambicingi žmonės ir turbūt galvojate, kaip turėti savo vietą toje politinėje paletėje, ar tai būtų mažesnė bendruomenė, ar visa frakcija, ar parlamentas. Kaip įsivaizduojate, kaip galite tapti girdimas, matomas ir žinomas politikas Lietuvoje, ne vien todėl, kad jūsų tėvai yra pažįstami 90 proc. visuomenės?
M. Maldeikis: Turiu savo kelią. Manau, kad neblogai išmanau kelias temas, kurios man yra labai artimos, kuriose dirbau daug metų. Tiesiog noriu jose specializuotis ir siekti, kad tam tikros temos asocijuotųsi su manimi ir visuomenės akyse aš būčiau tas žmogus, kuris supranta, ką kalba toje temoje.
– Na, bet europinė darbotvarkė, tarptautiniai klausimai yra dalykai, kur bent jau jūsų frakcijoje galėčiau rasti kokius 5-6 asmenis, giliai išmanančius šią temą. Bet ar yra kažkas, kur norėtumėte būti pats geriausias?
M. Maldeikis: ES klausimai. Mūsų frakcijoje tikrai yra daug nusipelniusių ir žinančių, apie ką kalba, žmonių. Bet manau, kad įnešiu kiek kitokią gaidelę į frakcijos pozicijas dėl ES klausimų. Manau, mano reitingavimas nebuvo vien pavardės klausimas.
– Sakykime, ir pavardės klausimas.
M. Maldeikis: Taip, ir pavardės. Ji padėjo patraukti tam tikrą dėmesį ir sukelti diskusiją, po to buvo mano įdirbis. Bet norėčiau į frakcijos pozicijas ir darbotvarkę įnešti tam tikrą savo aspektą, kaip aš įsivaizduoju, galbūt tam tikrą didesnę diskusiją su visuomene – noriu apvažiuoti visą Lietuvą, susitikti su visais, kas mane bekviestų diskusijai apie ES. Nes važinėdamas po Lietuvą prieš pirmąjį rinkimų turą jaučiau, kiek nedaug iš tiesų mes žinome apie tas temas. Tai – faktoriai, kurie lemia mūsų gyvenimą, bet tuo pačiu iš klausimų suprantu, kad dar daug čia turime padaryti.
– Arūnai, esate sau uždavęs klausimą, kur galite būti geresnis už visus kitus?
A. Valinskas: Pirmiausia reikia prisiekti, tada pradėsime dirbti. Nemanau, kad reikia iškart kelti sau uždavinį vos atėjus būti geresniam už visus kitus. Kartais tas gerumas ateina per kolektyvinį darbą. Jei nori iš tiesų kažko pasiekti, kartais reikės bendradarbiauti su žmonėmis, kurie yra didesni tos srities ekspertai. Vien tam, kad tau išvis pavyktų kažką padaryti ir tavo pavardė būtų gal ir ne pirma, bet po geru, kokybišku ir kažką keičiančiu įstatymo projektu.
– Suvokiate tai kaip ilgos kelionės pradžią, kur yra laikas mokytis ir kurios pradžioje negali būti ekspertas?
A. Valinskas: Vis tiek reikia siekti žinių ir mokytis. Manęs kitoje laidoje klausė apie tai, kad mano tėtis buvo Seimo pirmininkas – ar aš irgi turiu tokių planų. Atsakiau, kad pirmiausia turiu prisiekti, o tada eisiu į priekį ir žiūrėsiu, ką galiu padaryti.
– Na, planas tapti Seimo pirmininku būtų gana keistas jaunam žmogui, ar ne? Čia taip gali tiesiog susiklostyti aplinkybės, ir tiek.
A. Valinskas: Taip. Net ir kalbant ne apie Seimo pirmininko, o bet kurio komiteto pirmininko ar kitą atsakingą poziciją, nesvarbu, kad tave išreitingavo dešimtu ar dvidešimtu numeriu – po manęs pagal reitingo numerį yra daug žmonių, kuriems, manau, daug patekusių mūsų partijos Seimo narių teiktų pirmenybę užimti tokias pozicijas nepaisant reitingo numerio. Nes tai – ne tik reitingo, surinktų balsų klausimas, bet ir tam tikro politinio kapitalo, įdirbio klausimas. Tai irgi reikia suprasti.
– Arūnai, kaip norėtumėte įsivaizduoti Lietuvą, kaip ji turėtų atrodyti ir dėl jūsų politinės veiklos? Kas jums svarbiausia?
A. Valinskas: Vienas iš dalykų, prie kurių norėčiau prisidėti per ateinančius ketverius metus – tam tikri žmogaus teisių klausimai, apie kuriuos Lietuvoje kalbama, bet atrodo, kad jiems pritrūktų drąsos.
– Ką turite mintyje?
A. Valinskas: Vienas jų – partnerysčių įteisinimas.
– Tiesiog pagaliau civilizuoti tai, kas nėra civilizuota, ar ne?
A. Valinskas: Taip. Jei neklystu, 16 metų turime tam tikrą civilinio kodekso straipsnį, kuris sako, kad taip turėtų būti, bet įgyvendinamųjų teisės aktų vis nepriimame, trypčiojame, atnešame, neleidžiame pristatyti... Kodėl?
– Kas dar?
A. Valinskas: Gynybos politika. Manau, kad mokyklose kažkokiu būdu reikėtų pristatyti karinį švietimą. Galbūt 11-12 klasėje – kiek plačiau. Nereikia visko militarizuoti, bet per tam tikrus kanalus švietimą susieti su krašto apsauga. Nes jei, tarkime, grąžiname šauktinių kariuomenę, galbūt galima kalbėti ir apie fizinio rengimo pritraukimą prie karinių normatyvų.
– Matai, kalbant ne apie kadencijas, o ilgesnį laikotarpį – prie kokių pokyčių Lietuvoje norėtumėte prisidėti? Kalbėjote apie politinę darbotvarkę, bet aš turiu mintyje valstybę, visuomenę apskritai.
M. Maldeikis: Vaikščiodamas po Vilnių, važinėdamas po regionus, matau labai mažai neįgalių žmonių. Mano ilgalaikis tikslas – pamatyti daugiau neįgaliųjų žmonių mokyklose, koncertuose, gatvėse.
– Nes jų nėra mažai, tiesiog jie negali išeiti, ar ne?
M. Maldeikis: Taip, man tai yra rodiklis – „tu esi stiprus tiek, kiek stipri yra tavo silpniausia grandis“. Neįgaliųjų situacija man yra pavyzdys, kiek sveika yra mūsų visuomenė. Norėčiau nuėjęs tiek į sūnaus mokyklą, tiek į koncertą matyti neįgalius žmones. Man tai bus sveikos visuomenės požymis.
– Ir tai – tikrų tikriausia europinė darbotvarkė.
M. Maldeikis: Absoliučiai.
– Rūta, esate labiausiai iš čia esančiųjų patyrusi politikoje, Seimo narė būsite jau antrą kadenciją. Būdama Seimo nare nemažai kalbėjote apie lyčių lygybės klausimus, tėvų, turiu omeny vyriškos lyties atstovus, vaidmenį auginant vaikus ir t.t. Kur galėtų krypti jūsų dėmesys ateityje ir kokių pokyčių labiausiai tikėtumėtės?
R. Miliūtė: Manau, turėtų būti tam tikrų darbų tęstinumas, nes iki šiol mūsų lyčių lygybės indeksas nėra labai pasikeitęs, tačiau yra pradėti įgyvendinti tam tikri įstatymai ir šia tema, kurią paminėjote – dėl lygesnio tėvystės vaidmenų pasidalijimo.
– Ko taip ir nepavyko padaryti Seime, ar ne?
R. Miliūtė: Taip. Bet procesas prasidėjęs, vyko viešosios konsultacijos, pasiūlyti tam tikri sprendimai. Manau, čia labai svarbus ir visuomenės balsas, kaip pačios šeimos mato, kaip šis sprendimas galėtų būti įgyvendintas. Bet labai norėčiau matyti Lietuvą ir toliau augančią įvairiomis prasmėmis: auganti ekonomika, didėjantis iš emigracijos grįžtančių žmonių skaičius, didėjantis žmonių pasitikėjimas vieni kitais ir savimi pačiais. Ir labai norėčiau, kad dar daugiau dėmesio būtų skiriama jaunimo politikai, tai apima labai daug sričių – tiek gynybą, tiek sveikatą, tiek švietimą. Kad jauni žmonės ateitį norėtų kurti Lietuvoje, ir kad būtų aktyvesni politikoje, nebijotų prisiimti daugiau atsakomybės už sprendimus.